Apie austuvas (saistumas-sistemas) ir jų suvokimą

OM smelyNegali dalyvaut, jei skirta būt.

Jogas Atmaram

Šiame rašinyje pabandysiu pažiūrėti į pasaulinius vyksmus kiek kitu kampu, nei yra įprasta. Iš stebėtojo padėties, kuris nevertina, kas teisus, o kas klysta – Stebėtojas neprisirišęs prie išankstinio matymo dar nemačius, tad gali daugiau pastebėti.

Tikiuosi, kad vis daugiau mąstančių ir susivokiančių žmonių mintija apie valstybinių austuvų (dar yra lietuviškas žodis saistuma ir užsienietiškas sistemą) ir jų darinių veikimą, sampratų (konceptualią) valdžią, kuri yra virš tų darinių. Nes suvokti, kur esi patekęs ir kokiais pagrindais valdaisi ar esi valdomas – tai vienas iš kelių į laisvę ir gilesnį supratimą.

Ši taip užsienietiškai vadinama „sistema“ yra visuotinė, veikianti įvairiais lygmenimis pasaulyje. Jogai, dvasiniai ieškotojai kartais vartoja sąvoką „išeiti iš sistemos“, dažnai nelabai ir suprasdami, kas yra ta sistema ir iš ko jie išeina (nors buitiniame lygmenyje viskas lyg ir yra suprantama). O juk gyvename visaapimančiame agnos-žinijos (energetiniame – informaciniame) darinyje, kurį čia įvardinsiu lietuviškai Visuotine Austuva arba užsienietiškai Globalia Sistema. Žemesniuose lygmenyse yra austuvos, besivaržančios tarpusavyje. Todėl dažnai, išeidami iš vienos „sistemos“, tiesiog patenkame į kitą.

Šis darinys, veikdamas per žmones ir jų bendruomenes, lyg kokia švytuoklė ar sūkurys siekia įtraukti mūsų protus į savo „žaidimą“ (beje, politikai bei politologai mėgsta vartoti šį žodį, kalbėdami apie taip vadinamus geopolitinius žaidimus). Jam nesvarbu, kokią nuomonę jūs reikšite, svarbu, kad veiktumėte austuvos (sistemos) algoritme, kitaip tariant, siūlomu būdu. „Išeiti“ iš jos nėra paprasta, jei iš viso įmanoma (išėjimas glūdi visai kitame – aukštesnio suvokimo lygmenyje), nes būtent Visuotinė Austuva – Globalioji Sistema siūlo suvokimo sampratas, kurios dažniausiai ir atitinka „daugumos“ suvokimo tipus. Ir nuleidžia juos į žemutinius lygmenis, kur jie skyla į dažnai priešingus teiginius, tačiau likdami visumos dalimis. Šie atrodantys priešingais teiginiai – tik vienio atspindžiai. Šie atspindžiai – supaprastinti ir pritaikyti žmonių masių valdymui. Pavyzdžiu galėtų būti Antrojo pasaulinio karo prieštaringi vertinimai. Arba samprotavimai apie teisingą būtovės (istorijos) pusę, blogio ašį (kai valstybės skirstomas į tarnaujančias gėriui ir blogiui) ir t.t.

Šis daugumos supaprastintas ir vienpusiškas pasaulio matymas yra reikalingas Austuvai-sistemai. Atsirandanti įtampa tarp skirtingų dalių ir sukuria agną, kuri maitina. Iš esmės šis tarpusavio kovos ir stipresniųjų išlikimo algoritmas yra būdingas gamtos jėgoms, tuo pagrįsta viso pasaulio Rėda, šis sukimąsis be galo ir pabaigos. Kaip galėtume iš jo „išeiti“? Veikdami vienoje ar kitoje Visuotinės Austuvos – Globalios Sistemos dalyje, – įsitraukiame į jos algoritmais – veikimo būdais pagrįstą bei iš esmės mums primestą „žaidimą“, mes nesame budrūs, o greičiau miegame ir sapnuojame sapnus. Ši kasdienė mūsų būsena – lyg miegas būdraujant. Globaliai sistemai nesvarbu, kurioje pusėje jūs kovosite ir veiksite. Jai svarbu gauti jūsų mąstymo ir veikimo agną, kurių suma užtikrintų viso darinio gyvybingumą, net jei šis darinys – visa Visata. Visi mes esame šios visumos dalimis, daugiau ar mažiau sąmoningomis. Įsitraukę į šį žaidimą jausmiškai, juolab , nebegalime pamatyti visumos, kurią ir šiaip jau aprėpti labai sunku, beveik neįmanoma. Įsitraukę ir susitapatinę su „teisinga“ tiesa, iškeliame jos svarbą ir imame maitinti darinį savo stiprėjančia pritarimo/nepritarimo agna. Arba „myliu-nemyliu“, „patinka-nepatinka“ jausmine agna.

Kaip minėta, Austuva-Saistuma daug labiau visuotinė ir bendra, nei valstybės, tikybos, tautos ir jų dariniai. Visa tai panašu į dabartinius kompiuterius ir jų programas. Žmonių visuomenėje, kaip ir gamtoje: kartais nusitovi pusiausvyra, tačiau ji vis pažeidžiama audrų, žemės drebėjimų. Tarp žmonių vyksta beveik nuolatinė kova, vietiniai susidūrimai, neramumai visame pasaulyje. Kovojama šeimose, mūsų šalyje per pirmuosius tris metus išyra septynios iš dešimties santuokų. Kovojama visuose visuomenės lygiuose, įskaitant ir atskirai paimto žmogaus protą, kuriame dažnai tvyro netvarka ir neramybė, tiesmukas ir lėkštas supratimas, siekiai būti teisiu, valdyti, kaupti, pasitenkinti.

Ir vis tik, štai kur klausimas: ar gali šiandieninė bendrinė žmonių sąmonė (jos vidurkis) pagimdyti naują kokybę mūsų bendruomenės (žmonijos) gyvenime? Komunizmas žlugo, kapitalizmas lyg ir viešpatauja (ar šie „-izmai“ yra išeitis?), tačiau be priešininko pateko sisteminėn krizėn. Vienas kelių iš jos išbristi, yra deramas priešininkas, su kuriuo galima būtų galynėtis, įtempti jėgas ir veržtis į pergalę, kovos įtampose nurašant susikaupusias skolas ir vėl pradedant viską iš pradžių. Miklūs raumenys reikalauja darbo. Tačiau ir priešininkas yra tos pačios austuvos dalis. Jis būtinai atsiranda, šiuo atveju mes matome, jog rungtyniauja Šiaurės Amerika ir Kinija. Ramus laikotarpis po TSRS žlugimo truko neilgai, tik apie dešimtmetį.

Dera suvokti, kad abu priešininkai yra tos pačios Austuvos-Sistemos dalys – tokie ir buvo kapitalizmas bei komunizmas – tos pačios Globalios Sistemos sudėtinės dalys, nors ir aršiai kovojančios tarpusavyje. Tai buvo skirtingos sampratos vienoje Austuvoje. Samprata, savo ruožtu, susideda iš šalyse viešpataujančių politinių režimų, kurie, iš esmės ir gali kisti, tačiau tik atstovaujamos sampratos rėmuose. Tai trys pagrindiniai vietinės austuvos-sistemos lygmenys: samprata-santvarka (ūkinė ir politinė, idėjų ir sąvokų dalis), iš sampratos išplaukiančių taisyklių sąvadas (įstatymų dalis), politinis režimas (vykdomoji dalis). O virš visų šių vietinių darinių (egregorų) – austuva-sistema, kaip visuotinis bendruomeniškos būties veiksnys, kuri būvoja už šių susietų sampratų. Šį visuomį galėtume pavadinti užkulisine (konceptualioji) valdžia (nepainioti su asmenybių, kokios galingos jos bebūtų, įtaka). Politinis režimas yra aiškiai matomas medžiaginiame plane, samprata-koncepcija – gali būti apibrėžta politikų ir politologų (vis tik veikia nors ir sąryšyje, tačiau nepriklausomai nuo jų), o pati Visuotinė Austuva-Globali sistema – glūdi už jų, sunkiai pasiekiama net pažengusiems protams.

***

Taigi, nugalėjusi Santvarka (kapitalizmas arba taip vadinama liberalioji demokratija, beje kiekviena santvarka susideda bent iš trijų dalių – politinės, ekonominės ir socialinės-bendruomeninės) toliau plečia savo įtakos lauką – ūkiškai-ekonomiškai (čia jau pagal K.Marksą), politiškai bei socialiai (gyvenimo būdo, įpročių, madų ir t.t. prasme). Kuo daugiau plotmių – „teritorijų“ įsisavina, tuo didesnis vidinis silpnumas ją apima, nes plėtra visada turi savas ribas. Imperijai (režimui) reikia deramo priešininko, tačiau ji šiandien per stipri, kad toks jos vertas priešininkas atsirastų. Tuo pačiu, visi galimi „priešai“ yra atskiriami (vadinamos sankcijos, politinė izoliacija, kalėjimas nesutaikomiems), arba tiesiog naikinami, jiems dar nesustiprėjus, – tokie vidiniai politinių režimų kovos ir varžytuvių būdai. Nes nevaldomų galių (net galimas ar tariamas) stiprėjimas yra savaiminė grėsmė Sampratos rėmuose gyvuojantiems politiniams režimams (Lietuvoje – A.Paleckio atvejis). Todėl deramas priešininkas atsirasti ir negali, tik smulkūs „nedraugai“, kurie, veikdami Globalios Sistemos rėmuose, iš dalies nuima susikaupusią įtampą per regionines prieštaras, valstybės viduje – per vadinamos „pozicijos“ ir tariamos“opozicijos“ žaidimus bei per „populistinių“ partijų veiklą, kurioms režimai leidžia būti, kol jos neperžengia Sampratos riboženklių.

Tačiau, stiprėjant naujiems valstybiniams dariniams (Indija, Kinija, Rusija, Brazilija ir t.t.) prieštaros vis stiprėja. Senoji Samprata nustoja veikusi visais minėtais lygmenimis. Tačiau Samprata irgi kaip žmogus turi valią gyventi ir bijo mirties. Neišvengiamai kylant klausimams apie naujos Sampratos (Koncepcijos) sukūrimą, atsakymų dar nėra. Kas bus po kapitalizmo-liberalios demokratijos? Pasauliui šie ieškojimai turėtų išeiti į naudą, tačiau kova dar labiau aštrės. Žinoma, esminė klausimas tas, kad ir ši, būsimoji Samprata, veiks Globalios Sistemos rėmuose. Yra tik vienas kelias – žmonių sąmonėjimas, kuris įgalintų kurti darnesnį gyvenimą. Jei Sampratos skiriamasis bruožas yra šis: jų varomoji galia yra varžytuvės ir kova, tai ir išdavos atitinkamos. Sisteminės arba nesisteminės prievartos kelias.

***

Keletas žodžių apie demokratiją. Partijos, visos politinės jėgos veikia vienos ribotos sampratos rėmuose. Šios erdvės viduje tarpsta politiniai režimai. Tai, kas iš esmės prieštarauja sampratai, atsirasti negali – yra ignoruojama, išstumiama arba sunaikinama. Įsivaizduokite, jei TSRS lyderiai būtų turėję ryžto didesnėms permainoms ir gal kokiais 1975 metais atsitraukę nuo grynai totalitarinio valdymo modelio, įsteigę dar vieną, pavyzdžiui, „Nepartinių“ partiją arba bloką. Gal pamenat, anksčiau rinkimuose TSRS dalyvaudavo „vieningas partiečių ir nepartinių blokas“. Tuomet būtų atsiradusios dvi partijos, kurios galėtų varžytis vienos sampratos rėmuose. Tai būtų „socialistinė demokratija“. Politinės varžytuvės vyktų, tačiau tik „socialistinės-komunistinės“ sampratos rėmuose. Suprantama, tai irgi būtų demokratijos simuliakras, be to kiltų grėsmė režimo išlikimui. Juk užteko Gorbačiovui tik šiek tiek atleisti vadeles ir režimas griuvo…

Panaši tvarka dabar veikia Vakarų šalyse. Tik ji yra tobulesnė, nei paprastas ir tiesmukas „sisteminis valdymas“ (suprantama, yra ir ši dalis), vakaruose yra ištobulintas vadinamas nesisteminis valdymas. Politinė kova įmanoma tik tos Sampratos rėmuose. Tad sistemiškai žiūrint tampa nebesvarbu, ar valstybės vadovu taps pilietis A, ar pilietis B, jei abu yra praėję Sampratos-Režimo nesisteminio valdymo filtrus. Yra toks juokelis: jei nori, kad tavo komanda visada laimėtų, turi nusipirkti abi komandas…Vienu esminių vadinamų sisteminių filtrų yra politinės partijos.

Tačiau kiekviename režime pasitaiko išsišokėlių „kraštinių“. Vis tik, kol jie nekelia didelės grėsmės, jie yra pakenčiami (liberalios demokratijos modelyje), taip sustiprinant „demokratijos“ įvaizdį (pavyzdžiui, smulkios partijėlės, pilnos nesąmoningų Sistemai tarnaujančių žmonių, nors patys jie gal ir galvoja, kad jai priešinasi). Jeigu kažkas politiniam režimui ima kelti tikrą grėsmę – pradžioje atskiriamas (izoliuojamas), išstumiamas į politikos paribius ir marginalizuojamas, jei ir to neužtenka, įjungiami sunaikinimo įrankiai.

Kas gi yra konceptualioji valdžia ir nesisteminis valdymas? Tai daugiau, nei žmonės. Tai politinis, ūkinis-ekonominis, socialinis-bendruomeninis, informacinis „klimatas“, kuris veikia žmones ir verčia juos elgtis taip, o ne kitaip. Tai ne įstatymai, o idėjos ir sąvokos, iš kurių gimsta įstatymai ir tvarkos. Net patys įtakingiausi šios žemės žmonės negalėtų teigti, jog būtent jie yra šios Visuotinės Austuvos-Saistuvos-Sistemos viešpačiai. Tai Drakonas, gimdantis iš savęs naujas galvas, daugiarankis Daimonas, verčiantis žmones priklausomais „darbo ištekliais“. Taip žmonės sulyginti su naudingosiomis iškasenomis, staklėmis ir kita negyvąja medžiaga. Jų darbas įmonėse – tai „darbo sąnaudos“. Tai minios sąmonės vidurkio pagimdytas sunkiai apibrėžiamas „kažkas“, kurį labai sunku įvardinti. Šis „kažkas“ yra pagimdytas minios sąmonės, tai agnos ir duomenų sankloda, turinti grįžtamąjį ryšį su save pagimdžiusia minia ir tuo pačiu, gyvenanti nuo jos nepriklausomą gyvenimą (egregorų visuma).

Saistuvos esmė ir pagrindas – minios psichologija, pasąmoninis minios protas, o taip pat, kiekviename žmoguje glūdinti gyvulinė galia, verčianti varžytis ir kovoti. Dėl ko kovojama? Iš esmės, šia prasme žmogus mažai skiriasi nuo gyvūno. Jis kovoja dėl gyvenimo sąlygų gerinimo, valdžios gaujoje. Tik žmonių visuomenėje dažnai tai įgauna labai rafinuotus pavidalus. Todėl ši visuomenė kartais vadinama „rafinuotų gyvūnų bendruomene“.

Įdomių sąsajų šiam pasąmoniniam minios protui, kurį K.G.Jungas vadino kolektyvine pasąmone, galima surasti kvantinės fizikos pasaulyje. Mokslininkai pastebėjo, jog elektronai saistumose elgiasi tvarkingai. Žymus fizikas Deividas Bomas padarė išvadą, kad organizuotai elgtis elektronus verčia pati saistuma (sistema). „Elektronai plazmoje labiau panašūs į baleto šokėjus negu į padriką žmonių minią gatvėje. Taip yra todėl, kad baleto kūrinys, kaip visuma, primeta tam tikras judėjimo taisykles“. (Michael Talbot. Holograminė visata. p. 52)

Tačiau ir kasdieniame gyvenime galime pamatyti, jog žmonės gatvėje, automobiliai juda bangomis, paklusdami kartais stebėtinam sinchroniškumui. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, mokantis ne dalyvauti, kaip esame įpratę, o stebėti.

Mūsų, mažos šalies klausimas yra tame, jog mes patys, būdami tik sudėtine didesnės sanklodos dalimi, nieko savo šalyje negalime pakeisti iš esmės. Nes keitimo svertai yra ne mūsų šalies plotmėje. To nepavyksta netgi daug didesnėms šalims, pvz., Vokietijai ar Rusijai. O taip pat iš viso klaidinga manyti, jog „svertai“ iš viso yra kažkur išorėje. Tačiau jie yra bendruomeninio žmogaus viduje, jie išskaidyti kiekviename iš mūsų, todėl nesunaikinami.

Teigiamas liberalios demokratijos sampratos bruožas yra tas, jog šioje Sampratoje veikiantys režimai suteikia žmogui sąlyginę laisvę (to nebuvo socialistinės-komunistinės sampratos rėmuose veikusiuose totalitariniuose režimuose). Laisvė duoda galimybę prieiti prie informacijos ir jos pagrindu gauti žinių, sutikti panašius į save, įvairius mokytojus, mokytis, tobulėti. Tuomet žmogus pats asmeniškai gali lengviau susivokti, kur atsidūręs. Kiekvieno iš mūsų sąmonėjimo suma galėtų pakeisti esamas aplinkybes iš esmės. Nors tai ir mažai tikėtina dėl daugumos žmonių savybių, kurios jums žinomos. Jei ir atsiranda suvokimas, esantis UŽ Visuotinės Austuvos (Globalios Sistemos) riboženklių, jis atsiranda labai nedaugelio galvose, todėl nėra visuomeniškai pastebimas ir neturi pakankamos galios, kad pasireikštų visa jėga. Kaip bebūtų, vis tik naujoji pasaulėvyda pamažu plinta.

Esminis Naujosios Pasaulėvydos bruožas – kovos ir varžytuvių (konkurencijos) atsisakymas (politikoje, ekonomikoje, socialinėje plotmėje – šeimoje, gatvėje ir t.t.), ją keičiant Gera Valia ir bendradarbiavimu. Šiandien pasaulyje jau daug dvasinių bendruomenių, gyvenančių, remiantis šiais ar panašiais pagrindais. Yra net bendruomenių susivienijimai. Tai kokybiškai nauji dariniai. Jie kol kas nevaidina bent kiek ženklesnio vaidmens Visuotiniame Austuvos Žaidime, likdami „nišiniais“ žaidėjais,  tačiau tai tik laiko klausimas. Galimai ateityje susiklosčiusios įvairios nepalankios esamai sistemai aplinkybės dar labiaus sustiprintų šio gyvenimo būdo įtaką. Tuomet, arba Sistema turės sugrįžti į totalitarizmą, kad atitolintų Naujosios Pasaulėvydos aušrą (tačiau net tuomet visiškai negalės šito vyksmo sustabdyti), arba pamažu numirs, duodama gyvastį naujai kokybei. Nors šie vyksmai vyks per audras ir kovas. Dar viena išeitis pratęsti Sistemos gyvastį – susikurti dar vieną stiprią Sampratą bei paskatinti rungtyniavimą saistuvos viduje. Karas sutelkia išteklius ir išgrynina padėtis. Ši Saistuva yra gimusi kovoje ir iš kovos, būtent kovoje stiprėja jos kūnas. Gali būti, jog paminėti vietinės reikšmės karai ir prieštaros yra tos naujos Sampratos priešaušris. To mes nežinome, galime tik nujausti.

Keista, tačiau Naujoji Pasaulėvyda JAU veikia Globalios sistemos viduje, ir tos saistumos atžvilgiu yra lyg „vėžinė lastelė“, griaunanti Sistemą iš vidaus (prisiminus filmą Matrica“, galbūt ir „klaida“ yra suplanuota sistemos dalis). Tačiau iš tiesų dabartinė „sistema“ nėra normalus žmonijos būvis, joje trūksta darnos, pertekline veikla griaunant pačią erdvę, kurioje gyvename. Be to, esant tokiam sąmoningumo lygmeniui, koks buvo ir yra dabar, kažin ar įmanomas kitoks veikimas ir kitokia tvarka. Žmogus yra įtikintas, kad valdžia kaip tokia yra reikalinga, bijodamas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Toks žmogus gali tik paklusti arba valdyti. Jam dar sunku suvokti, jog yra ir trečias kelias. Vis tik, šiais laikais gimstant daug naujosios sąmonės vaikų, kurie gal būt peržengs kovos ir rungtyniavimo būdų visumos (paradigmos) rėmus, atsiranda viltis, kad aplinkybės gali ir pasikeisti – ir rafinuotas gyvūnas pagaliau žengs dar vieną svarbų žingsnį žmogiškosios bendruomenės link.

Kova ir rungtyniavimas privertė mus sukurti technologijas puolimui ir apsigynimui, gamybai ir medžiaginei gerovei. Tam reikėjo Sistemos, kuri gebėtų apjungti esamus išteklius. Šioje kovoje mes sukūrėme kosminius laivus. Beje, Sampratų kovai susilpnėjus (komunizmas žlugo, o kapitalizmas įsigalėjo), ženkliai susilpnėjo ir kosmoso įsisavinimas. Jei nebūtų įsijungę kovos ir rungtyniavimo mechanizmai, gal iki šiolei laimingai gyventume savo trobelėse senosiose bendruomenėse, pagal protėvių priesakus. Tačiau būtovės/istorijos jėgos mums nulėmė kitokį kelią.

Visa vystosi, niekas nestovi vietoje. Kokia bus žmonijos ateitis, priklauso nuo kiekvieno asmens sąmonėjimo lygmens. Bendruomenės (visuotine prasme) sąmoningumo vidurkis ir gimdo saistumas (sistemas), sampratas (koncepcijas) bei tvarkas (režimus). Žmogus yra bendruomeniškas sutvėrimas. Net Vakarų savininkišku ir individualistiniu laikmečiu, didžiajai gyventojų daliai persikraustant į miestus, jie tampa megabendruomenėmis, kurios gyvena pagal tam tikras taisykles. Koks žmogus tame didmiestyje besijaustų „vienas ir vienišas“, jis yra didžiulio įrenginio sraigtelis, įsuktas Visuotinės Austuvos-Globalios Sistemos ir nešantis jai agną-naudą.

Matyt, žmonės negali gyventi be tam tikros tvarkos, kaip ją bevadintume: austuva ar saistuva, o gal užsienietiškai sistema (jos priešinga reikšmė yra netvarka, betvarkė, chaosas), tačiau turėtume suprasti viena – naujos saistumos gimtis, tai daugiau, nei Sampratos (politinės-socialinės-ekonominės farmacijos) keitimas. Tai esminis pasaulėžiūros perkeitimas, tai kitimas tame lygmenyje, iš kur ateina idėjos ir sąvokos. Idėjas, sąvokas ir sampratas pritraukia pakitusi sąmonė, kuri yra didžiausia galia. Esminiai, giliai mumyse glūdintys susivokimai: savas – svetimas, naudinga-nenaudinga, mano-nemano, gali kokybiškai pasikeisti. Ši kaita žymi sąmonės augimą, gaujos virsmą į žmonių bendruomenę.

Fizikas Deividas Bomas tvirtino, kad „visuotinis žmonių polinkis skaidyti pasaulį į dalis ir nenoras pripažinti, kad visi daiktai tarpusavyje susiję judriaisiais ryšiais, yra daugelio žmonijos bėdų priežastis. (…) pavyzdžiui, žmonija yra įsitikinusi, kad galima iš planetos imti tam tikras jos dalis (kurias mes vadiname naudingomis iškasenomis) ir nepažeisti pačios planetos. Mūsų medicina gydo atskirus kūno organus, bet per juos nemato viso kūno. (…) smulkindami pasaulį į dalis mes darome didelę klaidą…“ ((Michael Talbot. Holograminė visata. p. 60)

Mokslininkų tyrimai su pelėmis ir beždžionėmis parodė, jog daugelis elgesio modelių mus pasiekė iš gyvūnijos pasaulio ir šiandien žmogus dar nėra tapęs Žmogumi iš tiesų, likdamas tik žmogiškąja medžiaga, iš kurios pats turi save pagimdyti. Todėl senovinėje pasaulėvydoje buvo sąvoka „antrąkart gimęs“ (Lietuvoje skambėjo taip: „pirmąkart – žaliu lapeliu, antrąkart – balta drobele“). Mūsų dar laukia ilga atgaja (evoliucija), kuri galbūt ves prie naujos aplinkos tarpusavio santykiuose bei gyvenamojoje erdvėje sukūrimo.

Sąmonėdami, suvokdami austuvų-sistemų veikimo principus, galėtume žengti žingsnį laisvėn, iš baudžiavos, kuri trunka jau labai ilgai. Ši vergovė-baudžiava yra istorinis reiškinys, ji turi pradžią, turės ir pabaigą. Ir tai neišvengiama.

Tačiau ši atgaja kelia ir milžiniškus įššūkius. pavyzdžiui, gero ir taikaus gyvenimo įššūkis kuria silpnus ir nepasiruošusius sunkumams žmones, be moralinio „stuburo“, – tokia visuomenė tampa netvari, trapi, todėl lengvai žlunga užklupus pirmiesiems sunkumams.

***

P.S Kaip pamatyti visumą ir nustoti aklai tapatintis su visumos dalimi (patriotizmas, aklatikystė-fanatizmas ir kiti „-izmai“)?

Pirmiausia, nusimesti svarbumo skraistę ir pradėti stebėti – tiek save savo mintis ir atoveiksmius į išorės dirgiklius, tiek išorės pasaulio pasireiškimus (pasaulis nei geras nei blogas). Tai suteiks proto ir veiksmų ramybę. Taip pamažu mokysimės Suvokti, nes suvokimas skleidžiasi proto ir jausmų tyloje.

Antra, žmogus yra būtybė kuri gali mokytis ir išmokti mylėti. Dažniausiai mylime savo vaikus ir artimiausius šeimos narius, dar kartais – šuniukus ir kačiukus, įvairius gyvūnėlius, gamtą. Dera pamažu išmokti mylėti visa, kas yra aplink. Beveik kiekvienas turime žmones, kurį nuoširdžiai mylime (pavyzdžiui, mūsų vaikai). Šią meilę galima plėsti kuo plačiau, kad ji apimtų kuo daugiau erdvės ir žmonių (taip pat gamta, gyvūnai ir t.t.). Tai, ką mylime, ne vertiname vienokiu ar kitokiu požiūriu, o tiesiog mylime ir branginame. Taip pamažu mokomės iš tikro Mylėti.

Ir pagaliau, šios Meilės ir Suvokimo pagalba galime apjungti atskiras pasaulio dalis į vieningą visumą. Ir prieštarų, atskirumo, kovos ir rungtyniavimo žmoguje nebėra. Įsitvirtina bendradarbiavimas tarp proto ir širdies, gera valia ir draugiškumas. To visiškai užtenka atskiro žmogaus laimei pasiekti.

Jei tokie laimingi žmonės susijungs į bendruomenę – gamta taps laimingesnė ir pasaulis taps laimingesnis. Politika nebebus „nešvarus užsiėmimas“, nes ją tvers švarūs žmonės..

P.P.S Susitikime su Krija jogos Mokytoju svamiu Šankarananda išgirdau jo žodžius: „mums nieko nereikia daryti, jei kažką darysime, tuojau tapsime vergais…“. Tai reiškia žvilgsnį iš aukštesnio sąmoningumo taško. Senovės išmintis teigia – jei nori kovoti, atrask karį savyje, kad jis kovotų už tave. Sąmoningumas gimsta iš vidinės ramybės, stebėsenos, atskyrimo. Pasak svamio Šankaranandos, kol žmogus yra nukreipęs dėmesį vien į išorę, vidinis pasaulis (svamis jį įvardina kvėpavimu) atsitinka savaime. Jei žmogus nukreiptų dėmesį į vidų, į savo kvėpavimą, išorinis pasaulis ‚atsitiktų“ savaime, be jokių pastangų, be kovos…

 R.G.Narajanas, 2014 09 02 (papildyta ir pataisyta 2020 04 12)

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

14RedosRatas