Giesmės „Šalia kelio Jovaras stovėjo“ reikšmių hermeneutika (papildyta)

Ragutis akmuo„Šaly kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli,/// Iš pašaknų skambantys kankleliai…/// Per vidurį dūzgiančios bitelės…/// Viršūnėlėj sakalo vaikeliai…///Ir atjoja brolelių pulkelis…/// Prašom sustot, jaunieji broleliai…///Pažiūrėkit sakalo vaikelių…/// Paklausykit dūzgiančių bitelių…///Paklausykit skambančių kanklelių…/// Dėl tėvelio skambantys kankleliai…/// Dėl močiutės dūzgiančios bitelės…///Dėl brolelio sakalo vaikeliai,///  Slaunasai žolyne rugeli.“

***

Tai viena iš nedaugelio lietuvių kalba išlikusių apeiginių giesmių, dažniausiai siejama su derliaus nuėmimo šventimu. Pasiaiškinkime šios giesmės „antrąjį dugną“, čia esančių simbolių galimas reikšmes ir prasmes.

 „Šaly kelio Jovaras stovėjo“

 Jovaras (jievaras) – pasaulio medis, savimi apvienijantis tris pasaulius. O taip pat ir žmogaus simbolis, kuris taip pat, būdamas tapatus savo sandara Visatos sandarai, savyje talpina šiuos pasaulius. Kokie tai pasauliai? Protėvių – amžininkų – ainių pasauliai, žymintys praeitį, dabartį ir ateitį. Taip pat trys pasauliai, kurie Indijoje tradiciškai įvardijami kaip Bhur – Bhuva – Svah: medžiaginis pasaulis, astralinis (žvaigždinis) pasaulis (ten gyvena visos dvasinės skvarmos, tame tarpe ir protėviai), o taip pat – Dangūs – Sva, kitaip tariant, Dieviškasis „skaistusis“ pasaulis. Pasaulio medis yra šių pasaulių apvienytojas, pasaulio stuburas, kuriuo teka agna-gyvata (energija) ir taip pat šio didžiojo pasaulio modelis. Beje, toks pat didžiojo pasaulio vaizdinys yra ir žmogus (kojos – šaknys, stuburas – kamienas, rankos – šakos, galva – laja).

 Šis mitologinis jovaras stovi šalia kelio. Kas yra kelias? Jis žymi gyvenimo kelią, juo praeina žmonės ir tautos, kartos keičia viena kitą. Rėdos rato prasme, tas kelias, lyg didelis apskritimas, juo einant nėra išėjimo, tik amžinas sugrįžimas. Taip elgiasi gamta, taip ir žmogus, būdamas jos dalimi. Juk pasakyta „Kaip viršuje, taip ir apačioje“, „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Todėl protėviai, stebėdami gamtos ciklus, suvokdami šią vidinę išmintį, galėjo suvokti ir žmogaus kelią.

 „Iš pašaknų skambantys kankleliai“

 Tai žmogaus ar tautos šaknys, požemio pasaulis, idėjos, iš kurių kylą genties susivokimas. O taip pat, plačiau – visos žmonių giminės šaknis. Man pačiam teko girdėti šiuos „kanklelius“ skambant, vienoje šventoje vietoje, ant vieno švenčiausių mūsų Tėviškės kalnelių. Tai senolių balsas, jų apeigos, jų nešama žinia, kuri palaiko tuos, kurie eina paskui. Šis skambėjimas, kuris skamba lyg iš po žemių, iš tikro skamba visur, visur jo pilna. Tik nedaugelis išgirsta, nes labai užsiėmę, nes nesiklauso, o patys viską „žino“. Šis skambesys – tai protėvių pamokymas ir palaikymas, tiems, kas iš šito šaltinio stiprybę semia.

 „Per vidurį dūzgiančios bitelės“

 Bitės – vienas švenčiausių gyvūnijos pasaulio atstovų, iš šios idėjos kilęs žodis „bičiulis“. Bitės – moteriškasis pasaulio atspindys, šventosios Motinos veikimas šioje žemėje. Mūsų matomame pasaulyje viską sukuria Motinos galios. Pasak seno indiško padavimo, būtent moteris kūrena Ugnį šventą, o vyras medituoja aukštai ant kalno. Jie bendrauja tarpusavyje akimis, tik taip susikalba, ir kol šis ryšys gyvas, žemėje viešpatauja darna. Plačiausia prasme bitelės, šios žemės žmonės, darbštuoliai, dirbantys sutartinai ir nešantys medų, iš medaus gaminantys midų ir jį paaukojantys Dievų šlovei ir pasaulių darnai.

 „Viršūnėlėj sakalo vaikeliai“

 Kas tie sakalo vaikeliai? Jei iš tikro tik paukšteliai, sakaliukai, kodėl nepavadinti tiesiog sakalais ar sakaliukais? Tad kas yra tie, kurie gyvena Jovaro „viršūnėlėj“ ir yra „sakalo vaikeliai“? (Sakalas dar aukščiau, nors čia tiesiogiai neminimas). Tai žyniai ir žynės, mokytojai, didvyriai, karžygiai, šventieji žmonės. Tie kurie arčiausiai dangaus, tačiau patys yra Gyvenimo medžio austumos dalimi. Jie žmonės ir iš žmonių, žmogaus sūnūs ir dukros. O apie patį Sakalą pakalbėsime žemiau. Sakalo vaikeliai tuo pačiu simbolizuoja ir ainius – tuos, kurių dar nėra, tačiau kurie ateis. Dvasiniu žvilgsniu žvelgiant, visos žmonių kartos yra kartu, už laiko riboženklių. Tai „amžinosios Tėvynės“ simbolis.

 „Ir atjoja brolelių pulkelis“

 Keliu atjoja simboliniai „broleliai“. Kas jie? Tai žmonės, einantys gyvenimo keliu, tai jaunoji karta, kuri eina paskui senuosius.

 „Prašom sustot, jaunieji broleliai/ Pažiūrėkit sakalo vaikelių/ Paklausykit dūzgiančių bitelių/ Paklausykit skambančių kanklelių“

 Broleliai yra jauni, tai nurodo į jaunąją kartą, kurie tik pradeda eiti gyvenimo keliu. Jie supažindinami su trimis pasauliais, visa patirtimi, tuo ko moko protėviai ir žyniai. Tuo, kas vyksta medžiaginiame pasaulyje,- su žynių vyda, mokytojų išmintimi, žvilgsniu į Dievų pasaulį. Pradžioje jaunieji skatinami pažvelgti į viršų, susipažinti su dvasiniais dalykais, po to su kasdieniais šio gyvenimo reikalais ir paskiausiai, – su slaptinguoju požemiu, protėvių patirtimi.

 Ir dar vienas įdomus dalykas: o kam gi priklauso šis balsas, dainuojantis giesmę ir kviečiantis jaunąją kartą priimti šiuos mokymus ir sukauptą patirtį? Gal būt, šis balsas priklauso tau, kuris dabar giedi šią giesmę ir skaitai šias eilutes?

 „Dėl tėvelio skambantys kankleliai“

 Ar tėvelis vien tik šeimos tėvas? Tai šventojo tėvo (Dangaus) simbolis. Ta muzika, apeiga skamba jo garbei. Šeimos tėvas – to dangiškojo tėvo tęsinys ir atspindys. Todėl gerbdamas tėvą, tu pagerbi Tą, kuris visą gyvastį pradėjo.

 „Dėl močiutės dūzgiančios bitelės“

 Ir vėl, – argi ši močiutė, tik šeimos mama? Tai šventoji Motina Žemė. Bitelės jai aukoja savo dūzgesį, savo darbą ir to darbo kūrinius. Šeimos motina – šios Šventosios Motinos atspindys. Gerbdami savo motiną, mes pagerbiame ir tą Didžiąją Motiną, kuri visad stovi už žmogaus motinos.

Taip Dainoje minimi simboliniai tėvelis ir motulė – tai Žemė ir Dangus, vyriškasis ir moteriškasis bendriniai dieviškumo atspindžiai, gyvenimo palaikytojai ir saugotojai. Iš jų kyla kitos dievybių skvarmos, įvairūs pavidalai. Tautiniai dievai tik bendrinio visiems žmonėms dieviškumo pamatymo būdas. Tai tautos savitas matymas. Vienis išspinduliuoja du, o du sukuria trečią. Trečias tiesiogiai pasireiškia, mūsų atveju, dieviškojo Sakalo pavidalu…

„Dėl brolelio sakalo vaikeliai“

Tai paskutinė giesmės eilutė, pati nuostabiausia, pati paslaptingiausia. Kas gi tas brolelis, dėl kurio yra/gyvuoja/ aukoja sakalo vaikeliai? Jis minimas ne kartu su visais kitais broleliais, jis ypatingas, rašytinas iš didžiosios raidės – Brolelis. Remiantis atitikimais su prieš tai ėjusiomis dvejomis eilutėmis, šiam Broleliui yra atsidavę tie, kuriuos įvardijome išminčiais, mokytojais.

Šis Brolelis ir yra pats Sakalas. Kas jis toks? Jis – tėvelio ir motulės sūnus, skraidantis aukštybėse. Globojantis žmones ir jiems padedantis. Šventoji apeiga – tai jų bendravimo būdas. Būdamas bendriniu „sakalu“ jis taip pat – Viešpats Ragutis, – mitinis herojus, didvyris, pašventėjas. Tai mūsų protėvių protėvis, galintis pasirodyti Ugninio sakalo pavidalu.

Šis pralietuviškasis Brolelis – egiptietiškasis Dievo Horo atitikmuo. Šis Viešpats sakalas Horas (Horus) [peršasi paralelės su lietuviškai žodžiais „orus“ bei „oras“], dievų Izidės (Isis) ir Ozirio (Osis) sūnus, faraonų (parao) mitinis protėvis, iš dviejų gimęs trečias, sklandantis virš pasaulio ir jį veikliai stebintis savo visa matančia akimi, sakalo akimi…

Nenuostabu, jei daugelis tautų matė Sakalą sklandantį ir Malonę nešantį, jį ir aprašė, tik savais žodžiais ir vaizdiniais, atitinkančiais laikmetį ir tautines savybes.

Lietuvių liaudies dainose minimas jodinėjantis dangaus platybėse ant balto žirgo ar važnyčiojantis pakinkytais į Saulės karietą žirgais Dievo sūnelis, matyt, Saulės dukters mitinis sužadėtinis. Šis vaizdinys yra gerai išplėtotas latvių dainose, kur Dievo Sūnelis (Dieva Dela) dažniausiai sutinkamas balnojantis baltą žirgą. Pasak M.Bartninko, jo tikrasis vardas – Aukselis, o sužadėtinė yra Aušrinė, pas latvius vadinama Austra. Manoma, kad Aukselis buvo Dievo sūnus, kuriam priklausiusios ryto žaros, jis važnyčiojęs baltuosius Saulės žirgus, rytais įriedinančius saulę į dangaus skliautą. „Kokiu vardu buvo vadinamas Dievo sūnus, valdęs vakaro žaras – nugabendavęs Saulę naktigulų – žinių neišlike…“ (Mindaugas Bartninkas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. Vilnius, 1993, p. 133)

Dievo sūnų būta ne vieno. Puikiai prisimename ir Mitrą, ir Jėzų, jau paminėtą Horą – įvairiais laikais ir įvairiose pasaulio vietose. Baltų mitologijos tyrinėtojas V.Ivanovas pabrėžia, kad baltiškieji Dievo sūnūs artimi bendrąjai indoeuropietiškai tradicijai, pvz., Vedų Divo nepata – dievo sūnums, taip pat graikų dioskurams – Dzeuso sūnums. (Mindaugas Bartninkas. Senovės… ten pat.)

„Slaunasai žolyne rugeli“

Visos giesmės agnos (energetinis) užpildytojas, veikia kaip mantra.

Pabaigai priminsime septynis V.Kudirkos priesakus ainiams, kurie išdėstyti laipsniška seka ir sutelpa į Gyvenimo medžio austumą.

1. Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia (Pradžia: šaknų puoselėjimas, atmintis)

2. Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės (Dora, tyrumas, saviaukla)

3. Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei (Besąlyginė tarnystė gimtinei)

4. Tegul Saulė Lietuvos Tamsumas prašalina (Atsigręžimas į Šviesą, tikėjimas)

5. Ir Šviesa, ir Tiesa Mūs žingsnius telydi (Ėjimas su Šviesa ir Tiesa)

6. Tegul Meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse (Besąlyginė meilė)

7. Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi (Pabaiga: bendras rezultatas per Vienybę)

R.G.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia Dermė (Darna).

 www.yogi.lt

Ragutis akmuo