Padūmojimai apie apeigas (I dalis)

rpt_vivid Padūmojimai apie apeigas

Apeigos reikšmė ir prasmės

Susirinkom kartą pas Savitri ašrame, nuostabioje vietoje Šventojoje, satsange, lietuviškai suvėjoje. Pabaigoje kilo Šventas apeiginis dūmas bei sąvokos galvoje skleidėsi ir dūmojo. Mintys kilo ir leidos, kaip tie Šventi dūmai raitės, o keletas iš jų sugulė į šį rašinį apie apeigos prasmes.

Susitelkiau į pačią apeigos sampratą, – pirmas iškylantis vaizdinys buvo senoviniuose papročiuose įprastas ėjimas ratu aplink Šventvietę ar Šventąją Ugnį, kurį apvainikuodavo aukojimas.

Kitas vaizdinys sekė tuoj pat – tėvas apeina visus savo laukus, daržus ir augintinius.

Apeiga – tai tam tikra veiksmų tvarka, eilės tvarka, kad viskas vyktų taip, kaip pridera.

Apeigų būna įvairių: protėvių tikybos – Vydijos, paprotinių-liaudies, asmeninių, kasdienių ar šventinių, taip pat bažnytinių-religinių. Apeiga yra nusistovėjęs ir tvarkingas, taisyklėmis paremtas nustatytų veiksmų atlikimas, o kartais ir savaime kylanti eigos, jeigu pavyksta įsiklausyti į „srautą“ ir Deiviškąjį vedimą, dermė. Maldos, mantros, giesmės, sutartinės užpildo apeigą ritmu.

Kam apeiga yra skirta, iš ko ji kyla, kas yra priežastis atsirasti apeigai?… pačiam pirminiam ryšyje, apeiga atsiranda, kaip pagalbinė priemonė žmogaus, bendruomenės ir gamtos virsmams pažymėti ir pereiti.

Žmogaus gyvenimas susideda iš tam tikrų laikotarpių ir taškų juose. Senovės lietuviai, o ir kitos senosios tautos juos aiškiai jautė ir išskyrė keletą svarbiausių taškų žmogaus gyvenimo tėkmėje ir smulkesnius – metų tėkmėje. Vadinkime juos virsmais. Virsmai – tai perėjimai iš vienos kokybės į kitą. Galėčiau išskirti keletą jų rūšių- asmeniniai, bendruomeniniai, visuomeniniai ir gamtos virsmai. Jie keičiasi laike ir erdvėje, bet tarpusavyje tampriai susiję, nes visi virsmai atspindi arba pokytį, arba sustojimą. Sustoti – reiškia mirti, tiek medžiagine, tiek dvasine prasme.

Pagrindiniai asmeniniai virsmai – gimimas ir mirtis. Tai yra esminiai virsmo taškai, tarp kurių yra kiti perėjimai: iš vaikystės į jaunystę (paauglystės bėdos), iš jaunystės į brandą ir iš brandos į senatvę. Ir tuose taškuose žmogui gali pasireikšti virsmo grasa. Kiekvienas virsmas yra lydimas tam tikros grėsmės, – kad virsmas neįvyks ir žmogus užstrigs savo vidiniame gyvenime bei nepraeis toliau arba nesusitaikys su virsmu, jo nepriims. Vaizdžiai tariant, tiesiog nuvirs, kaip supuvęs medis ir nebepasikels, arba nulūš dar būdamas jaunas. Toks yra sielos gyvenimas žemėje. Kūnas lyg ir gyvena savo ruožtu, tačiau siela, nepraėjusi virsmų – kenčia, o ši kančia atsiliepia kūnui ligomis ir negalavimais.

Todėl senovės lietuviai, o ir kitos tautos, turėjo daug papročių ir apeigų, padedančių žmogui garbingai ateiti į gyvenimą, praeiti tuos gyvenimo slenksčius ir oriai išeiti.

Gimimo virsmas – įėjimo į kūną ir įsitvirtinimo jame laikotarpis. Svarbiausia to dalis buvo žindymas. Senolės stebėdavo jaunas mamas, kad jos nepaverstų savo vaikų taip vadinamais atžindais arba peržindais. Turėjo daug draudimų ir apeigų, skirtų šiam tikslui. Tinkamas laikas atjunkymui nuo krūties vaidino didelį vaidmenį vaiko „įsikabinimui“ į gyvenimą, savarankiškam maitinimuisi ir augimui. Kūdikio prausynos, vardynos įvesdavo naują narį į šeimą ir bendruomenę. Tokia lyg „įžeminimo“ ir įvedimo į žemiškąjį kelią apeiga. Nors ir pakitusi, bet iš dalies išlikusi ir šiais laikais.

Vienas iš esminių virsmų – moters tapimo motina virsmas. Vytulavimas – apeiga, padedanti „uždaryti vartus“, pro kuriuos kūdikis įžengė į gyvenimą ir tuo pačiu moters „įvedimas“ į motinystę. Beje, labai atgimstanti apeiga mūsuose jau šiuolaikiniam pasaulyje.

Mirties virsmas – pats esmingiausias. Žmogus visą gyvenimą ruošiasi šiam virtimui, tam, kad mirtų oriai. Virsmo grasa – užstrigti tarp pasaulių ir tapti vaiduokliu. Apeigų šiam tikslui taip pat buvo daug. Įvairiose tautose būdavo tam tikri vadovai, kaip Tibeto mirusiųjų knyga, Budistų Pova būdas, Egipto, Graikų, senovės Romos apeigos ir misterijos ir kt.

Lietuviai turėjo labai ilgą laikotarpį mirusiesiems pagerbti ir juos vesti per slenksčius jau jiems palikus šį pasaulį. Pvz., mirus žmogui, jie garsiai šaukdavo ir kitaip keldavo triukšmą, kad atbaidytų vėlę ir ji neužsilaikytų tarp pasaulių. Neliūdėdavo, o džiaugdavosi ir šokdavo, parodydami vėlei, kad niekam iš gyvųjų jos jau nereikia (mirtis ne pabaiga, todėl nedera liūdėti), kad ši neprisirištų prie pasaulio ir keliautų toliau.

Ką turime šiais laikais? Svarbūs mirties slenksčiai yra praeinami nepilnai, mirštantieji lyg neturi valios, dažnai išeidami praranda orumą. Nes už juos sprendžia gydytojai ar artimieji: kiek gyvent, kada atjungt gyvybę palaikančius aparatus. Gyvybė bet kokia kaina yra vertinama labiau, nei orus, savalaikis, savaiminis išėjimas į mirtį. Po mirties kūnas paskubomis (iš baimės mirčiai?), neišlaukus nė trijų parų palaidojamas ar sudeginamas. Mūsų senoliai žinojo, kad gyvenimas mirtimi neužsibaigia ir gražiai padėdavo tai amžinajai daliai, kuri tik trumpai pasisvečiavo šiame pasaulyje ir iškeliavo anapus, keliauti toliau. Simbolinėje senovėje mirusįjį valtimi perkeldavo į kitą upės krantą (iš gyvųjų kranto į mirusiųjų krantą, šie krantai ir dabar gerai matyti Varanasio mieste Indijoje).

Bendruomeniniai virsmai yra susiję jau su kitais žmonėmis ir žmogaus padėtimi visuomenėje. Tai vedybos, vaikų gimimas, žmogaus darbinė veikla ir jos ypatybės. Šioje plotmėje taip pat vyksta nuolatinė kaita ir virsmai, kurie kartais pasireiškia virsmo grasa.

Vedybų virsmas – šeimos sukūrimas turint tikslą – pratęsti giminę ir deramai paruošti gyvenimui vaikus. Senesniais laikais nepraėję virsmo senmergės ir senberniai nebuvo labai gerbiami, nes jie neišpildė savo priedermės. Šiam klausimui buvo skirta daug apeigų, kad pavienius žmones suvestų į poras, kad poros galėtų susilaukti sveikų vaikų ir t.t.

Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, nunykstant bendruomeniniam gyvenimo būdui, mažėjant vedybų ir tradicinių šeimų, kiek keičiasi ir virsmų „lyginamasis svoris“, jų reikšmė žmogaus gyvenime. Vis sunkiau senoviškai skirstyti žmogaus gyvenimo virsmus. Dabar tapo ryškesni asmeniniai virsmai, į kuriuos anksčiau buvo kreipta mažiau dėmesio. O apeigos šeimai sutvirtinti sumenko iki vedybinių sutarčių ar civilinės santuokos įregistravimo ir net vadinamos „partnerystės“, kurią sudarant nereikia ištarti priesaikos. Atsirado daug skyrybų, kurios šeimose ir asmeniniam gyvenime pasireiškia, kaip dar vienas virsmas. Atsiranda antrosios ir trečiosios vedybos arba gyvenimas „tik susimetus“, be santuokos ir jokių apibrėžimų. Ar yra apeigos tokiems gyvenimo atvejams, kas šiuose laikotarpiuose padėtų žmogui nepalūžti? Juk po skyrybų turėtų sekti nauja kokybė. Ar ji seka? Nedažnai. Tačiau padidėjo vaikų gimimo reikšmė tėvų gyvenime, nes vaikų gimsta daug mažiau, nei senaisiais laikais.

Vieni iš žmogaus gyvenimo eigos virsmų, yra tapsmas vyru ir moterimi, pereinant į suaugusio, atsakingo už save ir kitus, žmogaus gyvenimą, į tėvystę ir motinystę, o vėliau perėjimas iš brandos į senatvę. Meksikiečių pribuvėja pasakojo savo kalnų genties apeigas. Jos kraštuose yra naudojamos vadinamosios Rebozo skaros, jų pagalba jaunos mergaitės įvedamos į moterystę, vėliau ir į motinystę, o taip pat pagerbiamos senolės, kurios yra genties išminties perdavėjos. Tuose kraštuose visa tai dar gyva ir nenunykę. Žinau, kad ir Lietuvoje turėjome tokias apeigas, kurių metu pirtyje nuprausdavo ir rankšluosčiais bei juostomis suvytuluodavo gyvenimo virsmus pereinančias seses. O vyriškumo slenksčius taip pat įveikdavo simboliniais (ir ne tik) išbandymais.

Visuomeniniai virsmai apima ištisas visuomenes bei tautas ir įtraukia pavienius žmones – tai karai, perversmai, ūkio krizės, gamtos audros, visuotinės ligos. Senovėje būdavo Šventikai, Didieji žyniai, kurie melsdavosi ir atlikdavo apeigas, kreipdamiesi į Deivus prašydami malonės – palaikydavo savo tautą ir suteikdavo žmonėms vilties bei jėgų įveikti kliūtis ir negandas. Vėlgi, šiais laikais nunykęs paprotys.

Taip vadinamos gamtos šventės metų eigoje buvo tampriai susijusios su žmogaus gyvenimo virsmais ir eilė apeigų padėdavo jas pereiti. Pagrindiniai šiame gamtos rate yra Rėdos taškai susiję su Žiemos saulėgrįža, Pavasario lygiadieniu, Vasaros saulėgrįža, Rudens lygiadieniu. Ir keletas tarpinių taškų, daugiausiai susijusių su žemdirbyste. Nuo sėkmingo minėtų taškų praėjimo priklausė, ar žmogus turės maisto visus metus. Iš čia ir paprotys – apeiti savo laukus, juos sužiūrėti ir palaiminti. Šiais laikais nunykus išgyvenimo, išlikimo pavojui, šie virsmo taškai kiek prarado savo prasmę ir vertę. Tačiau pagrindiniai jų vis dar svarbūs dėl Saulės raidos, Rėdos – Šviesos ir Tamsos laikotarpio ir kiekio žmogaus gyvenime.

O kai kuriems žmonėms, šie didieji virsmai – tai atbudimas iš šio medžiaginio pasaulio į dvasinį. Ir kiekvienam žmogui postūmis virsmui vis kitas, bet dažniausiai – vienas iš aukščiau išvardintųjų.

Šiuolaikiniai žmonės prisigalvoja visokių apeigų, įvedimų į vadinamus dvasinius lygius, pakopas, įvairiausių įšventinimų. Tokios apeigos dažnai yra nusižiūrėtos ar susigalvotos, dažnai nėra per ilgą laiką susiklosčiusio tęstinumo, pačios apeigos yra lėkštos, kai kurios net pavojingos. Vienetai yra tų, užčiuopiančių „tikrąjį siūlą“, atsekančių tęstinumą ir nepasiklystančių tarp „dvasinių mokytojų“ ir „įšventintojų“ gausos…

(bus daugiau)

Renata Nirvani

Tvarkė ir papildė Gintaras Narajanas

jonines

-

Vdija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą