Visa gyvena, nėra nieko mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.

Piotras Uspenskis

Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareikšmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti tai, jog sąmonėjimas, kaip vyksmas, yra įmanomas (greičiau kaip atsiskleidimas). Ir tai vienas iš gražiausių šio pasaulio stebuklų, žmogaus sąmonės atsiskleidimas jam pačiam.

Žinomas XX a. pirmosios pusės dvasinis mokytojas Piotras Uspenskis žmogaus sąmonės būsenas yra suskirstęs į keturias pagrindines dalis. Šiuo suskirstymu ir remsimės, nes jis, manytume, yra gana taiklus. Šios būsenos – iš dalies ir sąmoningumo lygmenys.

Pirmoji būsena – tai miegas. Žmogus visiškai nesuvokia savęs gilaus miego laikotarpiu arba sapnuoja sapnus. Gilus miegas be sapnų – atrodytų labiausiai “nesąmoninga” žmogaus būsena. Tačiau, remiantis hermetikų aksioma “priešybės panašios, tačiau skiriasi laipsniu” ji yra visiškai arti aukščiausios. Esminis skirtumas – “Aš Esu” suvokimas. Gilaus miego be sapnų būsenoje nėra stebinčiojo ir atpažįstančio savo buvimą prado.

Sapnas – daugialypė būsena. Ji labai sąlygiška ir svarbiausia, jog dažniausiai žmogus nesuvokia, kad sapnuoja. Jūs žinote, kad įmanoma atsibusti sapne, įjungiant būdravimo būsenos suvokimą. Šis atsibudimas tai sąmoningumo pergalė sapno tarpsnyje. Žmogus atpažįsta sapną paties sapno metu, suvokia jo regimybę.

Antroji būsena – miegas pabudus arba sąlygiška (reliatyvi) sąmonė. Kaip bebūtų keista, ši būsena, kurią mes vadiname būdravimo, aukštesnio sąmoningumo prasme taip pat yra lyg miegas. Žmogus čia irgi snaudžia, o gal ir giliai miega, kartais ir laikas nuo laiko prabusdamas, sapnuoja sapnus – savo mintis ir nuomones, įvairias sampratas. Daug ką daro automatiškai ir neprisimena, ką tik atlikęs. Joje žmogus žino sąlygiškas, menamas tiesas ir tapatinasi su jomis (kaip ir sapne, kai nesuvokia, kad sapnuoja). Suprantama, jog palyginus su pirmąja miego būsena, antroji daug labiau sąmoninga. Kaip labiau sąmoningas yra žmogus, jį lyginant su gyvūnu. Juk ir gyvūnas turi sąmoningumą, kai kurios savybės net geriau veikia (nuojauta, uoslė ir t.t.), tačiau žmogus Žino, kad Yra…

Miego pabudus būsenoje taip pat įmanomas atsibudimas. Ir šis atsibudimas, panašus į atsibudimą sapne, atveda žmogų į trečią būseną, naują jam tikrovę. 

Taigi, jei lyginsime mūsų kasdienybės miegą (kurį vadiname būdravimu) su aukštesne būsena, suprasime, jog tai visiškai kitoks, aukštesnis sąmoningumo lygmuo.

Šią trečiąją būseną sąlygiškai pavadinkime Mokytojų pasauliu. P.Uspenskis ją įvardina kaip “sąmoningumą savo atžvilgiu”, kai galime suvokti visą tiesą apie save, kas ir kokie esame iš tiesų, be prisirišimų. Suprantama, kad atsietai (objektyviai) suvokiant save, kitaip išsiskleidžia ir aplinkinis pasaulis. Šioje būsenoje žmogus atskiria tikrovę nuo menamybės,  tampa stebėtoju, o aplinkinis gyvenimas atsitinka pats, mintys nepriklauso žmogui, stebėtojas tik liudija pasikeitimus. Visas aplinkinis pasaulis (kūnas, pojūčiai, protas, jausmai) sukasi aplink stebėtoją. Toks žmogus suvokia nuolat, kad jis YRA – už asmenybės ir susietų su aplinkybėmis asmeniškumų.

Ir tuo pačiu, toks žmogus yra tikrasis veikėjas, darytojas, ištirpus ego svarbumui, jis ne atliepia, o veikia (not reacting, but acting).

Ir ketvirtoji būsena, kaip ją įvardija P.Uspenskis – tai “objektyvaus sąmoningumo”, lietuviškai atsieto sąmoningumo būsena, kai Būtis yra Pilnatvėje, esame susiję su viskuo ir liudijame buvimą, tuo pačiu, išsilaikydami kūne ir asmenybėje, kurie tačiau nebetrukdo sąmoningumui. Tai apie tokius žmones sakome, – jis pats yra žinojimas, jis tapo žinojimu. Tokia sąmonė gali pažinti daiktus ir pasaulį tokius, kokie jie yra iš tiesų.

Ši būsena Patandžalio jogos sutrose aprašyta šitaip:

1.2. tada drastuh svarūpe avasthanam

 Tada matančiojo (stebėtojo) sąmonė įsitvirtina tikrojoje būsenoje savastyje

Tada liudininkas arba Stebėtojas (žmogaus amžinasis „aš“) yra grynojoje, nekintančioje sąmonės būsenoje, mato save (ir pasaulį) tokį, kokie jie yra iš tikrųjų. Ir žodis „avasthanam“, remiantis svamio Satjanandos paaiškinimu, reiškia savo pradinės būsenos atstatymą. Išminčius Vjasa šią eilutę aiškina šitaip: „Tada sąmonės jėga remiasi savo tikrąja prigimtimi, (…). Bet kai protas yra nukreiptas į išorę, jam atrodo, kad yra taip, o iš tikro taip nėra“.

***

Taigi, žmogus miega, nors mes tai vadiname budrumu. Ir tik supratęs, kad miega, jis gali atsibusti. Kaip ir priklausomybių kamuojamas žmogus pradžioje turi pripažinti savo priklausomybes, o tik po to palaipsniui gali jų atsikratyti. Tačiau ir to neužtenka: kad atsibustų, reikia gauti Gyvybės Kibirkštį (Indijoje vadinama Šaktipata). Tai lyg aukštesnės sąmonės palaiminimas, jos pasirinkimas, labai paslaptingas vyksmas. Todėl iki šiol tik nedaugelis žmonių (nors tokių ir daugėja) siekia sąmoningumo, kokia skvarma tai bevyktų.

Trumpai apibrėžkime, kokios savybės būdingos sąmoningumo siekiančiam žmogui ir kokios tipologiškai galėtų būti priskirtos tiems, kas šito nesiekia.

Miego pabudus būsenai, kaip minėta, yra būdinga sąlygiška (reliatyvi) sąmonė. Šioje būsenoje žmogui rodos, kad jis jau yra sąmoningas, dažnai jis turi nuomonę visais klausimais, susitapatindamas su savo (ar svetimo proto primestomis-įteigtomis) sampratomis, nuomonėmis, papročiais, įpročiais ir t.t. Esminė savybė – prisirišimai (ir “atsirišimai”, tapatinantis su jais), susitapatinimai su išorės daiktais ir reiškiniais (įskaitant savo paties kūną, jausmus ir protą). Šie susitapatinimai yra nuspalvinti emocijomis, jausmais ir vertinimais. To, kas malonu, žmogus siekia, o kas nemalonu, siekia atsikratyti. Taip pat – priklausomybė nuo kažko išorėje ar viduje, savo patogumo erdvelės (komforto zonos) susikūrimas (pvz., priklausomybė nuo kitų žmonių nuomonių, peredėtos baimės). Būdingas savo paties atskirumo suvokimas, ryški savas-svetimas takoskyra, tos patirties, kuri išgyvenama, “svarbumo” pajauta. Ego asmenybė yra labai svarbi pati sau ir yra linkusi sureikšminti aplink vykstančius reiškinius. Toks žmogus gali tikėti tuo, ko nėra, meluodamas pats sau ir pateisindamas save, vis ieškodamas „kaltųjų“ išorėje, nes tokiam žmogui sunku pamatyti savo būdo savybes ir jas atpažinti bei priimti. Taip pat būdingos tuščios svajonės, „smėlio pilių“ kūrimas, aštrus neigiamų ar teigiamų jausmų, išgyvenimų reiškimas, šnekos/apkalbos.

Sąmoningumo sąvybės. Veržimasis, tariant paprastai, tai siekis, ketinimas sąmonėti, suvokimas, kad sąmonėjimas yra reikalingas lyg oras. Stebėtojo būsena – stebėtojas liudija amžiną dabartį, jis Yra ir suvokia save, kad yra, atsitapatindamas nuo visų sąmonės bei išorės pasaulio pasireiškimų. Taip pat – sąžiningumas prieš patį save. Buvimas tyloje, kai tyla ima teikti pasitenkinimą, ramus arba rimstantis protas. Meilė – dar viena savybė, ji skleidžiasi savaime, pašalinus agnos, jaumsų/proto ir kitokias užtvankas bei šiukšles. Iš jos kylanti atjauta. Iš atjautos – vidinis siekis padėti tiems, kas suvokimo siekia. Geri ir suderinti ryšiai tarp visų žmogaus agnos (energetinių) lygmenų, taip pat su savo “aukštesniuoju aš”. Bendrystės su visu, kas YRA, suvokimas.

