J.Vaiškūnas: Rasos arba Kupolių šventė

   Metraštininko Motiejaus Strijkovskio (1588 m.) liudijimu Kupolių (Kupala) šventė prasidėdavo jau gegužės 25 ir tęsdavosi iki birželio 25-os.

Istorikas Simonas Daukantas šią šventę vadino Vainikų švente ir rašė, jog ji buvo švenčiama 14 dienų. Mūsų kaimynai latviai švęsdavo savaitę, austrai – 12 dienų… Lietuvos ir kitų Europos kraštų XIX-XX a. liaudies tradicijose buvo laikoma, jog vasaros saulėgrįžos šventės laikotarpis trunka nuo birželio 24 iki 29 dienos. Šis, beveik savaitės trukmės laikotarpis, buvo vadinamas kupolinėmis dienomis.

Manoma, kad tokia ilga šventės trukmė galėjo būti siejama su taip vadinamu Saulės „stovėjimo“ laikotarpiu. Saulėgrįžai artimomis dienomis Saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta: diena nei ilgėja, nei trumpėja, o Saulė teka ir leidžiasi bemaž tose pačiose horizonto vietose. Tokio Saulės „stovėjimo“ reiškinio trukmė priklauso nuo atliekamų stebėjimų tikslumo.

Archeologinių tyrinėjimų ir istorinių šaltinių duomenimis, Saulės kelias per dangų buvo stebimas jau priešistoriniais laikais, stebėjimams buvo naudojamos specialios iš sustatytų akmenų arba stulpų sudarytos stebyklos. Akmenys arba stulpai žymėdavo Saulės tekėjimo bei laidos kryptis horizonte įvairiais metų laikais. Tokios paskirties statinių archeologai yra aptikta ir Lietuvoje.

Vienas geriausiai žinomų tokių priešistorinių statinių yra Pietų Anglijos megalitinis paminklas Stounhendžas. Senovės gerbėjai ten iki šiol gausiai renkasi švęsti vasaros ir žiemos saulėgrįžos švenčių. Žinomas megalitinių paminklų tyrinėtojas profesorius Alexanderas Thomas, ištyręs apie 300 astronominiams stebėjimams galimai naudotų Britanijos salų akmenų sistemų, padarė išvadą, kad jau ankstyvajame bronzos amžiuje turėjo egzistuoti labai tikslus ir plačiai naudojamas kalendorius, pagrįstas tiksliu vasaros ir žiemos Saulės tekėjimo ir laidos krypčių nustatymu.

Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomo vadinamo J. F. Rivijaus metraščio sužinome, kad ir Vilniuje iki krikščionybės įvedimo stovėjusioje Perkūno šventykloje lietuvių religijos dvasininkai kalendorinių skaičiavimų tikslu taip pat stebėdavo Saulės judėjimą dangaus skliautu. Tam tikslui buvo įrengtas net specialus Saulės stebėjimo bokštas.

J.F. Rivijaus kronikoje išlikęs detalus 1387 m., statant Katedrą nugriautos Perkūno šventovės aprašymas. Kronikos sudarytojo būta labai kruopštaus skaičių mėgėjo.

Įsiskaitykime: „Vilniuje, kur dabar stovi katedros bažnyčia, augo senas ąžuolynas, pašvęstas stabmeldžių dievaičiams. Toje vietoje, kur mažoji Vilija susilieja su didžiąja upe, prie pat miško buvo didelė mūrinė griaudžiančiojo Jupiterio – Perkūno, griaustinio dievo, šventykla, įkurta kunigaikščio Gereimundo 1285 metais. Jos ilgis buvo 150 uolekčių, plotis – 100 uolekčių.

Bet viršuje ji neturėjo stogo; į šventyklą vedė vienintelis įėjimas nuo didžiosios upės pusės; prie sienos esančios priešais įėjimą buvo koplyčia, kurioje laikytos visokios retenybės ir brangūs daiktai. /…/ Aukščiau koplyčios kilo aukšta altana, kuri 16 uolekčių išsikišo virš šventyklos sienos.

Pačioje altanoje stovėjo medinis dievaičio stabas, kuris buvo atgabentas iš Palangos šventųjų miškų. Koplyčia ir altana buvo plytinės. Prieš pat šitą koplyčią stovėjo altorius iš 12 pakopų, pastatytas kvadratu; kiekviena pakopa buvo 1/2 uolekties aukščio, 1 1/2 uolekties pločio; iš viso aukštis siekė 25 uolektis. Kiekviena pakopa buvo skirta vienam zodiako ženklui. /…/ Prie įėjimo į šventyklą buvo krivių krivaičio – tai reiškia kunigų kunigo – rūmas.

Šis rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio stebėdavo Saulės judėjimą…“

Saulės judėjimo stebėjimu pagrįstame kalendoriuje ir su juo susijusiose tradicijose ypatinga reikšmė turėjo būti teikiama „Saulės stovėjimo“ laikui ir jos vadinamam „apsigręžimui“. Šių dviejų reiškinių svarbą primena ir dvejopi įvairių tautų ilgiausios ir trumpiausios metų dienos pavadinimai. Lietuviškai sakome „saulėgrįža“, o pavyzdžiui rusiškai ir lotyniškai -,,solncestojanije“ ir ,,solstitio“, tai yra „Saulės stovėjimas“.

Pastovėjusi Saulė pradeda šokti

Šventinis Rasų Saulės „stovėjimo“ laikotarpis tęsiasi iki tol, kol Saulė „apsigręžia“. Tai įvyksta tuomet, kai jau galima pastebėti, jog Saulė teka ne ten, kur tekėjo ilgiausiomis dienomis, o „apsigręžusi“- šiek tiek pasislinkusi atgal į pietus. Saulės „apsigręžimas“ liaudyje siejamas su Petrinėmis (birželio 29 d.).

Iki šiol sakoma: „Nuo šv. Jono iki šv. Petro (birželio 29 d.) Saulė stovi vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“, vėliau – „Saulė atšoka atgal“ ir „dienos ilgumas atšoka atgal“. Įdomu, kad šis pastebimas Saulės padėties pasikeitimas (atšokimas), dažnai tiesiogiai siejamas su plačiai žinomu paslaptingu Saulės „šokimo“ reiškiniu. Sakoma: „Saulė šoka birželio 29 – atgal atšoka, diena pradeda trumpėti“; „Per Petrines Saulė šoka, nuo to eina trumpyn dienos“; „Per šventą Petrą Saulė atšoka… Dienos ilgumas atšoka atgal. Nuo šv. Jono iki Petro stovi Saulė vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“ ir panašiai.

Vadinasi „šokdama“ Saulė skelbia, jog nuo šiol kasdien vis greičiau trumpins savo dienos kelią virš mūsų galvų ir mažins šviesos.

Kupolės įgyja nepaprastą galią

Rasų šventės laikotarpiu Saulė virš horizonto pakyla aukščiausiai ir išbūna ilgiausiai. Pasaulis ir visa gamta tuomet prisipildo pagrindinio gyvybės šaltinio – šviesos ir visa gamta pasiekia aukščiausio vešėjimo… Tai mena vienas iš šventės vardų – kupolė, reiškiantis „kupėjimą“ – vešlų augimą, veržimąsi per kraštus, vešėjimą, kilimą…

Šventvietėse, paupiuose ir paežerėse ant alkakalnių ir piliakalnių senu papročiu tuomet keliamos kupolės – aukštos kartys su viršūnėje pritvirtintu žolių kuokštu ar stebulėmis. Lyg kokios „antenos“ kupolės gaudo ir perteikia mums dangiškų galių „bangas“. Tuomet didžiausią gyvybingumą įgiję, Saulės šviesos galių prikaupę augalai, vadinami kupolėmis. Ir mes kupoliaujame – švenčiame.

Didžiausias gydomąsias galias tuo laiku sukaupusių žolių rinkimas taip pat vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės vadinamos kupolėmis. Devynių rūšių kupolės renkamos iš devynių laukų. Tai daroma susikaupus ir tylint.

Rasos švenčių dienomis ir rasa prisisotinusi augalų žiedadulkių įgyja nepaprastą galią. Kiekvieno augalo rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl senovėje moterys Rasos šventės rytą prieš patekant Saulei vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Taip surinktą ryto rasą vėliau naudodavo kaip vaistus. Tokius veiksmus pradėjus vertinti kaip raganavimą šis paprotys palaipsniui išnyko.

Buvo sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų per Rasas merginos pina vainikus. Vainikas įkūnija amžiną darną bei dvasinį skaistumą. Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančia šilumą ir gyvybę. Iš vainikų, mėtant juos ant medžių šakų arba ant šakotos kupolės karties, buvo buriama apie savo laimę, vedybas. Katros merginos vainikas užkibs, ta ir ištekės. Vainikai buvo plukdomi vandenyje kaip aukos dieviškoms vandenų dvasioms, tikintis sulaukti laimės ir pasisekimo, o merginos vainikėliui susidūrus su vaikino buvo tikimasi, kad ji už jo ištekės…

Pražysta paparčio žiedas

Visažinystės simboliu Rasos šventėje nuo seno yra slaptingasis paparčio žiedas. Trokštantis jį rasti turi nueiti į tokią vietą kur nesigirdi nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, o šiais laikais, jau ir kitų civilizacijos garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę turi garsiai melstis ir nesižvalgyti į šalis, kad nepabūgtų baisybių per visą naktį šiurpinsiančių ir bandysiančių išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato… Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…

Tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save ir, jeigu sugebame įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai mums atsiveria tiesus kelias į žinojimą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę.

www.delfi.lt

Agnės Marijos nuotr.