A.Mrozinski: kur gauti energijos 2

   Asta Mrozinski teigia, kad sveika mityba žmogų gali išgelbėti nuo visų ligų. Čikagoje 13 metų gyvenanti lietuvė domisi, kaip pasikeičia žmogaus kraujas, kai suvalgome riekelę duonos su lašiniais, saldų persiką ar lėkštę šaltibarščių. Anot A.Mrozinski, kaip ir ką žmogus valgo, atspindi jo požiūrį į save, aplinkinį pasaulį ir gyvenimą. Ji sako, kad maistą, kaip ir visą pasaulį, nedera skirstyti į blogą ir gerą: „Be juodos ir baltos, Žemėje yra ir daugiau spalvų – visos jos turi savo vietą ir prasmę.“

Daug knygų apie sveikatą perskaičiusiai ir JAV profesorių paskaitų klausančiai moteriai maloniu atradimu tapo Vydūnas. Kone prieš šimtą metų šviesuolis iš Mažosios Lietuvos aprašė sveikos mitybos, kvėpavimo, mankštos dėsnius. A.Mrozinski nustemba, kai Vydūno raštuose skaitytas mintis pakartoja garsūs JAV medicinos specialistai.

Iš Indijos šventųjų raštų – Vedų į Lietuvą atkeliavusi filosofija ir požiūris į gyvenimą Vydūnui išgelbėjo gyvybę – susirgęs džiova jis ėmė daryti kvėpavimo pratimus, tapo vegetaru, mankštinosi pamario pušynuose, ir liga pasitraukė.

 „Tikiu, kad jeigu gyvenime kas nors nesiseka, vadinasi, mes patys kažką ne taip darome. Netikiu pasakymu „matyt, taip jau buvo lemta“, nepalaikau minties, kad mus kažkas baudžia už tėvų ar praėjusių gyvenimų nuodėmes. Mūsų likimas yra mūsų žodžiai, darbai ir mintys. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Juk žmogaus kūnas, anot Astos, – visada už gyvenimą.

Jos manymu, su liga geriau nekovoti, o priimti padėtį tokią, kokia ji yra. Taip pat svarbu nesvaičioti apie nerūpestingą rytojų ir išlikti ramiam. „Žmogaus kūnas moka savimi pasirūpinti“, – tikina moteris ir dažnai pasiremia fizikos dėsniais.

Jeigu susirgus kyla noras iš paskutiniųjų grumtis su liga, anot A.Mrozinski, verta prisiminti, kad kuo didesnė jėga naudojama, tuo didesnis būna atoveiksmis.

Ji net nepataria pakilusios temperatūros malšinti vaistais, verčiau leisti kūnui prakaituoti, kad su prakaitu iš organizmo pasišalintų kenksmingos medžiagos.

***

 - O koks lietuvių požiūris į sveikatą?

- Lietuvoje žmonės išgirsta žinią apie garsaus žmogaus mirtį nuo kokios nors ligos ir patys su baime pagalvoja, ar jam pačiam bus, tarkime, vėžys, ar jo nebus. Pasiseks, ar nepasiseks? Aišku, tokia baimė apakina.

Baimę išsklaidyti gali pati gamta, fizika – joje matome griežtą ir aiškų poliariškumą: juoda – balta, šilta – šalta, pliusas – minusas. O chemijoje turime šarmus ir rūgštis. Iš tikrųjų egzistuoja tik dvi priešingybės.

Kalbant apie sveikatą: negali būti viena sveikata ir milijonai ligų, be jokio balanso. Mano manymu, yra tik toksiškumas (nuodas) ir sveikata.

O kas ta sveikata? Sveikata yra daug energijos. Pažiūrėkite į vaikus – jie bėgioja visą dieną, nieko valgyti nenori ir vis tiek yra kupini energijos.

 - O kur dingsta ta energija, kai žmogus suauga ir pradeda skųstis negalavimais?

- Žmogus ne tik maistu gyvas. 80 proc. energijos mes gauname kvėpuodami ir tik 20 proc. energijos mums duoda maistas. O žmonės dažnai galvoja atvirkščiai, kad, norint turėti jėgų, reikia stipriai pavalgyti.

Svarbiausias mums yra deguonis. Juk be maisto mes galime išgyventi 5 dienas, o be deguonies galime traukti- tik 3 – 4 minutes, be vandens mėnesį ir ilgiau.

Japonai teigia, kad sveikata susideda iš trijų dalių: tu turi būti sveikas, geros nuotaikos ir laimingas, o tavo mintys turi būti ramios. Žmogus turi gyventi ramybės būsenoje. Juk galima būti sveiku, bet laikyti širdyje pyktį, bet toks balansas nebus naudingas.

- Jeigu žmogus vaikšto piktas ir susiraukęs, jis serga?

- Įsitikinimas yra labai svarbus dalykas. Jeigu žmogus tiki visa širdimi, turi vidinę ramybę ir žinojimą, kad bus būtent taip, jis gydo pats save.

Ligą galima diagnozuoti ne tik iš žmogaus išvaizdos, bet ir iš balso. Esant atitinkamai ligai, dominuoja atitinkama emocija. Pavyzdžiui, jeigu žmogų kamuoja šlapimo pūslės ar inkstų ligos, dominuojanti jo emocija yra baimė. Jeigu žmogus pilnas pykčio, jį riečia kepenų ligos.

 Artimąjį palaidoję žmonės kenčia ilgesį, sielvartą, ši emocija pakerta plaučius.

Žmogus yra visagalis. Visko, ko reikia, mums jau yra duota. Tik mūsų mintys turi būti ramios, turime ramiai priimti pasaulį. Juk kai žmogus giliai miega, jis gyja greičiausiai.

- Papasakokite daugiau apie kūno chemiją.

- Žmogaus kūnas yra šarminės prigimties. Kraujas yra šarminis – jis nešioja natrio chlorido (druskos) jonus. Kitokių dalelyčių pas mus nėra – pliusai arba minusai. Pusiausvyros nebuvimas sukelia tam tikrus procesus. Kaip susidūrę aukštas ir žemas slėgis gamtoje sukelia atitinkamus reiškinius: vėtras, audras, uraganus.

 Gamtose egzistuojantys fizikos dėsniai veikia ir žmogaus viduje. Jeigu mano kraujas turi būti šarminis, o aš valgau mėsą, sūrį, pieną ir cukrų, šios medžiagos rūgština organizmą. Iš chemijos žinome, kad rūgštys viską ardo.

Žmogaus terpė turi būti šarminė, kaip baterija, kad elektros impulsai iš smegenų stuburu keliautų į organus ir atgal.

- Sakote, kad dėl cukraus išsiskiria rūgštys. Bet juk cukrus yra saldus.

- Norint suprasti, kaip maistas skyla ir kokius junginius sudaro, reikia nemažai chemijos žinių. Čia atsiveria ištisa mikrobiologijos mokslo galaktika. Amerikiečių mikrobiologas Robertas O.Youngas daugiau negu 30 metų tyrė gyvą kraują. Mokslininkas sako, kad, valgant cukrus, jie mūsų kraujyje skyla į alkoholį.

Bet koks cukrus: pieno – laktozė, iš vaisių – fruktozė, ta pati sacharozė ir kiti sukelia fermentaciją, rūgimus. O viskas, kas rūgsta, ima pūti.

Turiu 10 mėnesių dukrelę, žiūriu į ją ir matau, kad ant jos kūnelio nėra nė vienos rudos dėmelės, nė vieno apgamėlio. Kūnas – švarus, švarus. O vyresnio amžiaus žmonės pamato, kaip ant kūno susiformavę pigmentinės senatvės dėmės, visokie šlakai.

Tai galiu palyginti su bananu. Kai bananas pūva, ant jo geltonų šonų atsiranda daug tamsių taškelių. Vaisiaus viduje vyksta fermentacija, jis darosi vis saldesnis.

Tas pats ir su žmogumi – įvairios dėmės ant odos rodo, kad mes pūvame iš vidaus. Mūsų bakterijos nesugeba susidoroti su darbu.

- Vadinasi, rūgštys, kurios gaminasi organizme, kenkia mūsų kūnui. Bet ar nebus taip, kad, vengiant tam tikrų produktų, mums ims kenkti šarmai?

- Neįmanoma, kad žmogaus organizmas taptų pernelyg šarminis. Rūgštis mūsų kūne išsiskiria nuolat – valgai, šneki, sportuoji… Hormonai irgi yra rūgštis. Pavyzdžiui, žmogus pasimankština sporto klube ir kitą dieną negali pakelti rankų – skauda raumenis. Kas sukelia šį skausmą?

Sakoma, kad pieno rūgštis neišsivaikšto po raumenis. Rūgštis lygu skausmui. Skrandžio rūgštis reiškia skrandžio skausmą. Gyvatės įkandimas irgi yra rūgštis.

Chemija skirsto medžiagas į rūgštis ir šarmus. Neutralus yra tik vanduo. Viskas, kas yra rūgštis, ardo mūsų kūną. Šarmai rūgštį neutralizuoja.

Žmogus riaugėja – organizme vyksta panašus procesas, kurį matome, kai ant citrinos užpilame sodos. Tulžies druskos neutralizuoja rūgštį, kai valgome raugintus kopūstus, padažus su actu ir t.t. Terpė plonosiose žarnose yra šimtą kartų šarmingesnė negu burnoje. Tulžis neleidžia rūgštims išėsti skylių mūsų žarnose.

Kai žmogaus organizmas nepasipildo druskų ir mineralų, šarminė aplinka silpsta, organizmui ją išlaikyti darosi sunkiau.

- Dalis žmonių išvis atsisako vartoti druską.

 Todėl jie neturėtų stebėtis, kai prasideda raumenų ir sąnarių skausmai. Toks būna įspėjimas. Vėliau gali išsivystyti daug sunkesnės ligos.

Mūsų gyvų ląstelių terpė turi būti truputį šarminė. Kraujo pH turi būti 7,365, plonosiose žarnose – 9. O viskas, ką geriame, yra rūgštys. Todėl visai nesistebiu, kodėl žmonėms, kuriems jau per 50 metų, atsiveria skrandžio žaizdos, jie pradeda sirgti vėžiu.

Juk dėsningumas paprastas, seka tokia: iš pradžių būna jautrumas (kažką suvalgo ir jautriai reaguoja), po to – susierzinimas (sukyla rūgštis, žagsi, skauda skrandį), kai organizmas nesugeba neutralizuoti rūgščių, kyla uždegimas, atsiranda gleivių, erzinama žaizda negyja, surandėja, o pati blogiausia stadija būna tada, kai organas vis dar gauna rūgščių ir nespėja atsinaujinti – jis suyra arba išsivysto vėžys.

Jeigu mes viską valgome rūgščiai, o kūnas yra šarminis, mums reikia kuo daugiau daržovių, kuo mažiau saldžių vaisių. Būtina geriau kramtyti ir vartoti daugiau druskų.

- Kuo svarbus kramtymas?

- Burnoje skyla angliavandeniai. Seilės taip pat neutralizuoja rūgštis.

Noriu pridurti, kad žmogus ne kalorijomis gyvas. Kai širdis sustoja, pacientui gydytojas ne kalorijas ar cukraus gabaliuką po liežuviu deda. Atgaivinti bando elektros šoku. Be to, širdies veiklą parodo elektrokardiograma.

Vadinasi, mes esame elektriniai impulsai. Iš fizikos žinome, kad elektra – tai pliusas ir minusas. Žmogaus kūne elektra teka per raudonuosius kraujo kūnelius – kiekvienas iš jų turi tarsi švytinčią aurą, kurią suformuoja „minusiukai“ – neigiamo krūvio jonai. Minusas minusą stumia ir taip kraujas teka, kūneliai nesulimpa.

O kai žmogui trūksta energijos, kraujyje padaugėja pliusų. Kraujas sulimpa gabalais. Todėl mes turime gauti daugiau elektros energijos – šviesos.

Atkreipiu dėmesį į angliavandenius. Pats žodis jau rodo, kad tai yra anglis ir vanduo. Augalai anglies dvideginį surenka iš oro, iš žemės gauna vandenį. Saulė suteikia šviesą, kurią chlorofilas verčia į augalų lapus. Mes tuos lapus valgome, ir jie vėl skyla į anglies dvideginį, kurį žmogus iškvepia, vandenį… o šviesą mes pasisaviname!

Saulės nereikia bijoti, žmogus be saulės neišgyventų – atsirastų depresija, vitamino D trūkumas. Būtent vitaminas D apie 50 proc. sumažina tikimybę susirgti vėžiu.

- Ar didelis vandens kiekis nekenkia inkstams?

- Vanduo sudaro 70 proc. žmogaus kūno. Organizmo terpė yra šarminė. Esame gyvi tol, kol atsinaujina mūsų ląstelės. O ląstelėms reikalingos tam tikros sąlygos – jos suyra tvyrant 60 laipsnių karščiui ar spiginant 30 laipsnių šalčiui.

Žmogus labai greitai pajunta, kada pasikeičia tos 70 proc. kūno dalies savybės.

 Tarkime, negeriu vandens ir daug sportuoju. Susidaro daug rūgšties – kaip ir geriant daug kavos. Jeigu žmogus negeria vandens, jis neprakaituoja ir nesišlapina – rūgštis nepašalinama. Rūgštis nuteka į jungiamuosius audinius: odą, riebalinį sluoksnį, raumenis, sąnarius.

Kai terpė pasikeičia, ląstelės išgyvena stresą. Jeigu rūgštis nepašalinama, ji kaupiasi, ir tada prasideda skausmai. Rūgštis sukelia silpnumą, asmuo ima jausti negalavimus, kurių priežasčių gydytojai dažnai net negali nustatyti.

Pats greičiausias būdas sveikti – gerti kuo daugiau vandens. Geriausia – šarminio, pavyzdžiui, negazuoto mineralinio, kuris turi daug elektrolitų, būtinų organizmui.

Arba galima į litrą distiliuoto vandens įsidėti šaukštelį geriamosios sodos – natrio bikarbonato. Būtent šios medžiagos daug yra mūsų seilėse. Vanduo tampa minkštas, kai jį geri, užgesinama skrandžio rūgštis. Kitiems toks vanduo atlaisvina vidurius, iškart nuima skrandžio skausmus ar žagsulį.

Kai žarnynas tampa šarminis, iš jungiamųjų audinių pradeda plauti rūgštį ir ją šalinti. 15 kūno kilogramų reikia 1 litro vandens. Jeigu žmogus sveria 60 kilogramų, jis per dieną turėtų išgerti 4 litrus vandens.

Jeigu tavo audinių terpė yra rūgštinė, o tu eini į saulę, tu tik sustiprini rūgimo procesus. Juk šiluma kildina mieles.

- O kaip žinoti, ar kūno terpė tikrai yra rūgštinė ir poilsiautojui saulė nepadarys žalos?

- Žmonės tą greitai pajunta. Vienam sudirgsta oda, atsiranda paraudimų, niežti. Anksčiau aš pati iš karto smarkiai nudegdavau raudonai. Labai retai mano oda parusdavo. Dabar buvome saulėje, nenaudojome specialių apsaugos priemonių – ir nieko.

Žmogus gali pasitikrinti. Yra tokių lakmuso popierėlių, kurie rodo pH. Ryte, kol nevalgęs, padedi tokį popierėlį po liežuviu arba pamatuoji šlapimo pH. Lakmusas iškart parodo, ką valgei vakare. Jeigu vakare valgei picos, lakmusas rodys rūgštinę terpę. Jei organizmas sveikas, turi būti apie 7 pH ir daugiau. Žmogus gali toleruoti stiprią šarminę aplinką.

Juk jūrinę žuvį įleidę į gėlo vandens ežerą gyvą ją matytume neilgai – organizmui ims trūkti druskų, ir jis žus. Tas pats ir su žmogaus kūno ląstelėmis. Šarminę aplinką išlaikyti bus lengviau, jeigu valgysime šviežią, žalią, nevirtą maistą.

Mėsa atima labai daug energijos. Mokslininkų eksperimentas parodė: kai tik įsidedi mėsos į burną, organizmas pradeda gaminti daugiau baltųjų kraujo kūnelių. Medikai gali pasakyti: kai kūne yra daugiau baltųjų kraujo kūnelių, paciento kūne yra infekcija. Vadinasi, valgant mėsą imuninė sistema automatiškai pasirengia valytis.

Pažvelkime į arklį – juk jis turi daug energijos, bet mėsos nevalgo. Labiausiai mums reikia elektrolitų, energijos. Su daržovėmis, žinoma, reikia valgyti riebalų. Nesočiosios rūgštys sudaro ląstelės membraną, yra labai svarbios smegenims.

Įdomiausia yra tai, kad cheminė chlorofilo struktūra ir raudonojo kraujo kūnelio struktūra yra beveik vienoda. Skiriasi tik centriniai branduoliai. Hemoglobino branduolyje yra geležies atomas, chlorofile – magnio. Visi kiti atomai aplink jas išsidėstę vienodai.

Jeigu žmogaus kraujas yra švarus, tada būna ir geri audiniai. Tavo kraujas tampa nervo ląstele, tavo odos ląstele, tavo nagu.

O iš kur atsiranda kraujas? Mūsų maistas virsta mūsų krauju, o kraujas virsta kūnu. Kraujas visada turi būti šarminis. Jeigu kraujas nors truputį parūgštėja, žmogų gali ištikti koma arba iškart mirti. Mūsų ašaros sūrios ne veltui.

O sako, kad žmonėms sūriai valgyti negalima. Tada kodėl ligoninėse medikai, norėdami atgaivinti pacientą, į veną leidžia natrio chlorido (t.y. druskos) tirpalą? 70 proc. žmogaus kūno yra druskingas vanduo. Panašiai ir pasaulyje – daugiau negu du trečdalius mūsų planetos sudaro sūrūs vandenynai.

Žmogaus kūnas niekada nėra pats sau priešas. Jis – visada už gyvenimą. Žmogus neturi geno, kuris kurtų ligas.

Artūras Pučėta

 ***

www.lrytas.lt

Motina Ganga ir jos vaikai.

Viktorijos nuotr.