Ištraukos iš R.G.Narajano straipsnių ir pasisakymų. Antra dalis. 

Ką reiškia būti Dabar? Kai protas šokteli į praeitį ir kuria prisiminimus, švelniai sugrąžinu dėmesį į Dabar; kai jis tikisi ir kuria lūkesčius ateityje, vėl švelniai susigrąžinu dėmesį į Dabar – toks paprastas yra Būvos Dabar Slėpinys.

**

Atjauta nėra jausmas ar juolab žemutinis jausmas (emocija), kuri gali būti pavadinta gailesčiu. Atjauta yra gilus vidinis pojūtis, vienovė su viskuom, ką matome aplink, ir ji kyla iš Meilės.

**

Švara yra dvasinio vyksmo pradžia ir pabaiga. Iš švaraus žmogaus gimsta švara, jei žmogus nešvarus – tai, kas per jį praeina, susiliečia, irgi tampa nešvaru. Nešvara pasireiškia meilės trūkumu, betvarke, nedarna ir pagaliau kančia. Dvasinės kančios pačios sunkiausios. Švarus žmogus įgyja gebėjimą atskirti Tikrą nuo netikro ir, tuo pačiu, priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Priimdamas jis suvokia padėtį, o padėties aiškus suvokimas atveria vartus pokyčiams.

**

Jogas yra patenkintas tuo, kaip dabar yra. Jis nesirengia keisti pasaulio, jis keičia save. Kaip? Paprasčiausiai žvelgdamas į save be apgaulės ir lūkesčių. Tai visiškai nereiškia, kad niekas nesikeičia išorėje, greičiau atvirkščiai. Išorė yra tiesiog vidinio pasaulio atspindys. Tad jogas veikia, remdamasis aukštesniosios dvasinės prigimties kuriamais ketinimais, jis yra vedamas savo vidinio mokytojo, kurį mokosi girdėti ir atpažinti.

**

Grabo lenta yra tik kūnui, o dvasiai, tavo sąmoningumui nėra pabaigos.

**

Sąmojis, tai būdas nusilengvinti iš aštraus ir sunkaus rimtumo užkietėjimų.

**

Ginčai yra ne būdas spręsti klausimus, o neįsisąmoninta pramoga.

**

Šiandien Saulė vėl leidosi į jūrą, į vakarus. Visada į Vakarus. Saulė yra tobula darna. Ji priima savo likimą ir dosniai dalijasi savo spinduliais, nereikalaudama jų grąžinti atgal.

Ji nesiekia emigruoti į kitą Paukščių Tako dalį, kur sąlygos geresnės. Ji nesiekia dvigubos pilietybės, ir viengubos jai nereikia. Nes ji yra savosios Austuvos Ašis.

Saulė vykdo savo priedermę šviesti ir keliauti savuoju keliu. Todėl ir mes esame gyvi. Net kai miegame. Saulė šviečia visada, neturi darbo valandų ir neprašo jokio atlygio už savo didžius darbus. Gal būt ir mes, būdami tokie laisvi ir ypatingi savo sprendimuose, galėtume imti pavyzdį iš Saulės?

**

Aštrus „naujumo“ siekis yra vienas iš priklausomybės pavidalų. Tai juslių ir proto maistas, savotiška liga. Nuolatinis užsipildymas nauju turiniu ir jo keitimas. Vaistas: pabandykite tą patį filmą žiūrėti daug kartų. Arba dar geriau – tiesiog pro langą. Katinas kiekvieną kartą praeina vis kitaip…

**

O kas plyti už laiko? Galime stebėti visokius pasikeitimus savyje, tada laikas yra tarpas tarp dviejų pasikeitimų. O jei nėra pasikeitimų? Juk žmogaus sąmonė neišnyksta?

**

Stebėjimas-liudijimas yra kelias į vidinę laisvę, už proto ir paviršinių jausmų bangavimo, už visų tų myliu-nemyliu, noriu-nenoriu, patinka-nepatinka. Kas yra stebėjimas? Kai daugiau ar mažiau susireikšminęs veikėjas atranda neįsitraukusį į veiksmą, tačiau pastabų žiūrovą savyje. O gal Stebėtojas žmoguje atranda pats save. Ir tada tarp Stebėtojo ir asmenybės-veikėjo atsiranda erdvė. Stebėtojas – už viso to šurmulio, kurį vadiname „gyvenimu“. Ta mūsų dalis, kuri stebi ir suvokia, yra sąmoningumo grūdas žmogaus-automato buityje, ir šio grūdo įprastas protas visiškai nesupranta, kartais net apsimeta visai nepastebintis.

Stebėjimas savaime nereiškia vien meditavimo pratybų. Galima tiesiog sėdėti, vaikščioti, veikti – ir kartu stebėti. Todėl stebėjimo pratybas sėdint (meditavimą) tiktų vadinti ir savižvalga. O štai stebėjimą veikiant – savistaba. Kam reikalingas toks atskyrimas? Pirmiausia tam, kad suprastume, jog stebėjimui nereikia ypatingų sąlygų, kažkokių išlavintų gebėjimų. Nereikia net laiko, nes visi jo turime vienodai. Neturite laiko savižvalgai, nes esate labai užsiėmęs žmogus? Užsiimkite savistaba – darbo, kitokios veiklos metu.

**

Klausyti, Išgirsti, Atpažinti, Priimti…

Padėk daugtaškį, nelauk minčių, kurios nuolat kurtų prasmes, jos menamos, tos paviršinės prasmės tavo proto ekrane.

Klausykis Garso, klausykis Tylos, klausykis savo vidinio Šnabždesio. Išgirsk – TAI YRA.

Tavo nuojauta, tai buvimo, Būties nuojauta.

Atpažink Dabar. Priimk ramiai, tolygiai.

Suvokimu išlygink priešybes. Atrask Ašį, kuri plyti visur.

Laikyk šį suvokimą Omenyje.

Ziro. Himalajai. 2018.10.20.

**

Kviečiu susitikt su ta sąmone, kuri vardo neturi ir tyliai gyvena jumyse, kaip visų gražių ir, rodos, nelabai, pasireiškimų šaltinis. Atpažink ir tapk laisvu. O tada jau naudokis savo įrankiais į sveikatą.

**

Taip ši Agnija arba prana karma buvo yra ir bus. Nebuvo laiko, kad jos nebūtų. Visokios tikybos ir religijos ateina ir išeina. Pavidalai keičia vienas kitą, viršininkų planai dūžta į krantą lyg jūros bangos. Deiviškasis Ugninis kvėpavimas apjungia laikmečius, mus su protėviais ir ainiais. O taip pat patį žmogų veda upės tėkmėje, jo kitime. Tačiau atskyrimo dovanos pagalba viską atėmus, kas kinta, lieka Tai, kas nekinta. Ir Tame yra Viskas. Todėl Amžinuoju Ugninės dvasios požiūriu, nėra ir negali būt jokių „evoliucijų“. Nes kinta ir mainosi tik Agnijos atspindžiai. Agnija yra tobula savo Omžinybėje. Ji gyva kiekviename iš mūsų. Šis suvokimas, žinojimas ir yra Vydija. Mes tai Žinojom, bet užmiršom, užmigom. Atbusdami atgyjame. Todėl Vydijos ryškėjimas žmoguje yra Atgaja, gijimas. Visa kita yra vienokia ar kitokia neišmanymo atmaina, nevyda.

**

Būkim bendruomeniški, padėkime vienas kitam. Susitelkusios bendruomenės neįveiks joks save pasiskyręs viršininkas. Taip mes išsaugosime savo erdvę, apginsime vaikus nuo nekviestų „namų tvarkytojų darkytojų“. Būkit sveiki ir laimingi.

**

Jei medituojant jums staiga tapo viskas aišku – tiesiog medituokite toliau. Tai turėtų pasikartot mažiausiai tris kartus. Bet ir tada geriau netikėkite. Tai tik mintis apie aiškumą. Ji praeis, kaip šventklajūnis pareina namo. Tai, kas nepraeina, yra TAI.

**

Tas jogiškas „miegas“ išties yra gražus budrus buvimas, klausantis savo minčių ir pojūčių, klausantis tylos. Taip geriau suprantant, kas „aš“ esu, o kas – tik šviesos zuikučiai mūsų galvose…

**

Visas šis pasaulis, visai gal’ būt, yr skirts vaikam. Suaugę gal’ yr tik aptarnaujantis „personals“. Vaiks džiaugias ir Deivs džiaugias per jį, vaiks verk – ir Deivs paverk su juo kartu. Leiskim tam būt.

**

Vydija (prigimtinė tikyba) buvo sudėtinga austuva: tikėjimo, žinojimo, dvasinio tobulėjimo, burtų, gydymo, ateities numatymo ir laiko skaičiavimo bei kitų dalykų. Naudodami senąsias protėvių sąvokas mes negalime sugrįžti į praeitį, tačiau plečiame savo suvokimą ir sugrįžtame į dvasines Ištakas, iš kurių semiamės įkvėpimo. Beje, „prigimtinis tikėjimas“ nėra sąvoka, o greičiau jos aprašymas. Pats sąvokos pavadinimas yra Vydija arba Vyda.

**

Kurkim grožį, gyvenkim grožyje ir darnoje. Nukritęs ant žolės žiedelis tęsiasi dermėje.

**

Juokis kaip vaikystėje, nes mes ir esam vaikai, visada jais liekam. Šiaip, be priežasties. Juokis, taip atkurk darną, išsilaisvink iš tų begalybės sunkių sąvokų, mus lyg voratinkliai apraizgiusių. Tas voratinklis – tik sapnas, regimybė, tai menamas pasaulis. O Tikrovė ten, kur skamba juokas!!!

**

Kas yra Tikrovė? Tai, ką matom „dabar“ yra jau praeityje. O praeitis yra tik mintis, prisiminimas-vaizdinys tavo galvoje. Todėl liudydami daiktus ir reiškinius mes jų nepavejam, liudydami praeitį. Tikrovė yra tik Dabar ir tai ne mintis apie dabar, tai būsena Dabar. Nukreipk savo dėmesį į Dabar ir atsidursi Tikrovėje, o ne jos atspindyje tavo galvoje.

**

Linkiu Jums sąmoningumo, susivokimo. Sąmoningumas mus daro žmonėmis. Tai didžiausias ir esmingas darbas šiame gyvenime, ką galime atlikti.

Tada stoja darna ir ramybė širdyje ir prote. Tik tada ši darna savaime gali skleistis išorėn. Ir mūsų visų sąmoningumų suma keičia, derina viską aplink. Be šio kiekvieno iš mūsų sąmoningumo ir darnos neįmanomi jokie teigiami išorės pokyčiai. Atskirkime tikruosius poreikius nuo įsivaizduojamų. Atbuskime iš sunkaus ir slogaus medžiagiškumo ir daiktiškumo sapno. Apkabinkim gimtąją žemę. Ištieskim rankas į dangų. Šiame Būties džiaugsme skleidžiasi nuostabaus ir tikro gyvenimo versmė. O daiktai ir lieka daiktais. Argi vien dėl tokio daiktų turėjimo gyvenam? Esam nemirtingi ir amžini Žemės ir Dangaus vaikai. Būkime jais jau dabar.

Prisiminkime tai, šiandien ir visada.

RG Narajanas

PIRMOJI DALIS YRA ČIA

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt