Pateikiame sutrumpintą krivio J.Vaiškūno straipsnį. Tautinių šaknų ir dvasinių tradicijų puoselėjimas yra neatskiriamas nuo žmogaus dvasinių ieškojimų.
Pirmieji Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejaus idėją „atkasė“ archeologai, ieškodami istorinio preteksto nors kartą išprašyti valstybės lėšų garbingai baltų istorinei praeičiai tirti… Juk beveik iš 900-tų didingą praeitį menančių Lietuvos piliakalnių iki šiol deramai ištirtas tik vienas. Tačiau valdžia, perėmusi šią idėją, panaudojo ją lietuviškas pilis puolusiųjų ideologijai skleisti, o piliakalnių gynėjų kultūros tyrimams lėšų ir šia proga neatsirado…
Nors atsišaukimais ir įstatymais viešai skelbiama lietuvių tautinės kultūros svarba ir pirmenybiškumas, tačiau tikrovėje jos slopinimas nesiliauja. Kadangi vienu svarbiausių tradicinės kultūros išsaugojimo uždavinių yra jos tyrimas ir perdavimas jaunajai kartai, šiuolaikiniai „brunonai“ savo misionieriška veikla pasiekė svarbiausio laimėjimo – išgujo baltiškas tradicijas tęsiančios etninės kultūros pamokas iš lietuviškos mokyklos. Baigiama susidoroti ir su baltų kultūros tyrimų sritimi. Net kalbėti netenka apie baltų kultūros katedrą, skyrių ar kokį nors padalinį kuriame nors Lietuvos universitetų. Jų ten nėra. Vienintelis žiburys – Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedra.
Neseniai praėję Dainų šventės renginiai įrodė, kad žmonėms reikia savų tradicijų, protėvių dainų ir papročių, kad jie tebejaudina, uždega ir sutelkia draugėn susirinkusiuosius, atgaivindami vienybę ir galią jaustą tik Sąjūdžio mitinguose ar Baltijos kelyje… Pasirodo sutartinių garsų ir judesių darna, persmelkdama ir suderindama mūsų sielas, geba pažadinti jose daug didesnės galias už tas kurias gali savyje atverti vienas žmogus.
Toks gyvas jau nebe parodomasis veikimas netrunka susilaukti iš „Brunono pasekėjų“ dainų šventės pasmerkimo už atgaivinamus „pseudopagoniškus elementus“ ir „orgijas“ ar net kaip sovietiniais laikais – už „idealistinį patriotizmą“…
Dabar tik pagiežingais žodžiais, o kadaise ir žiauriais kankinimais, tokie ideologai stūmė mūsų baltiškąją kultūrą nebūtin. Šių pastangų dėka, didžioji mūsų tautos kultūros istorijos dalis paniro kolektyvinės nesąmonybėn gelmėn ir kalba mums, kaip šventą protėvių ąžuolą menantis Vaižganto – Juodžiaus kelmas ar kaip po Katedros pamatais slepiami apardyti lietuviškos religijos aukurai.
Tradicinei kultūrai skendint šešėlyje, ekonominę emigraciją pildo ir dvasinė. Tautinių dvasinių vertybių ir simbolių skurdas, atgaivos sielai trokštančius, traukia į tekančios Saulės kraštus. Taip nesąmoningai ieškoma kelio į, iš visuomeninės sąmonės išstumtas, savo autentiškos dvasinės tradicijos esmes. Anksčiau ar vėliau domėjimasis rytų kultūromis turi atvesti prie savo paties tautinių tradicijų ir simbolikos studijų. Indų, kinų, japonų ir panašios etnokultūrinės – religinės tradicijos, kadaise atmetusios savų „brunonų“ mokymą, liko neišdraskytos, autentiškos todėl ir traukia dvasinių šaknų ieškančiųjų žvilgsnius. Priartėję prie kitų tautų etninių tradicijų ir matydami jų bendražmogišką universalų pagrindą, savo tautinėje kultūroje ir jos simboliuose įžvelgiame tų pačių provaizdžių išraiškas ir, kitos tautos išlikusios tradicijos fone, pradedame justi taip pat ir savųjų prasmingumą bei vertingumą.
Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejus tėra pusinis. Bandoma sureikšminti svetimos ideologijos atėjimą, o tuo metu kuo buvome mes, kokia buvo mūsų kultūra, sugebėjusi šimtmečiais konkuruoti ne tik su agresyviu krikščionišku imperializmu, bet ir su ordomis iš rytų – nutylima ir net vengiama tirti. Tyrinėtojų laukia visi Lietuvos piliakalniai ir šventvietės, Lietuvos valstybingumo centrai: Kernavė, Trakai, Vilnius, visa nebūtin stumiama lietuvių ir baltų dvasinė kultūra. Artėjantys Žalgirio mūšio ir 1918-tųjų nepriklausomos Lietuvos atkūrimo jubiliejai – tai priminimas, kad turime veikti norėdami išsaugoti Lietuvą ir savo tautinį stuburą.
Nepaisant visų praradimų dar esame tauta. Šią savastį daugelis vis dar suvokiame kaip vertybę. Vis dar išliekame bendruomene, kuriai būdingas savitas simbolinių kokybių rinkinys. Bet ar dažnai susimąstome kiek yra gausus šiomis vertybėmis mūsų aruodas. Ar mums kada nors teko įvertinti kas iš jų liko, o kas seniai parduota, iškeista ar kaip nors kitaip prarasta? Kas liko iš to kuo skiriamės iš kitų? Mūsų žemės lopinėlis – su savitu gamtiniu ir kultūriniu kraštovaizdžiu, mūsų kalba – su savo skambesiu ir savita pasaulio reiškinių pagava, mūsų istorija – su didybe ir nuopuoliais, mūsų etnokultūrinis gyvenimas – su dideliais nepritekliais ir nerealizuotomis galimybėmis, mūsų savimonė – persunkta nostalgija bei liūdesiu, teigiamų pojūčių ir pasitikėjimo savimi stoka. Nesąmonybės gniaužtuose glūdi: mūsų ištirpusios žemės – su brangiais mums gamtiniais ir kultūriniais kraštovaizdžiais, su nesuskaičiuojamomis mums brangių žmonių kartomis; mūsų baltiška ir lietuviška priešistorė su savo paslaptimis, užmirštais dvasiniais pasiekimais ir žygiais, mūsų pasaulėžiūra – su savo šventenybėmis ir pakantos bei darnos filosofija; mūsų savimonė – su šypsena veide ir taurumu širdy, su aistra gyventi ir nebijojimu numirti, su pasididžiavimu jog esi lietuvis…
J.Vaiškūnas
www.delfi.lt