Č.Gedgaudas: apie sielos nemirtingumą ir stabmeldystę

http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2012/04/mask_trakai.jpgŠalia pasaulio keturių medžiaginių pradų, mūsų bočiai pilnai suprato ir dvasinio prado buvimą. Ne vien duona gyvename: tai seniausias civilizuotos bendruomenės pareiškimas, kuriuo ji nusako savo pažangą.

Jau penktame šimtmetyje prieš Kristų sielos nemirtingumo doktrina buvo paskelbta kaip tikybos dogma Jo Šventenybės Sielmokšio (Žalmokšio? – red.), mūsų Krivių Krivaičio ir vieno didžiausių žmonijos filosofų. Kodėl jo niekas nebemini? (…)

Siela tai abstraktas. Tai sekanti pakopa ir kartu neperžengiama praraja tarp kultūros iš vienos ir siaurai materialistinio, prietaringo stabų garbinimo – iš antros pusės.

Dargi ir mūsų dienomis, neapsišvietusi minia pasiliko tame pagoniškame stabų garbinimo lygyje, kurį vaizdžiai liudija Vatikano Bazilikoje stypsanti juodo bazalto Šv. Petro stovykla. (mūsų „stabus“ jie jau XII – XV šimtmetyje nugriovė, bet šis stabas išdidžiai tebestovi ir šiandien).

Su šiurpu teko stebėti, kaip bučiavimo apeigai kasdien rikiuojasi krikščioniškų pagonių minia. Kuriuo tikslu? Statulos dešinės kojos nykštį pabučiavus, įgaunama – jau nebeatmenu – kurių palaimų…

Nuo Petro – Povilo maldyklos pastatymo praėjo vos tik keturi šimtai metų, bet šimtai milijonų lūpų, paliesdamos vieną kiečiausių gamtoje akmenų, jau spėjo nudildinti šventajam stabui pusę kojos nykščio…

Mano užklausti bažnyčios pareigūnai didžiuodamiesi pareiškė, jog tai astronominio dydžio tikinčiųjų pamaldumo įrodymas. O gal priešingai, astronominio dydžio stabmeldiškumo įrodymas?… Juk mūsų Barsukų ir Žalčių kulto įrodinėtojai norėtų mus irgi į tokį lygį nustumti.

Norite daugiau pavyzdžių? Statistikos mėgėjų buvo apskaičiuota, kad stebuklingų Golgotos (Galgautės) kryžiaus vinių atgabenta iš Palestinos ir išparduota pamaldiems stabmeldžiams tiek, jog, pakrovus prekinį vagoną, susidarytų 6 – 8 tonos svorio!

Tiesiog sunku įsivaizduoti, iki kur nueina tų stabmeldžių naivumas: buvo netgi sėkmingai pardavinėjama pamaldiesiems medžio gerbėjams pakopos nuo kopėčių, kuriomis Jokūbas sapne matęs lipant ir nulipant iš dangaus angelus… Vaje, vaje, vaje!

Jei visa tai ne stabmeldystė, tai kas pagaliau yra stabmeldystė? Bet jei kas šitaip beviltiškai juodas, tai bent turėtų susilaikyti neprikaišiodamas kitam, kad suodinas puodas…

Todėl Sielmokšio doktrina yra mums tokia nepaprastai svarbi. Mūsų taurusis Krivių Krivaitis iškėlė mūsų tikybą iš to pagoniškojo stabų kulto, sudvasindamas žmogų ir jį supantį pasaulį.

Anot Jo Šventenybės, nemirtinga dievybės dalelė pasireiškia visuose gyvuose sutvėrimuose jau tuo, kad Barma (Ba-Rama – Brahmanas? – red.) – dvasinis gyvybės pradas, įkvepia jiems sielą gimstant. Žmonės, gyviai, paukščiai, žuvys, neišskiriant menkiausio vabzdelio, yra lygūs ir lygiateisiai ne tik gamtinės, medžiaginės harmonijos dalyviai, bet ir kiekvienas savyje nešioja visagalės Barmos, – dvasinio gyvybės prado kibirkštį, – nemirtingos visapasaulinės sielos dalį. O prie gyvybės apraiškų reikia juk priskirti ir šlamantį ąžuolą, trykštantį šaltinį, plaukiančią upę.

Štai nepaprastai poetiškas tokio visos gamtos sudvasinimo pavyzdys: Ingaurio Giesmė apsako, kaip Kunigui pavyko iš nelaisvės ir kaip jis, keliaudamas Undončiaus krantais, rasdavo juose saugią slėptuvę nuo besivejančių puolaučių. Upė, stodama didvyrio pusėn, prabyla: „Nemaža tau pasididžiavimo, Kunige Ingauri, o Končiakui (totorių vadui) apmaudo, o Rasų žemei džiaugsmo!“

Mandagusis valdovas taip atsako: „Vai, Undončiau! Nemaža ir Tau pasididžiavimo liūliavusiam Kunigą ant bangų, patiesdavusiam Jam žalios žolės kilimą ant sidabrinių krantų, apklodavusiam Jį šiltomis miglomis žaliojo medžio paunksnėj, saugojusiam Jį naru ant vandens, pempėmis ant intakų, juodomis antimis ant vėjų“.

Šia puikia alegorija kanklininkas – gandruvys nurodo, jog atsiveją totoriai išbaidydavo upės paukščius, kurie juos matė iš tolo, ir tuo būdu įspėdavo Ingaurį pasislėpti. Negi galime įsivaizduoti, kad iš šimtų tūkstančių to epo klausytojų visame krašte bent vienas būtų patikėjęs, kad tikrai žmogus kalbėjęs upei… Dialogas betgi be galo svarbus tuo, jog parodo visą gamtą sudvasintame pavidale. Du pusdieviai, – Rasos žemės valdovas ir tą žemę gaivinanti upė kalbasi kaip lygus su lygiu, sveikindami vienas antrą, pavykus žygiui. Bet gerai pastebėkite, jog tai ne vanduo, ne srovė prabyla, o tos upės nemirtinga siela, ir Kunigui jos suteikiama sargyba, sparnuotųjų sąjungininkų, medžių, žolės gyvybės kibirkštis, tai Tėvynė, Žemė Didžioji Motina, Amazonė, Gemalė Šventa, vėl priglaudžianti savo mylimą sūnų.

Šitokiu žaviu gamtos sudvasinimu persunkta visa Giesmė. (plg.- mūsų dainas). Medžiai ir kalnai, vėjai ir saulė nesilaiko pasyviai, jie pagelbsti ar trukdo, bet visada elgiasi tikslingai ir dažnai prabyla ar esti prakalbinami. Ta proga prisiminkime kitą tokį upės-valdovo dialogą, kai Trojos upė Skamandras, užpykusi ant graikų karvedžio Achilo, užpuola jį ir vos nepaskandina.

(…)

Sutraukiant aiškėja, kad nelabai tikslu būtų pavadinti Visapasaulinės Sielos nemirtingumo dogmą panteizmu, o jau visai absurdas laikyti mus buvus stabų, medžių akmenų garbintojais. Mes neeidavome akmeniniams Petrams kojos nykščių bučiuoti…

Gėlių puokštė, padėta Rūpintojėliui, rymančiam kryžkelėje tūkstantį metų prieš kryžiuočiams ateinant, tai žemės žiedų Sielos atnašavimas jos valdovo Sielai. Tos miškų, upelių, gyvių ir paukščių dvasios, ant kurių pasismaginant jodinėja mūsų tikybos žemintojai, tai tik Sielos Nemirtingumo dogmos, išplėstos visai gamtai, pasėka.

(…)

Penktąjame šimtmetyje prieš Kristų gyvenęs mūsų didysis filosofas Sielmokšis abstraktų – sielų principo neatrado; ši sąvoka mūsų kultūroje jau buvo žinoma ir Homero laikais. Bet savo genialiu to principo susiteminimu tikyboje jisai sudarė kilniausią žmonijos pažangos doktriną, kurią vėliau puolėsi pamėgdžioti krikščionybė. Sekant gi autentišku, originaliu mūsų mokslu, Švenčiausioji Barma, – tai visų Dvasių Dvasia, Visatos gyvybės pradas, dieviškoji kibirkštis ir dinamiško pasaulio priežastingumas.

Tat Tvam Asi! Tatai tu (anusvara) esi. Tai garsioji Arijų tikybos „formulių formulė“, aukščiausias pasaulio prasmės atskleidimas. (Žiūr. Vėlesnį graikų pamėgdžiojimą: „pažink pats save“). Štai Tiesos Tiesa: tavo siela tai nemirtinga Visatos sielos – Barmos dalis; kaip individas, tu tik visuotinės žmonijos, gyvūnijos, augmenijos harmonijos dalyvis ir, jei tai vis dar bandysi užmiršti, žus visa planeta…

Žmogaus gi siela ir šiandien net bedievių pripažįstama „individo“ žodžiu. Tai naivus bandymas pakeisti nemėgiamą abstraktą lygiai tos pat esmės, tik skirtingai skambančiu abstraktu. Kiti, dar gudresni, bando tuos du „pasenusius“ žodžius pakeisti įmantriu „id“ – abstraktu antrajame laipsnyje… Mielieji, nuo mūsų genialaus Sielmokšio vis tiek nepabėgsite!

Antra vertus, senosios Arijų tikybos šventumo sąvoka, kurią katalikybė taip pat be ceremonijų „pasiskolino“, išreiškia pilnutinį dvasinio prado – abstrakto atsiekimą: visų ąžuolų ąžuolas savaime taps šventuoju ąžuolu, visų didvyrių – didvyris – šventu ir gerbiamu prabočiumi Genčia (Anse). Jojo nemirtingai dvasiai pagarbinti pilamas piliakalnis, deginamas laidotuvių laužas, triskart su šventa giesme apeinamas jo kūnas. Šventoji Agni apvalo visas negeroves, ir taip, kartu su dūmais, pasklinda Vėjais, – šventais Perkūno atodūsiais, – valdovo išvaduota Siela, vėl pasinerdama Nėruvonėje (Nirvanoje), visų Sielų Pirmaprade – Barmoje.

Česlovas Gedgaudas. Mūsų praeities beieškant. p.221 – 224.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt