Žynių šauksmas iš praeities

  Yra toks tekstas, nežinia ar jis tikras ( o kas yra „tikras“?), tačiau labai panašu, kad ne šiaip yra atsiradęs, net jei mokslo požiūriu negalėtų būti pavadintas autentišku… Šie ir panašūs tekstai turi slėpinių, kuriuos pajausti gali ne tik protas, o tai, kas glūdi už jo.

Nederėtų dabarties metu mechaniškai kalbėti XV amžiaus kategorijomis. Dera suvokti, kas buvo ir kaip buvo, kad Tėvynė susigrąžintų tai, ką turėjusi buvo. Ir šis tekstas neturėtų būti suvokiamas, kaip antitezė kokiai nors religijai. Tai praeities šauksmas iš tautos sąmonės gelmių – prisiminti, gerbti ir vėl patapti tokiais, kokiais esame buvę. Laisvais ir laimingais žmonėmis laisvoje prabočių    žemėje…

1415 metai

       Vyriausiojo ŽYNIO- KRIVIŲ KRIVAIČIO

Kreipimasis į TAUTĄ:

Atėjo jau žmonės, vadinami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai apvergti, visaip jus vilios. Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti savo artimą kaip patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, nors vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepagailėsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasit.

Sakau, kapus tėvų savo išarsit, lieknus šventus iškirsit, versmes, balas išdžiovinsit- nė taip jų gobėjimo neatsodinsit. Bet dar, kad tas nelaimes jums darys, lieps kentėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vienok patys ant to antro gyvenimo neatbos. Jūsų vargai, ašaros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems vergausit, o nė kokios nuo jų paguodos nesulauksit. Paniekins anie jūsų bočių probočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebeleis rašyti, skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę privilegiją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos viens kitam it bestijas ir, tartum ant didesnės pajuokos, vadins dar jus savo broliais krikščioniškais.

Klausykit manęs, giminės, čia susirinkusios, tai yra žabenklai, kuriuos nori anie jūsų liuosybę nuspęsti. Jei manęs netikit, veizėkit į latvius, kurie jau ašarose vargų savo paskendę. Netikėkit, sakau, jų žodžiais, sekit geriau įstatymus bočių probočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi liuosi, laimingai, visko pertekę gyvenot, dirbot sau, kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot.

Jei dar laimingais toliau norit būti, ginkit drąsiai namus savo. Atėjo diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui ar liuosam mirti ar amžinam krikščionių vergu tapti.

***

 http://zemaitiualka.lt/istuoreje