Dijūta kalnali, dijūta kalnali, dijūto kalnali, dijūto kalna…

Sadūto, dijūto, leliumoj…. ką reiškia tie žodžiai? Kas tai – gal tai, kas Indijoje vadinama „mantram“. Sklinda virpesiai-energija iš sutartinių, senobinių liaudies dainų. Tie, kas praėję jogos mokyklą ir išvystę dvasinę pajautą, lengvai pasakytų: veikia panašiai. Švelniai, raminančiai, giliai. Sava, klausykim.

Ir klauso žmogus, pasaulį išvažinėjęs, Tėviškę nuo aukšto kalno pamatęs – ir ištaria:

- Tylu ramu mano širdy – Oi tylu ramu Romuvoj – ainu ten Rami Rami patapdams, – ir suvokdams, kad Deivs yr sventa – visur visada, ir Vienas Jis visur, kaip begarbintum, kaip benusilenktum. Kad tik Aumens būtų, kad tik atmintį išsaugot. Apie kelią Namo ir tą būtavonę kalneliais link Ugnalas einant… Kaip Prabočiai ėjo ir apie tai Žinią paliko. Ant kalnelio kopė ir Ugnalą kūrė. Užkūrę mums jos Šviesą paliko. Tik žinia ta ne atėjūnų raidėm rašyta, iš vidinės šviesos ji, tyra ir mylinčia širdim skaitoma. O ir kelias tas savas, iš daugybės pasaulio kelių atpažįstams. Dainą dainuojant, tėviškės gamtoj būtavojant, kiekvienos kūno dalelės giliosios savasties virpesius juntant.

Ir visa Tėviškės Gamta, Motina Šventa, visi Prabočių Dievai ir Dievaičiai kviečia ir moja:

- O, kad tą kelią kitiem apsakyt, kad žinotų, jog Yra, kad siektų jo ir eitų, kad savo vaikam papasakotų ir Senųjų legendas ir padavimus perduotų. Taip Aumuo – atmintis nepražus ir ateitį turės. Ateitį turėdama į praeitį sugrįš. Ratą apsukusi – dabartį sukurs.

Tuomet ir aš ten buvau, tą žmogų mačiau, jam ranką spaudžiau ir broliškai apkabinau. Paskui klausėm abu Motinos Gamtos garsų ir jos tylos bežodės. Jau bunda Prabočių Siela, jau grįžta iš užmaršties, jau ateina sūnūs ir dukros žadint artoją: laikas į laukelius, laikas prie darbelių! Kelkis, brolali, kelkis sesute, jau brėkšta vaiskus rytelis, po ilgos šaltos naktelės, bus graži pavasario dienelė. Šaknis nuskaistinę, daigus auginsim, kad vešėtų, kerotų, vaisius vestų. Paukščiai giesmininkai laimins, Prabočių Dievai saugos. Kartu ir patys augsim, tvirtėsim, su daina darbus nudirbsim.

Ir šypsosi žmonės, širdim atliepia, per praeitį susijungia, į ateitį kelelius tiesia. Bus darbelio, bet laukia ilga pavasario saulelė!

Ir vėl ištaria tas žmogus:

- Ant kalnalio stovėsiu, ranka mojuosiu, Vėją-Vėjelį pasveikinsiu, Vandenį – Vandenėlį palabinsiu, Žemelei-Žemynėlei nusilenksiu. Ugnalą užkurtą Saulė su Mėnesiu dabos, tuomet su Prabočiais ir ainiais visi tyloj ramiai kartu pabūsim.

Susirinko daug žmonių ant kalno Švento ir Ugnalą kūrė ir Dievus minavojo. Paminavoję tylom ramybėj stovėjo, į tolį žiūrėdami.

Daug jų buvo, dar daugiau ateis. Nes aušta aušrela, jau aušta rytas naujas… Žyniai jau skelbia apie savo sugrįžimą.

Oi Tylu Ramu Romuvoj.

R.G.Narajanas dalyvaujant Sigitai L.

  –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt