Vykstant į Samotrakiją, žinojom, jog tai – ypatinga sala. Daug kas negali būti ištarta. Ten šimtmečius vykusios Kabeiro (Kabeiroi) misterijos (taip pat Pašventimai, vykę daug anksčiau) per amžius buvo apgaubtos paslapties skraiste. Misterija – ne nuo žodžio mist (rūkas), kaip kai kas galvoja, o nuo graikiško (mystai) – pažodžiui „užmerk akis“ arba reiškia tiesiog pašventimą. Užmerk akis ir imk matyti vidiniu žvilgsniu… Kartais žodis“misterija“ iš senovės graikų kalbos yra verčiamas kaip „paslaptinga šventenybė“…

Užmerkti akis Samotrakijoje labai sunku: akį traukia nuostabūs kalnai, jūra, krištoliniai šaltiniai, akmenų karalijos ir paslaptingi šimtamečiai medžiai. Tai aukštų virpesių sala. Antras pagal aukštį Graikijoje (po Olimpo) piramidinis kalnas (1680 m.) sukuria galingus agnos srautus, jūra juos sustiprina. Kalno agnos piltuvas (šešėlis) užbaigia darbą, sukurdamas kažką panašaus į Oktaedrą (panašų į mūsų prabočių Sodną). Ir veikia panašiai, tik labai stipriai, juk didelis kalnas!

Pirmieji čia atvyko paslaptingieji pelazgai, vėliau – garsieji trakai, viena iš mūsų tiesioginių protėvių šakų. Vėliau pasirodė senovės graikai. Tūkstantmečius tai buvo Šventa Žemė, labai gerbiama visame tuometiniame pasaulyje. Net karingieji romėnai, išplėtę savo imperiją, Samotrakijai suteikė autonomiją. Iš pagarbos vietai ir dvasinei tradicijai.

Pats Samotrakijos pavadinimas yra esmingas. Trakija – mūsų senųjų bendrųjų protėvių prisiminimas. Samo (sama, soma) – reiškia kažkokią esmingiausia daikto ar reiškinio savybę, esmę, tyrumą, grynumą. Esantį šventoje šviesoje (SA) ir Motinos galioje užgimstantį (MA). Taip pat dera prisiminti ir hindu somą – bendrąja prasme, soma yra Dieviškasis nektaras, suteikiantis sielai nemirtingumą. Taip pat – tai tyra būsena, aplankanti mus tikrojo buvimo (meditavimo) metu. Medžiaginėje plotmėje – tai nenustatytas augalas, augęs aukštai kalnuose, iš kurio būdavo daromas paslaptingas gėrimas, vėliau aukojamas šventąjai Ugniai. Šis gėrimas, pasak padavimų, suteikia gyvybę viskam. Ir gal būt svarbiausia mums – Soma siejama su mėnulio Dievu Chandra ir šis gėrimas buvo ruošiamas per pilnatį. Kodėl svarbiausia? Todėl, kad visa mūsų kelionė vyko po Mėnulio ženklu.

Samotrakija taip pat – Mėnulio žemė, slėpiningos dvasinės valdos, kurias dabar įprasta vadinti „pasąmone“. Visoje saloje – labai daug mėnulio akmens. Mėnulio patekėjimas – viena iš salos vizitinių kortelių. Stiprus tas Mėnulis. Saloje viešėjom ypatingu metu, kai Mėnulis buvo ypač stiprus, tačiau apie tai, kiek vėliau.

Ilgus šimtmečius, iki maždaug VI –VII a.a. čia vyko Misterijos ir Pašventimai. Skirtingai nei Eleuzino misterijose, čia, Samotrakijoje, jose galėjo dalyvauti visi visuomenės sluoksniai, įskaitant vergus. Dalelę seniausios Samotrakijos istorijos galima atrasti A.Ilgevičienės knygoje „Aisčiai“.

Kas gi tai per žemė? Kur mes atsidūrėme? Tai lyg Kosminė Sėkla, iš kurios gimė ir nuolat gimsta Europa, o gal ir visa žemė (šiaip žemėje tokių taškų – sėklų yra daugiau nei viena, manau – septynios). Laikas čia susitraukia, parodydamas savo sąlygiškumą. Išryškėja visa, ką turi žmogus. Jei atvyksti tiesiog kaip kūnas-turistas, tuomet nieko nejauti, gyvendamas savo tirštose erdvėse. Tačiau jei atvyksti kaip šventklajūnis, dvasinis ieškotojas, čia ima skleistis Esmės. Todėl labai svarbus deramas pasiruošimas, jausminė pusiausvyra ir įtvirtinta Stebėtojo būsena. Vadinamasis „karminis“ valymasis čia paspartėja, todėl galima sulaukti netikėtumų, kuriuos, kaip bebūtų, derėtų priimti su dėkingumu ir aukštesniuoju supratimu-pajauta.

Sėkla yra Motina, todėl pirmiausia, tai yra moteriška vieta. Švelni, tačiau griežta. Mylinti savo vaikus, tačiau ir nurodanti jų silpnybes ir nedarnius mazgus. Čia dera būti pagarbiems, elgtis atsargiai ir ramiai.

Štai, kas buvo pasakyta Samotrakijos Visų Dievų Slėnyje:

„Šie Šventieji akmenys – tai Motinos gyslos ir Motinos kraujas, iš žemės sklindanti pamatinė galia, kuri apjungia. Geriau nesiliesk, jei nepasiruošęs, – sužadins pamato galias ir sužinosi, ką turįs. Turi būti švarus ir pasiruošęs.

Pašventimas nėra skvarma (forma) – tai Gyvastis, išgyvenimas, beskvarmis turinys. Turi jį: turi ir neturi, praradęs atrandi, atradęs – pameti. Daug žmonių – mažai Matančių. Visi ateina – ne visi sugrįžta. Juk Pašventimas – tai drąsa. Ieškančiojo drąsa palaiminga, nes jis (gal būt) atras. „Gal būt“ – tai rizika ir atradimas. Tai Pašventimo įgijimo džiaugsmas. Nėra pergalės be kovos. Kopdamas į Pašventimą nugali save žemesnįjį ir tampi Aukštesniuoju. Žemesnysis pasilieka tavo Sostu. Kaip Šventasis Akmuo, pamatinė Motinos Galia ir Tėvo Kelias. Nėr vieno be kito, juk taip visa pasireiškia, tačiau per Vieningo Reiškinio stebuklą.

Kai atidarai skrynelę, ji pasirodo tuščia, kai uždarai – ji vėl pilna lobių. Daug vaikštančių tuštumoje, lyg neregiai. Galit mindyt kiek norit „Šventų Švenčiausią“ (tam tikros vietos Visų Dievų šventykloje – RG), jei nejaučiat, skrynelė tiems bus tuščia. Kas įsiklausys ir be leidimo žingsnio nežengs, jaus ten lobį esant, bet jo nepalies. Ir tuomet gal būt lobis pats jį susiras. O gal – kitą kartą. 

Atvykimas čia – stebuklas. Buvimas čia – galios įgijimas ir palaima. Išvykimas – laikotarpio užbaigimas.

Daug kambarių pas Tėvą ir Motiną. Pakvies – aplankysit. Nepakvies – tai ne jūsų. Tėvas ir Motina viską žino ir žibintus talpina, kelią rodo. Parodę – niekur nepradingsta, o palydovais pasilieka. Tame pasilikime – pasiaukojimas ir Tiesa.

Nėr tiesos pasauly – nes ji padalyta visiems gabalėliais, juos surinkti – Jie tegali, Didieji. (Didieji – Samotrakijos dievai ir Pašvęstieji – RG). Sekant Didžiaisiais, jumyse apsigyvena Jūjų kibirkštis, – tai ir yra Pašventimas. Pamokymas, kuris jau nepraeina, nes krito į paruoštą dirvą. Didžiųjų sėkla – žmogaus širdin pasėjama.

Kas pjaus derlių? Augink sėklą, o derliumi bus pasirūpinta.

2013 06 22, prie Šventojo akmens Visų Dievų Šventykloje, Samotrakija

Pašventimai (Iniciacijos) yra tam tikras dvasinių virpesių įtvirtinimas ir jie šioje vietoje vyksta iki šiol. Žinoma tiems, kas pasiruošę, kieno dirva išpurenta, patręšta. Pašventimai vykdavo senovės pasaulyje nuo neatmenamų laikų. Apie patirtis Pašventimų metu ir visą eigą – buvo tylima. Šių tylėjimo įžadų laikėsi visi antikiniai autoriai, minėję Pašventimus.

Tačiau gal būt geriausiai Pašventimų esmę apibūdina ši senovės „atvirutė“ – išraižytas akmeninis blokelis, dovanotas Visų Dievų Šventyklai naujai įšventintų mokinių.

Tai Durys, arba Vartai. Durys – vedančios kur? Nesužinosi, kol neatidarysi. Iš tiesų, taip buvo pasakyta: „Žmogus yra laimingas tuomet, kai stovi prieš duris, kurias gali atidaryti…“. Tai Pašventimo vartai.

Kaip paminėta aukščiau, atvykome į Samotrakiją ypatingu laiku: per Rasas ir taip vadinamą Mėnulio „superpilnatį“. Tai stiprus metas.* Tokie sutapimai danguje yra nepaprastai reti. Vykom ne todėl, kad taip suplanavom, o todėl, kad išgirdom Kvietimą ir jį atliepėm. Rasos ir Mėnulio pilnatis šiuo atveju – tik „sutapimai“. Daug tokių atsitinka šventklajūnų metu… tai vadinama vidiniu vedimu.

Turėjom ir uždavinį: įkopti į Samotrakijos viršukalnę, beje, taip pat pavadintą Mėnulio vardu (Fegari) bei atlikti šventos Ugnies apeigą, kad suskambėtų lietuviškas žodis, maldos ir giedojimai. Taip ir padarėme, kaip prisakyta. Po daugelio šimtmečių, nuskambėjo čia Prabočių žodis. Lyg ženklas Šv. Motinai, kad bunda jos vaikai… Sunku žodžiais įvardinti, – tai buvo reikalinga, lyg apeiga, simbolis, lyg senojo laikmečio užbaigimas ir naujojo pradžia.

Viena švenčiausių ir seniausių Samotrakijos vietų – kalnas prie pagrindinio salos miestelio Horos. Čia gyveno žmonės nuo pat seniausių laikų. Taip šio Kalno Dvasia kalbėjo:

„Pamenu tuos tolimus laikus, žmonių buvo ne tiek daug, jie vykdavo į tolimą kelią nusilenkti šventosioms vietoms. Tos kelionės būdavo ilgos ir pavojingos. Kartais išeidami žinodavo, kad namo negrįš. Bet juos šaukė kelias. Atvykę čia mažais laiveliais, rasdavo vietinius brolius, šios vietos saugotojus. Taip truko tūkstantmečius. Laikas tekėjo kitaip. Žmonės buvo gilesni ir labiau jausdavo ryšį su Motina Žeme. Ir visa jiems buvo gyva: vanduo ir upės ir šie kalnai. Kai kurie iš šių kalnų tapdavo ypač šventais ir juose buvo kuriami statiniai ( ar prie jų, matyt, turimi omenyje dolmenai – RG). Vietos būdavo ypatingai skrupulingai parenkamos ir daugiau nesikeisdavo, nes taip nurodydavo pati Gamta, per kurią veikė Dievai.

Ir buvo tie žmonės linksmi ir gražūs, kaip dabar juos prisimenu, nors jaunas buvau. Įgįjau išminties ir išsaugojau atmintį, visad esu sąmoningas, niekada nemiegu. Būdrauju, tik ne taip, kaip jūs. Dabar man šimtmečiai ne kliūtis. Juos ne laiku matuoju. Mano pojūčiai aštrūs ir širdis laisva. Klausausi Motinos ir vis mokausi Ją mylėti. Išmokite klausyti, tik vėliau kalbėkit. Tada žmonės mokėjo klausyti, todėl ir išgirsdavo.

Oi Giria Šventa, oi mano kalneliai, mano Jūra ir mano Vanduo – vandenėli, – upės sraunios ir upeliai šalti, visa judanti Tėvynė, gyvybės sėkla, visa Tavyje talpinas, visa tavyje…

Tapau šio Kalno Dvasia, kartais prabylančia. Te dabar klausantys išgirsta mano alsavimą. Nėra čia daug skvarmų (formų), akmenėliai veda į Motinos Įsčias. Gimsmo kančioje gimsta pasaulis, vis per Mane, per Mus… Seniai esu šioje Vienovėje. Šimtmečius kitu matu matuoju. Ir vėl sakau: klausykite ir išgirsite. Senųjų Prabočių obalsius. Ateikite vieni. Kalbėsiu su jumis. Tyloje Būva plyti. Neišmatuojama Bendrystė. Protėviai jūsų net kariaudami tai prisimindavo. Būdavo karų, bet jie nebuvo paskendę karuose, nes matė ir žinojo kelią Namo. Kai ateidavo laikas, drąsiai dėdavo žingsnį ir žengdavo. Čia yra vieta, juos menanti. Labai labai senas sapnas… Čia įmanoma pajusti laiko spiralę, kur viskas gyva.

Laimės jums, vaikeliai, išnaudokite savo sekundę šiame gyvenime. Jūsų gyvenimas tik sekundė. Buskite Amžinybei (amžinam Žinojimui).

AIXO ERO **

Kalno Dvasia, Horos kalnas, Samotrakija, 2013 06 25

Tokios štai Samotrakijos patirtys. Tai žmonėms, einantiems ir siekiantiems Suvokimo, kuris šioje žemėje nusileidžia kaip dvasia, gyvenanti po Mėnulio ir Misterijų Gyvatės (Gyvatos) ženklais.

Pabaigai – žodis užrašytas jau Lietuvoje, kaip Samotrakijos patirčių tąsa. Šie žodžiai užrašyti Žemaitijos karaliaus Ringaudo dvare. Tą dieną, 2013 metų liepos 20, Šatrijos kalnan buvo išnešta Amžinoji Ugnala, Ringaudo Dvare deganti nuo 1994 metų. Te Šventa Prabočių Ugnala pakyla su galia!

“Jau seniai sakiau – dera atsiminti. Tas atsiminimas ateina ne iš karto – kartais per klystkelius ir klaidas. Iš pradžių apčiuopi, vėliau imi matyti aiškiau. Tai, kas ilgus metus naikinta, šiandien leidžia gležnus daigus. Tačiau už šio, atrodytų gležno daigo, slypi didelės prigimtinės galios. Už tų galių – yra Esmė. Esmė yra nei išlieta, nei išmūryta. Ji visad yra ir niekad nesikeičia. Jei jos nejauti – tavęs nėra. Tik galvoji, kad būtavoji (egzistuoji). Kai pajauti, atmeti laikinumą ir panyri į Amžinybę (Am-Žinybę).

- Esu Amžinas, – sakai, – Amžinai Esu Čia.

Am – iš Motinos. Žina (ia) – yra TA Žinia, kuri jau nesikeičia.

- Esu visad jaunas, – sakai, – Esu visad nepertraukiamai. Nėr tokio laiko, kad manęs nebūtų. Esu Tėviškės Dvasia, gimtosios žemės sėkla. Esu, kad Būčiau. Neturiu priežasties. Ją patys sugalvokit, – kiekvienas savo. Gimta Žemė tiesiog Yra.

Ir tu joje: įkvėpk – Y, iškvėpk – RA. Tai tiesiog YRA. Būk sąmoningas, sūnau/dukra ir žemė tau atlieps, Dangūs kelią rodys, žvaigždelės laimins. Saulelė švies ir Gyvata dalinsis, Mėnulis atspindės ir Duris atvers. Dvaras visad yra ta vieta, kur atsiveria durys.***

Jos atsiveria vertiesiems, tai įrodžiusiems savais darbais, atliktais suvokiant, mylint ir aukojant(is). Tavo, žmogau, auka, – Man pati brangiausia. Tu aukoji grūdą, medų ir brangiausią turtą – laiką, kuris tau skirtas žemelėj būti. Čia, šioj žemelėj, tu – svečias, nors vadini ją savo namais.

Namai Amžinieji – yr žvaigždelės ir Dangus beribis skaistus. Žemę puoškiet, Tėvą Motiną gerbkiet, Dievus atminkiet ir Vieną Dievą Tikėkiet, nes tik Jo Yra Tiesa. Ji be žodžių ir Tyloj išgirstama. Tą šventą tylą, per maldą ir auką įgytą, širdy laikykiet ir vaikam perduokiet.

Tai svarbiausia, ką galit čia palikti. Visa kita – sutrūnys ir dulke pavirs. O jūsų tyloj išgirstas Žodis bus visad gyvas, širdy įmūravotas ir laisvės vėjų nukedentas.

Taip visad buvo ir taip dar bus, kol stovi pasaulis. Žydi Lietuva.

Oi Tylu Ramu Romuvoj.

Lietuvos Dvasia. 2013 07 20, Žemaitija, Telšiai, Ryškėnai, karaliaus Ringaudo Dvaras.

***

P.S. Trumpi pamokymai, užrašyti Samotrakijoje:

Siela – yra tai, kas žmogų daro žmogumi.

Dvasia – yra tai, kas žmogų daro dievišku.

Kūnas – medžiaginio pasaulio laidininkas, jutiklis.

Astralas – jausmų ir pavidalų vandenynas.

Mentalas (protas) – tai mintis.

Budhi – amžinai budintis, atsibudęs, Idėja.

Samotrakija, 2013. 06.21.

Užrašė: R.G.Narajanas

***

Pastabos:

* Saulė tomis dienomis (per Saulėgrįžą) buvo astrologiškai stipriausia, bei Mėnulis (per Pilnatį) buvo taip pat stipriausias. Be daugybės kitų dalykų Mėnulis – jausmai, tokiu metu – galimi jų protrūkiai. Per Lilit (buvo tuo laiku išreikšta) Vėžio ženkle tokie pliūpsniai paskatinami, į paviršių kyla įsisenėjję jausmai/emocijos, nuoskaudos ir šiaip įvairiausios emocinės šiukšlės, kurių gali pasirodyti labai daug. Viskas matoma lyg per didinamąjį stiklą. Mėnulis buvo Ožiaragyje. Reikalingas santūrumas. Galimi pykčiai. Svarbus sąmoningumas, ramybė (Saulė). Geras laikas sudeginti savo skausmus, emocijas ir stabdančias sąmonėjimą programas. Puikus laikas darbui su savimi. Taip pat šis laikas palankus dvasiniams darbams tiems, kas jiems yra pasiruošę.

Taip vadinama „superpilnatis“ – įvyksta tuomet, kai mėnulis 12 valandų skrieja arčiausiai žemės. Tuomet Mėnulis atrodo 14 proc. arčiau, bei šviečia 30 proc. ryškiau, nei įprastai. Nuo senovės ši diena būdavo skirta dvasiniams dalykams, apeigoms, magijai, burtams. Tuomet (per superpilnatį) pražystantis papartis, simboliškai atveria pačius slapčiausius dvasinius turtus. Tradiciškai sakoma, jog toks supermėnulis – tai ir grėsmė ir galimybė vienu metu. Jis ištraukia, atveria viską, ką žmogus turi savyje, kurdamas atitinkamas aplinkybes: padidėja žemės drebėjimų, gamtos kataklizmų, autogeninių katastrofų tikimybė. Stipriai veikia žmones, jų galias ir veiksmus: nuo Suvokimo iki pamišimo…

**Taip buvo ištartas Šventosios Motinos vardas senąja kalba. Graikiškuose šaltiniuose (sugraikintas) jis užrašytas kaip Axiéros.

*** Dvar sanskrite reiškia ne tik vietą, tačiau ir duris, vartus, įėjimą bei žymi galimybę.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

P.P.S. Eilėraščiai

Kiek naktų nemiegota

Budėta.

Kiek laužų iškūrenta

Stebėta.

Paslapties kiek ieškota

Tikėta.

Kiek aušrų sulaukta

Mylėta.

Kad ta vieną,

Vienintelį kartą,

Kad tą naktį

Nuostabiai šventą.

Patirties perliukus

Ant siūlo suvertum.

Ir aukštai ant

Kalno leliumoj,

Šventą Ugnį

Dievams kūrentum,

Leliumoj…

***

Susivijo, nuvilnijo, pakilo,

Liepsnos laužo ir mūsų širdžių,

Išjausti, išmylėti žodžiai pasklido,

Širdim, ne lūpom tartas `Tikiu`.

Šventą Ugnį atkūrę, užkūrę,

Su malda, su kvėpavimu vienu ritmu,

Rankomis kalnų tylą apsikabinę,

Klausėmės atsako iš mūsų Dievų.

Nešę tylią žinią iš žemės į žemę,

Apsisukę Gyvatos Rate,

Virsmo tašką aukščiausią paėmę,

Prasiveržėm srauniai,-

Milžinų, žilvinų mes tauta.

***

Sena pasaka šimtmečius miega,

Dar šilti šventos Ugnies pelenai.

Prisikėlę iš savo guolių,

Stebi kylančius kalnų Dievai.

Iš naktų išsigelbėjus saulė,

Apkabina mus savo žvilgsniu,

Ir per tūkstančių tūkstančius metų,

Mato einančius mus tuo keliu.

Nusilenkę Didžiųjų Dvasiai,

Ir nušvitę palaimoj tyroj,

Nešam džiugesį tylų buvimo,

Nešam Meilės žinią Namo.

 

Nirvani (Renata Laukytė)