Atmintis, tęstinumas – dar viena sąmoningumo priemonė, tačiau atmintis gali tarnauti ir nęsąmoningumui. Kita priemonė sąmoningumui yrą sąmojo pojūtis, tačiau ir ji nesąmoningame kelyje tampa paviršutiniškumu.

Aukščiausias sąmoningumas pasak jogų tradicijos – tai būsena Sat-Chitt-Ananda. Sat – tiesos suvokimas – tapsmas Tiesa, chitt – stebėtojas, save suvokianti sąmonė, stebinti pati save, ananda – visaapimanti meilė be skiriamųjų riboženklių. Visi šie trys yra vienovėje.

Daug kelių, kad pasiektum gilesnį sąmoningumą. Paminėsiu du bendriausius – tai stebėtojo būsenos įtvirtinimas ir svarbumo nusimetimas/ištirpimas. Stebėtojas, atsitapatinęs nuo kūno ir proto, jaučia, kad Gyvata, visas gyvenimas teka pats ir jis teka kartu su juo (nepainioti su sąvokomis apie tai esant pirmojoje ir antrojoje būsenoje), tuomet jis mato pasaulį vis aiškiau, o veikimas lyg atsitinka.

***

Taip Mokytojai kalbėjo apie sąmoningumą:

„Būkite sąmoningi savo buvime. Ką reiškia šis sąmoningumas? Tai nėra pastanga ar siekis. Tai nėra „kažko“ valdymas ar įvaldymas. Buvimas visuomet su jumis. Jei esate – žinokite, suvokite, kad esate.

Jei kažką darote – suvokite, ką darote, sekite savo veiksmus. Jei rakinate duris – rakinkite, o ne kiurksokite savyje, atlikdami darbus automatiškai. Jei būnate savyje – būkite, tačiau Stebėtojas visuomet Žino ir Liudija. Kol stebėtojas neryškus, te paliudija protas. Nieko neteisdamas ir nevertindamas. Užmarštis nėra Tai. Užmarštis yra pasinėrimas į tamsą ir nežinojimą, į nesuvokimą. Jums reikia atsisukti veidu į šviesą.

Pradžioje visuomet yra pastanga – Šviesos siekimas. Eidami link jos, lyg akrobatai cirke, padedami vidinio Stebėtojo, atrandame trapią pusiausvyrą tarp savosios šviesos ir tamsos. Visa kyla iš vieno Šaltinio. Prigimtis viena ir nedaloma. Dvilypis mąstymas drasko žmogų į dalis. Pusiausvyra dalis sujungia, Meilė padaro šias dalis tvarias. Žinojimas atveria kelius be kelių.

Iš kur atsiranda mintis? Kur glūdi daiktų ir reiškinių prigimtis? Tik ši akimirka yra reikšminga. Čia ir dabar. Tarpas tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Kai kvėpavimas akimirkai sustingsta pusiausvyroje. Ir pasileidžia žemyn. Ten vėl sustingsta – ir kyla aukštyn, į viršų. Jogas „sugauna“ šią pusiausvyrą ir pratęsia savimi. Tai yra Gyvasis Sąmoningumas.

Skvarmų pasaulis yra regimybių pasaulis. Jis gyvas tol, kol jūs tapatinate save su kūnu ir protu. Nurimsta bangos, ir jūra tampa rami. Tuomet Stebėtojas mato ir liudija dugną bei visa, kas aplink. Nereikėtų pernelyg daug kankinti savęs klausimais ir rūpesčiais, kylančiais iš skvarmų įvairovės. Yra vienas tikrai vertas dėmesio klausimas: „Kas aš esu?“. Tai yra kelionė į Šaltinį, į savo tikruosius Namus.

Sąmoningumo prabudimas – visada veiksmas. Net jeigu jis įvyksta greitai, lyg burtininko lazdele mostelėjus, praeityje buvo nueitas ilgas kelias. Šis kelias gali trukti ilgus tūkstantmečius, metų metus. Ir tuomet kartą supratimas perskrodžia sąmonę akimirksniu.

Atjunkite protą ir visos bėdos bus išspręstos amžiams. Kai išmoksite, sugebėsite šį aparatą išjungti kaip televizorių. Tai pat galėsite įjungti, kada panorėję. Ir jis jums ištikimai tarnaus. O ne jūs jam.

Suvokimas – neaprašomas dalykas. Kiekvienas ištartas ar parašytas žodis, netgi pagalvotas žodis-mintis, iškreipia Suvokimą. Yra tik daugiau ar mažiau tikslus Suvokimo atspindys. Atspindys nėra jis pats. Saulėtekio aprašymas nėra pats saulėtekis. Jį reikia išgyventi. Ne tik pamatyti, tačiau ir prajausti, būti kartu, gyventi vienu ritmu, pagaliau pačiam tapti juo. 2009 10 13 Vilnius“

R.G.Narajanas, 2015 metai, sausis

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt