Rėdos (kapos) savivaldos pagrindai

Ragutis_Arturo3Rėda – tai nuolatinis kalendorinis judėjimas ratu, žmonių ratelis, tvarka, papročiai, vaga. Kapa – susirinkimas, būrys.

Mūsų protėviai nuo seniausių laikų gyveno bendruomenėmis, kurios pačios priimdavo sprendimus. Ateina laikas prisiminti šią bendruovaldos tvarką ir mums, pritaikant ją dabarties laikmečiui. Prisiimti atsakomybę už savo šalį – reiškia pirmiausia dalyvauti savo laiptinės ir namo, rajono, kaimo ir miesto gyvenime.

O būdavo taip…

Nuo seniausių laikų kiekvienas kaimas išsirinkdavo seniūną ir krivulę (tarybą). Seniūnai (ar jų patikėtiniai, krivulės nariai), rinkdavosi į apylinkės atstovų krivulę. Svarbesniais reikalais apylinkės siųsdavo atstovus į žemių atstovų krivules – susirinkimus. Ir tie žemių susirinkimai, ypač svarbiais reikalais, siųsdavo atstovus į krašto (kraštų) susirinkimus.

Tais laikais, iki didžiųjų karų laikmečio, kurie vyko XI – XIV amžiais, miestų, kokius žinome šiandien, nebuvo. Buvo stambios gyvenvietės, kurias galėtume vadinti „miestais“, sostinių dabartine prasme taip pat nereikėjo, nes nebuvo nuolat renkamų valdovų. Tik iškilus ypatingoms karinėms grėsmėms, kai mūsų žemėms ėmėsi grėsti pavergimas, pamažu kilo ir įsitvirtino kuningų [karo vadai, kūningi žmonės] (dar mano baba dabartinius katalikų šventikus – kunigus žemaitiškai vadino kuningais) luomas. Kunigai, žemių karo vadai, išsirinkdavo vyriausią vadą – kunigaikštį. Pamažu šie įgavo paveldimas teises, tačiau iki tol, grėsmei praėjus, karo vadas grįždavo į įprastą gyvenimą.

Tuomet rinkimai vykdavo tokia tvarka. Bendruomenės rinkdavosi į susirinkimus, kur šeimą atstovaudavo vienas asmuo, dažniausiai vyriausias amžiumi vyras. Nuo dešimties šeimų būdavo renkamas vienas žmogus – kapinis – į kaimo krivūlę (kapą). Tuomet ši taryba iš savo tarpo rinkdavo seniūną. Mažesniuose kaimuose kartais jį rinkdavo tiesiogiai. Sprendimai būdavo priimami bendru sutarimu. Tariamasi tol, kol sutiks visi (panašiai, kaip dabar vyksta popiežiaus rinkimai: išeiti iš patalpos negalima, tai skatina greičiau rasti bendrus sprendinius). Dešimtiniai rinkdavo „šimtinius“ į apylinkes, tie – „tūkstantinius“ – į žemių sueigas, ir t.t.

Esmingas dalykas – kuo mažesnis žmonių ratas renka savo atstovą, tuo didesnė tikimybė, jog tai bus padaryta teisingai, išvengiant visokių apsišaukėlių ir netinkamų tam darbui žmonių.

Dabar kitas laikmetis ir šalyje gyvena daug daugiau žmonių, nei senaisiais laikais, ypač jie susitelkę miestuose. Todėl šio laikmečio sąvokomis, mūsų protėvių savivaldos tvarką galėtume apibrėžti šitaip:

1. Kiekvienas kaimas ir miesto rajonas suskirstomi į kuo mažesnes rinkimines apylinkes. Jose bendru sutarimu (arba balsuojant) išsirenkami savo atstovai – rinkikai – iš kurių tarpo vėliau jau jie patys tiesiogiai rinks seniūną bei jo pagalbininkus (krivūlę-tarybą, tvarkos prižiūrėtojų viršininką ir t.t.). Rinkikams, kurie nepateko į valdymo organus, iki kitų rinkimų paliekama veikiančios valdžios priežiūros teisė.

2. Kaimų ir miesto rajonų krivūlės (tarybos) siunčia savo atstovus į miestų ir rajonų sueigas, kurios pačios išsirenka vadovus (dabar vadinami miestų ir rajonų merais).

 Kaip matome, savivaldos lygmeniu, tai tiesiog kiek pakeista dviejų pakopų savivalda, kuri ir dabar yra įtvirtinta daugelyje Europos valstybių (pvz., Lenkijoje), bet tik ne Lietuvoje. Taip pat turėtų būti numatyta ir išrinktųjų atstovų atšaukimo tvarka su tam tikrais apribojimais, kad išvengtum betvarkės (pavyzdžiui, atšaukimas tik pateikus rimtą pagrindimą, ne dažniau, kaip kartą per tam tikrą laikotarpį, balsuojant pagal nustatytą tvarką). Savo atstovus galėtų atšaukti ir tiesiogiai juos išrinkusios bendruomenės (miestų rajonų ir kaimų) žmonės. Tokiu atveju, pavyzdžiui, atšauktas krašto sueigos narys grįžtų į dirbti į žemesnį valdžios lygmenį, vietoje jo išrenkant kitą (žemesnėje taryboje). Kiekvieną išrinktąjį valdžios atstovą galėtų atšaukti tie gyventojai, kurie jį išsirinko kaip kapinį (rinkiką).

Seniūnijoms veikti numatomos atitinkamos lėšos – tai pagrindinė valdžia vietose, turinti tiesioginį ryšį su ją išrinkusiais žmonėmis. Ir pagrindinis darbas vyksta būtent seniūnijose, tai yra pirminės politinės (pilietinės – pilies) ašys (centrai), iš kurių kyla ir auga visa likusi renkamoji valdžia.

3. Ir trečioji pakopa – tai dabartinis seimo lygmuo, nuolat veikianti krašto sueiga, sudaryta iš miestų ir rajonų atstovų. Kiekviena rajono ir miesto taryba ten siunčia savo atstovą. Taip pat turėtų būti numatoma jų atšaukimo tvarka.

Visi atstovai renkami asmeniškai. Jei išrinkti atstovai yra partiniai, tik tuomet partijos įgauna įtaką, pradedant nuo vietos rinkimų. Kiekvienas, tegu ir pats žymiausias vedlys, pradžioje turi būti išrinktas rinkiku savo vietos žmonių, kurie jį pažįsta ir juo pasitiki (žino jo anksčiau padarytus darbus ir juos vertina). Todėl kiekvienas, siekiantis būti išrinktu tautos atstovu, turėtų parodyti savo bendruomenei nuveiktus darbus jos labui. Svarbu tai, jog šio „seimo“ – krašto sueigos narius galėtų atšaukti ir jas pasiuntusios bendruomenės ir vietinės krivūlės tarybos/miestų ir rajonų tarybos.

Pilietinės valdžios ašiai persikėlus į seniūnijas, taptų nebereikalingi seimo rinkimai. Partijos, kaip idėjų iškėlimo aikštelės, galėtų veikti ir toliau. Jos tikrą įtaką šalies valdymui įgautų tada, jei jų atstovai būtų išrinkti į krašto sueigą, perėję dviejų žemesnių valdymo lygmenų rinkimus.

Vyriausybės ir ministerijų klausimas. Ženkli dalis veiklų turėtų būti perkelta sprendimams vietose, todėl krivūlės-tarybos ir spręstų, kokių valdymo organų jiems reikia, trimis lygmenimis: bendruomenės – miesto – šalies. Vyriausybė taip pat turėtų išlikti šalies lygmeniu, tačiau jos darbas susiaurėtų tiek, kiek atsakomybės prisiimtų žemesni lygmenys vietose.

Valstybės vadovas galėtų būti renkamas visuotiniu ir bendru tautos balsavimu, jam paliekant vyriausiojo ginčų ir nesutarimų taikintojo veikmę, dalį užsienio reikalų (kaip yra ir pagal dabartinę konstituciją), vyriausiojo karo vado pareigas.

Taip pat šalia žemių (miestų ir rajonų) atstovų sueigos turėtų veikti tiesiogiai žmonių renkama Išminčių krivulė, kuri būtų atsakinga už įstatymų priežiūrą (įstatymus leistų krašto atstovų sueiga), spręstų esminius tautos ir valstybės klausimus, be jos sutikimo nebūtų galima atlikti tam tikrų svarbių veiksmų (pavyzdžiui, jungtis į tarptautines sąjungas, dalyvauti karuose ir kariniuose veiksmuose ir t.t.) Šią Šalies Išminčių Krivulę (senatorių atitikmuo) rinktų bendruose rinkimuose kartu su šalies vadovu. iš asmenų, pelniusių visuotinę pagarbą savo darbais ir ne jaunesnių nei 49 (7kart7) metai.

Visiems išrinktiesiems į visų lygmenų tarybas derėtų suteikti išlaikymą (ne algą), išmokant vidutinį šalyje darbo užmokestį. Net tokiu atveju išlaidos būtų mažesnės nei dabar, nes turėtų būti panaikinta daug nereikalingų taip vadinamų „institucijų“ ir „ministerijų“. Valstybės tarnautojų skaičių ženkliai mažinant (mažiausiai 30 nuošimčių, geriausia būtų priimti sprendimą, kiek pareigūnų reikia tūkstančiui gyventojų ir to skaičiaus neviršyti).

Šią naują austumą (sistemą) galima būtų įvesti laipsniškai. Iš pradžių galėtų pradėti veikti nauja dviejų lygmenų savivalda su renkamais seniūnais ir krivūlėmis iš rinkikų tarpo, o jai sustiprėjus būtų galima kurti naują Satversmę – konstituciją (arba papildyti senąją) su nauja (atkurta protėvių) tvarka.

Ši žemių savivaldos tvarka reikalautų daug didesnio sąmoningumo bei dalyvavimo valstybės reikaluose, nei yra šiandien. Žmonių sąmoningumo ir susivokimo vidurkis ir sukuria valdžią, kurią turime. Todėl ir nusipelnome kiekvienos valdžios, kuri dabar yra. Ir patys piliečiai galėtų viską pakeisti, jei prisimintų savo ištakas, šaknis ir tūkstantmetę protėvių patirtį, kurią per negandas ir karus buvo priversti užmiršti. Taip pat – prisiimti atsakomybę už savo šalies valdymą, pradedant nuo apatinių grandžių.

Kiekvienas išrinktas atstovas turėtų daug mažiau rinkėjų ir galėtų jiems lengviau atsiskaityti, paaiškindamas vieno ar kito savo sprendimo motyvus. Garbė ir atsakomybė tektų tai bendruomenei, kurios atstovai patenka į aukštesnius valdžios lygmenis – iki Krašto atstovų sueigos.

Trumpai pakartosime. Apylinkės išsirenka rinkikus. Šie – seniūną ir krivūlę-tarybą. Ši vietos krivūlė išsirenka atstovus į miestų ir rajonų tarybas. Miestų ir rajonų tarybos – į Krašto sueigą. Kiekvienas išrinktasis gali būti atšauktas tiek žemesnės tarybos, tiek jį išrinkusių žmonių sprendimu. Valstybės vadovas bei Išminčių Krivūlė renkami visuotiniu bendru balsavimu, kaip yra dabar. Vyriausybės vadovas ir padalinių vadovai (dabar vadinami ministrais) yra paskiriami Krašto sueigos atstovų bendru sutarimu arba balsuojant.

Senaisiais laikais jokių vadinamų „kadencijų“ nebūdavo. Išrinktieji žmonės dirbdavo tol, kol dirbdavo gerai. Prireikus, juos nesunkiai galima būdavo atšaukti. Šiais laikais derėtų rinkti žmones nustatytam laikotarpiui, kaip yra dabar. Sprendimai dėl išrinkimo būdavo priimami bendru sutarimu. Šiais laikais, jei bendro sutarimo nepavyktų pasiekti, derėtų nustatyti balsavimo tvarką. Tačiau bendras sutarimas būtų pageidautinas pirminiame lygmenyje, renkant kapinius. Pirmieji rinkikų rinkimai vyktų panašiai, kaip dabar vyksta „primarys“ – pirminiai rinkimai JAV.

Pastaba. Keičiant savivaldos tvarką protėvių pavyzdžiu, pagal galimybes derėtų nevartoti tarptautinių žodžių ir pareigų pavadinimų (prezidentas, meras ir t.t.), nes tai yra dabartinės žmogų pavergiančios sistemos ženklai ir simboliai (arba vartoti skliausteliuose tarptautiniam naudojimui). Galimos žodžių reikšmės: sistema – austuma, parlamentas – susirinkimas, krivūlė, kapa, taryba, konstitucija – Satversmė (latvių pavyzdžiu), prezidentas – šalies vadovas, premjeras – vyriausybės vadovas, ir t.t.

Tikiu, kad tokia ar panaši tvarka anksčiau ar vėliau bus priimta, kaip labiausiai tinkanti žmonių bendruovaldos požiūriu. Ji leis kiekvienam iš tiesų dalyvauti valstybės valdyme, lengviau atpažinti vedlius, atsijojant netinkamus šiam atsakingam darbui.

Užrašyta per 2016 metų pavasario Lygiadienį, protėvių naujus metus

RG

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Ragutis_Arturo3

Ragučio šventykla. Artūro nuotr.