Apreiškimas Vincui Kudirkai (papildyta)

   Šventraščiuose pasakyta, jog visa, kas paslėpta, taps atverta. Kartais išmintis ir žinojimas žmonių sąmonėn sugrįžta keistais ir paslaptingais būdais.

 Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš“ tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik įrankiai visagalės Apraiškos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu,  Šventąja Dvasia arba net dieviškumu, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardinta. Tyliai atliekanti savo darbą.

Vienas paprastas eilėraštis mūsų tautai turi ypatingą reikšmę. Tai Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė“, tapusi mūsų tautos ir valstybės Giesme. Daugelis šias eiles moka atmintinai, mokytojai jo išmoko mokyklose vaikus, jį gieda Seimo nariai ir valstybės vyrai ir moterys. Kartais tai daro tiesiog mechaniškai, iš įpročio dainuodami apie Šviesą ir Tiesą, apie Saulę Lietuvos, visiškai nesigilindami į tai, ką ištaria. Ką reiškia šie kuklaus smuikininko Vinco Kudirkos žodžiai? Kokią žinią neša mums iš amžių amžinųjų glūdumos?

 Eilėraštis, tapęs Giesme (gimnu), nėra paprastas eilėraštis, net jei daugeliui gali atrodyti kitaip. Čia atsitiktinumų nebūna. Ne kiekvienam eilėraščiui lemta nueiti tokį kelią. Tai, ką užrašė vienas iš tautos Atgimimo krikštatėvių – neša Žinią. Žinią kiekvienam iš mūsų, kurie visi kartu sudėjus, esame lietuvių tauta.

 Dažnai tautą bandome apibrėžti pagal išorinius požymius. Ir šie požymiai yra bendra žemė, bendra kalba… Tačiau širdyje visada žinome, kad yra kažkas daugiau. Tik tą „kažką“ sunku perteikti žodžiais. Pavyzdžiui, kai žmonės kartu dainuoja liaudies dainas, gimsta tas „kažkas“, pakilęs skrydžiui iš sielos gelmių, įgertas su motinos pienu, o gal ir dar anksčiau. Tai neįvardijama dvasinė terpė, kuri paverčia paprastą žmonių bendruomenę tauta.

 Liepos 6 d. sutikau toli nuo Lietuvos – Graikijos Delfuose. Senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio dvasinė ašis. Šioje vietoje ne vieną tūkstantį metų vietos gyventojai meldėsi iš pradžių Žemės deivei – Gėjai, vėliau Saulės dievui, pavadindami jį Apolonu. Netoliese stovėjo ir išminties deivės Atėnės šventykla. Šioje vietoje devintą vakaro tyliai giedojau Lietuvos Giesmę. Būnant toliau nuo Lietuvos, mintis apie Tėvynę, rodos, tampa aiškesnė.

 Tai yra rašinys, kurį užrašiau tarp Atėnės šventyklos akmenų kitą dieną.

 ***

„Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė“ sukurta kaip Apreiškimas. Yra nurodyti keliai, kaip atgaivinti tautos sąvastį ir savi-monę prikelti iš snaudulio.

 „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Pirmasis priesakas. Mus maitina mūsų šaknys – būtovė, praeitis ir mūsų apeigos, papročiai (tradicijos). Daugelis tai užmiršta, tačiau žinojimas gali būti atvertas jau kitu lygmeniu. Tauta – lyg medis. Jis negali augti be šaknų.

„Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“

Antrasis priesakas – dora. Tai yra švara visais lygmenimis – mintyse, jausmuose, žodžiuose ir poelgiuose. Švara sudaro galimybę semti iš praeities šaltinio. Jei indas užterštas, visa, ką pasemsime, taip pat taps užteršta, nešvaru. Indas (žmogus) visuomet turi būti švarus visais lygmenimis. Tuomet nusileidžia Darna – Žinojimas Dieviškosios Malonės pavidalu. Tuomet žmogus Laimos Malonės pilnas – laimingas.

„Tegu dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei“

Trečiasis priesakas – nesavanaudiškos tarnystės atlikimas. Dirbti, triūsti nesiekiant savo darbo vaisių vien tik sau. Matyti platesnį vaizdinį, dirbti savo žmonėms. Rytuose tai vadinama karma joga. Vakarų krikščioniškoji religinė tradicija taip pat moko apie tarnystę žmonėms Kristuje.

Tokie yra trys Priesakai (dėsniai) ir tautos bei kiekvieno iš mūsų valioje (reikalingas laisvas apsisprendimas) jų laikytis. Turime padaryti savo darbo dalį, kad prašytume Aukštesnės Malonės.

Antroji Apreiškimo dalis – deiviškosios Malonės prašymas tautai.

„Tegu Saulė Lietuvos tamsumus prašalina“

Saulė Lietuvos – tai Saulės deivybės atspindys, Dievas: Motina-Tėvas (MA-TA). Kuris Senovės Graikijoje buvo garbinamas, kaip Apolonas (Apaliūnas), Senovės Egipte jo vardas buvo Ra. Mūsų senieji protėviai taip pat Saulėje matė aukščiausiąjį dieviškąjį atspindį (Saulala Motula).

Kai žmonės taps švarūs, Aukščiausioji Malonė gali apvalyti ir visą tautą, jos likimą, pašalinti tamsą ir nešvarumus iš tautos, kaip žmonių bendruomenės, sąmonės.

„Ir Šviesa ir Tiesa mūs žingsnius telydi“.

Kai tamsumas yra pašalintas, suvokiama Šviesa ir Tiesa. Šie dvasiniai dėsniai yra neatskiriamoje vienovėje. Tiesa apreiškiama tautai kaip Šviesa. Apie Dieviškąją šviesą kalba visos tikybos ir kryptys. Tiesa yra tai, kas nekinta. Tai paties Dievo sąvoka. Iš jos išeina balta šviesa, kuri nusileidžia septyniais vaivorykštės spinduliais ir gimsta pasaulis (septynios spalvos, pridėti balta ir juoda lygu devyniems). Suvokti šią vienovę savo bendruomeninę sąmone, savo tautos vietą bei uždavinius šiame pasaulyje, suvokti Esmę už pavidalų ir turinio – yra Tiesa. Ji viena visiems ir amžina. Tiesą suvokusi tauta tampa Dievo tauta.

„Tegu Meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“

Suvokus Tiesą, gimsta tikroji Meilė. Šitoks yra kelias. Meilė dažnai yra ne tai, ką įsivaizduojame. Meilė tikroji yra visiška ir besąlyginė. Į ją veda ilgas kelias. Rytų papročiai kalba apie aukščiausią Meilę, pavadindami ją Prem. Vakarų krikščioniška apeiga Kristaus lūpomis taip pat neša Meilės žinią. Ji ir Tiesa yra Viena, vienos mainetos dvi puselės. Ši meilė liepsnoja širdyje, tai ypatinga agnos (energijos) susikaupimo vieta, tą žino visi – mylima širdimi. Tam, kad Meilė užsiliepsnotų, turi būti nueitas ilgas kelias į Sąmoningumą.

„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“

Tokia tauta, gyvenanti dermėje, yra vieninga ne išorės skvarma, o vidine Esme, pasaulėvyda, Meile per Tiesą. Tai tiltas į ateitį. Mūsų XIX a. didžiavyrių, tautos budintojų paliktas Priesakas ainiams. Klausykite ir išgirsite.

 Mūsų senieji tikėjimai kalbėjo apie šią Vienovę, tačiau žmonės išskaidė visumą į gabalėlius, kiekvienas pasičiupęs sąvają, ėmėsi neigti kito atrastą. Šie gabalėliai visi kartu sudaro tobulą Viešpaties Gyvenimo pavidalą – mozaiką. Ne kiekvienas gali pamatyti iš karto. Tam reikia pakilti aukštai į Šviesą ir Tiesą. Kai pažvelgus žemyn, staiga viskas paaiškėja, klausimų nebelieka. Tai tikroji dvasinė patirtis. Dauguma vadinamų „klausimų ir rūpesčių“ dažniausiai tėra mūsų nešvaraus proto nedarnūs judesiai.

Tapkite tyri lyg Dievo ašara! Kaip kitaip išmoksite Mylėti? Gimdote ir mylite savo vaikus, išmokite taip mylėti ir savo žemę, joje gyvenančius žmones, kokie jie bebūtų. Pagalvokite, kaip jūs mylite savo vaikus? Išplėskite šį suvokimą ir jis apims visą mūsų protėvių žemę. Ir tebūnie taip.“

 Lietuvos Dvasia 2009 07 07, Delfai

Išmintis dažnai būna pateikiama paprastais žodžiais. Tuomet daugelis stebisi: kaip viskas paprasta! V.Kudirkos priesakai mums taip pat labai paprasti. Žiūrėti tautos šaknų ir iš jų semtis stiprybės ateičiai, laikytis doros ir dirbti pirmiausia Lietuvos žmonėms, o ne vien sau.

 Visada paprasčiau apkaltinti aplinką, nei save patį. Toks malonus užsiėmimas – ieškoti kaltųjų! Gal kada nors žmonės supras, kad būtina pradėti nuo savęs, dirbti su savimi, tobulėti, susivokti. Jie yra mes, o mes esame jie. Nieko nėra atskirta. Tautos sąmonė yra bendra. Ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia ji yra šiandien ir bus ateityje.

 Esame bendro darinio dalys, kurį galima būtų pavadinti Lietuvos Dvasia. Savo esme ji visada tyra, laukianti mūsų esminių apsisprendimų, kad galėtų laisvai pasireikšti kiekviename tautos sūnuje ir dukteryje. Kad būtų įgyvendinti protėvių priesakai, kuriuos išgirdo ir perteikė kuklus tautos smuikininkas Vincas Kudirka.

***

Septyni V.Kudirkos Priesakai ainiams:

1. Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia (Pradžia: šaknų puoselėjimas, atmintis)

2. Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės (Dora, tyrumas, saviaukla – darna)

3. Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei (Besąlyginė tarnystė gimtinei)

4. Tegul Saulė Lietuvos Tamsumas prašalina (Atsigręžimas į Šviesą, tikėjimas)

5. Ir Šviesa, ir Tiesa Mūs žingsnius telydi (Ėjimas su Šviesa ir Tiesa)

6. Tegul Meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse (Besąlyginė meilė)

7. Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi (Pabaiga: bendra išdava per Vienybę)

  R.G.

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia darna (dermė).

www.yogi.lt

Pūčkorių piliakalnis. R.G.Narajano nuotr.

Parašykite komentarą