Meditacija apie Prabočių Žemę (papildyta)

   Kas yra prabočių žemė? Kodėl esam čia, o ne kitur? Jei tai būtų tiesiog atsitiktinumai, kurių atrodo esanti pilna visa Žemė, šis pasaulis seniai jau turėjo nugarmėti į tamsiausią chaosą. Tačiau taip nėra atsitikę.

Protas bando skaldyti pasaulį į dalis ir priešpastatyti jas tarpusavyje. Tuomet toks pasaulis tampa daugeliu, visiškai nesusijusių vienas su kitu, gyvenimo fragmentų. Jokios tvarkos, jokios vilties, tik kova ir mirties laukimas. Tačiau žmogaus širdis viską apjungia. Tai kartais vadiname intuicija. Tiesiog žinome, jaučiame, kad atsitiktinumų nebūna, kad esame Vienos Žemės, Didžiosios Motinos ir Vieno Dievo, kurį gražiai minėjo dar karalius Gediminas, vaikai.

Tad prabočių žemę galime atrasti savo širdyje. Tuomet daugelis klausimų ištirps lyg savaime. Tuomet širdis žinos, kas jai „yr sventa“. Užlipsit ant šventų kalnelių ir būsit vienovėje su protėviais, jų-mūsų žemele, su akmenėliu ir duonele ir visu svietu. Visas svietas bus jūsų ant to aukšto kalno – tai su kuo kovoti, su kuo ginčytis? Vienovė nepažįsta atskirties. Yra viena bendra Visatos sąmonė. Tos dvasinės sąjungos lygmenys – šeima, giminė, tauta, kaimyninių tautų bendrija ir pagaliau visa žmonija … ir dar toliau į dar nepažintas tolumas.

Tačiau ar galima pažinti didžiausią, nepažinus mažiausio? Kažkas ištaria: esu pasaulio pilietis. Ar daugelis taip jaučiasi iš tikro? Ar įmanoma išplėsti sąmonę iki Motinos Žemės lygmens, jei Tėvynės vietoje žioji tuštuma? Žemė netaps pilnatve be Tėvynės. Be tos konkrečios vietos, kurioje atėjai į šį pasaulį. Jei išmesi ją iš savo širdies, Žemė bus nepilna, o tavo „pasaulio piliečio sąmonė“ – tik dar viena pabėgėlio iliuzija. To, kuris nuolat bėga nuo savęs, genamas neramaus proto. Tu vis ginčijiesi ir kovoji, neigi ir priešpastatai. Vis keliauji, ieškai tikros ar tariamos gerovės, dažnai užmiršdamas ir net bandydamas paneigti savo šaknis. Šiandien vadinamasis Vakarų pasaulis linkęs į kosmopolitizmą. Toks atitrūkęs nuo žemės, nuo ištakų kosmopolitizmas gimdo vien kančią ir mirtį. Nėra laisvės be atsakomybės, nėra laisvės be pareigos. Jei negerbsi tradicijų, negerbsi protėvių, šią nepagarbą perduosi savo vaikams. Ir jie negerbs ir užmirš. Pirmiausia užmirš tave patį.

Gal jau laikas imti kurti, sujungti atrodytų atskiras dalis į vieną kūną. Atrasti RAMybę ir širdies RAMovę? Gali būti bet kur, tačiau pažvelk į dangų, pažvelk žemyn po kojom. Iš kur yra tavo šaknys? Iš ko tu išaugai? Iš gimtosios žemės sulčių. Kur keliauji? Į savąją žvaigždę.

Kas yra tikrasis kosmopolitizmas (net jei pats žodis ir netinkamas – kosmose nėra jokios „politikos“, yra tik tyra būtis)? Tai yra grynas, tyras sąmoningumas, besižvalgantis ir veikiantis nuo aukščiausio kalno. Jis tvirtai stovi ant žemės, mato toli ir siekia savo žvaigždės. Kosmopolitizmas be šaknų – pasimetęs beribio kosmoso gilybėse Visatos atomas, praradęs atmintį, be kilmės ir be tikslo. Jis neigia ir bijo, nors ne visada tai suvokia darantis. Jo įsivaizduoti tikslai, atsieti nuo šaknų ir nestabilūs, taip pat sklando kosmoso platybėse ir ištirpsta rytmečio saulės spinduliuose. Jis nežino, kokia tai saulė, nors yra visas jas suskaičiavęs ir ištyręs. Jis, vienišas ir atskirtas, tikina save, kad pažįsta pasaulį ir žvaigždes. Jo žinojimas paviršinis, nes dar neišmoko atskirti tiesiog informacijos ir jos kaupimo nuo Žinojimo, kuris gimdo Meilę.

Tikrų pasaulio piliečių labai nedaug. Kaip nedaug yra suvokusių savo tikrąją prigimtį. Pavyzdžiu galėtų tapti Indijos dvasiniai mokytojai, per šimtmečius ir išbandymus išlaikę ir perdavę savo protėvių pasaulėžiūrą ir tradicijas, dvasinę kultūrą. Visi jie, būdami tikrais visos Žemės ir pasaulio žmonėmis, yra tvirtai išaugę iš savo šalies kultūros ir tradicijų. Kur bebūtų ir begyventų, jie reprezentuoja, pateikia savimi ir savo darbais dvasingumą tokia forma, kokią gavo iš savo protėvių. Tai yra gyvos kultūrinės tradicijos tęstinumas. Ir šiandien jie dirba savo šaliai, auklėdami jaunąją kartą. Ir yra gyvas pavyzdys mums.

Akademiko gi „mokslinis“ kosmopolitizmas jau gimė negyvas. Dvasinio mokytojo patirtis ir išmintis pulsuoja gyvybe, išreikšdama Gyvenimą visomis vaivorykštės spalvomis. „Akademiko“ nepagarba protėviams, tautos paveldo menkinimas yra nepagarba savo ateičiai, savo vaikams. VISAD PRISIMINKITE: PRAEITIES IR PRABOČIŲ PAGERBIMAS YRA ATEITIES KŪRIMO AKTAS. Protėviai mums paliko Rėdos išmintį. Praeitis ir ateitis yra susijusios per dabarties akimirką. Nieko nėra atskirta. Tą išgyventi pilnatvėje reiškia kurti naują gyvenimą savo vaikams ir ainiams. O tai padaryti galima, tik atgavus atmintį, kad esame ne belaisviai, o laisvi žmonės, laisvų žmonių provaikiai, iš protėvių paveldėję viską, ką šiandien turime. Jie kovojo, žuvo, kūrė, sunkiai dirbo ir paliko mums šio darbo vaisius. Ar juos padauginsime, ar paleisim vėjais, užbraukdami tų, kurie ateis po mūsų, ateitį? Tuo pačiu ir savo ateitį.

O reikia tik prisiminti. Pažvelgti į savo sielos veidrodį ir prisiminti. Kas buvome ir kas esame. Pavergėjai mums šimtmečiais kartojo, kad esame tik neišmanėlių ir laukinių gentis, medžiuose gyvenusi, kad „civilizacija“ buvo atnešta iš Vakarų, o mes, nedėkingieji, vis nenorėjome jos priimti… Šiandien tą patį kalba mūsų vietiniai, šaknis ir atmintį praradę „akademikai“, tapę nesąmoningais vergystės nešėjų laidininkais (tik užtenka pažiūrėti į mūsų senuosius juvelyrinius dirbinius – jie nuostabūs – kad suvoktume šių nuomonių netikrovę). Mūsų protėvių niekas nesugebėjo įveikti kardu. Tačiau pamažu įveikė klasta, užgesino šventą ugnį, išnaikino Žinyčią, skatindami užmiršti savo kalbą ir Tradiciją. Šimtmečiais teigė, kad lietuvių kalba yra neverta, netinkama raštui, diegdami programas – „madas“, kad lietuviai kalbėtų ir rašytų svetimomis ateivių kalbomis. Toks valdymas, trukęs šimtmečius, dabar galėtų būti pavadintas „nestruktūriniu valdymu“, siekiant pajungti žmones ir tautas į vienokią ar kitokią „sistemą“.

Jie norėjo išnaikinti mūsų protėvių tikėjimą ir paveldą. Ir jiems beveik pavyko. Nereikia dėl to krimstis ir kaltinti tų, kurie nesuprato, ką bedarą. Nesuprantantieji pažįsta tik kovą. Tačiau tamsieji priespaudų laikai jau baigiasi. Žinyčia laukia savo vaikų subręstant. Todėl neverta kliautis garsiai šūkaujančiais rėksniais „realistais“, o geriau paklausyti tylaus protėvių balso, kaip pirminio savasties šaltinio. Sunku jį išgirsti, nes tai yra tylos balsas. Pradžioje girdisi tyli rauda ant šventų kalnelių: vaikeliai mano, kur mus palikot, pamiršot… Ko neateinat, neaplankot? Aplankykit senuosius tėvelius, atverkit vartelius… Papasakosim apie protėvių žygius, praeitį šlovingą, didžiavyrius ir jų darbus, apie ugnį šventą ir jos palaikytojus, apie senolius, kurių vardai amžiams išlikę Prisimenančiųjų atmintyje. Tik labai tylus tas balsas, vidinėje tyloje vos girdimas. Miesto triukšme visai sunku išgirsti, o išgirdus – suvokti.

Prabočių Žinyčia laukia savo vaikų ateinant – jaunųjų vaidilų ir krivaičių. Tiesiog žinokite ir pamažu ruoškite tam savo vaikus - skirtam laikui atėjus, jie bus pakviesti. Kai subręsite laisvei ir Žinojimui… Nesirūpinkite dėl tikėjimo formų, o siekite nepraeinančios Esmės suvokimo. Tai svarbiausia. Gyvosios Tradicijos pratęsimo savimi. Ši tradicija yra Lietuvos Dvasia. Ją sunku įvardinti ir apibūdinti žodžiais, tačiau ji Yra. Ir tai be žodžių supranta kiekvienas žmogus, žinantis, kad yra Tėvynė.

Jei pasirinksite kitą kelią – tai taip pat bus jūsų kelias. Esate laisvi.

Pažink save patį, kad pasirinktum teisingai.

Pažinti save reiškia tapti pilnatve. Pilnatvė – lyg Didžioji Motina. Ji visus priima ir nekelia jokių sąlygų ir reikalavimų. Tokia yra Tėvynė Motina. Jei mūsų neliks, ji taip pat išeis kartu su mumis. Išeis tyliai, sulig paskutiniu lietuviu – sūnum ar dukra.

 Ir ateis kitokie žmonės ir kitokie laikai. Jei norime, kad Šventoji Motina liktų prie savo kalnelių, girelių ir akmenėlių, turime būti/linkti jos sąmonėjančiais vaikais. Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje esame dabar. Svarbu yra BŪTI. Ir sugrįžti. Ir išmokyti to sugrįžimo savuosius vaikus. Kad žinotų, kad atmintų, kad mylėtų. Kad prabočių kalba skambėtų.

 Ir tebūnie taip.

 R.G.

P.S. Mūsų protėviai žinojo, kad visą pasaulį, visa, ką turi ir ką žino, gavo iš savųjų protėvių. Juos labai gerbė ir buvo jiems dėkingi. Jie šitaip sakydavo: PRABOCIU KALNELAI SUTEIKIT MILYSTA, SVENTI AKMENALIAI SUTEIKIT VIEDYSTA.

Ir prabočiai padėdavo, nes tėvai visuomet padeda savo vaikams.

 ***

P.S. Maldelė Pūčkorių ąžuolui:

AZUOLELI BRANGUS

TŪLA SENOVE MENAS

DEIVA ZENKLU BŪDAMS

ATSKRAIDINK MAN ZINIA

PRATEVIU ZINYCIAS.

Pūčkorių Ąžuolas, 2011 06 19

P.S. 2

Piliakalnin aukstyn kopiam, Nesam Sventa ugni Aukuojan, Prilieciam, glostom Akmenini Sosta, Azuola Senoli priglaudziam Dusion. Ratan Sirdys stuojas, Sviesa padalinam, Is Sirdies i Sirdi, Minti Sventa gijon. Galingasis Zodis – sklinda Sventom lupom, Ir visi pritare prie Ugneles klupom. Saule Sostan zengia, Sventa Zenkla duoda, Soka Ugnies Deives, Vejas Rimtim gluosto. Deives ir Dievaiciai Savo soki suka, Ir Tasai kur ESA, Musuose atbunda.

Renata Nirvani


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

R.G.Narajano nuotr.