Apie saistumas (sistemas) ir jų suvokimą iš stebėtojo padėties

OM smelyNegali dalyvaut, jei skirta būt.

Jogas Atmaram

Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius vyksmus kiek kitu kampu, nei yra įprasta. Iš stebėtojo padėties, kuris nevertina, kas teisus, o kas klysta. Stebėtojas liudija bei pastebi dėsningumus.

Tikiuosi, kad vis daugiau mąstančių ir susivokiančių žmonių susimąsto apie valstybinių saistumų (sistemų) ir jų darinių veikimą, sampratų (konceptualią) valdžią, kuri yra virš tų darinių. Nes suvokti, kur esi patekęs ir kokiais pagrindais esi valdomas – tai vienas iš kelių į laisvę.

Ši taip vadinama „sistema“ yra visuotinė, veikianti įvairiais lygmenimis. Jogai, dvasiniai ieškotojai kartais vartoja sąvoką „išeiti iš sistemos“, dažnai nelabai ir suprasdami, kas yra ta sistema ir iš ko jie išeina (nors buitiniame lygmenyje viskas yra suprantama). O gyvename visaapimančiame energetiniame – informaciniame darinyje, kurį čia įvardinsiu Globalia Sistema.

Šis darinys, veikdamas per žmones ir jų bendruomenes, lyg kokia švytuoklė ar sūkurys siekia įtraukti mūsų protus į savo „žaidimą“ (beje, politikai bei politologai mėgsta vartoti šį žodį, kalbėdami apie taip vadinamus geopolitinius žaidimus). Jam nesvarbu, kokią konkrečią nuomonę jūs turėsite, svarbu, kad veiktumėte saistumos (sistemos) rėmuose. „Išeiti“ iš jos nėra paprasta, nes būtent Globalioji Sistema siūlo suvokimo paradigmas, kurios dažniausiai ir atitinka „daugumos“ suvokimo stereotipus.

Kai imame skirstyti valstybes ir jų susivienijimus (religijas, tautas ir t.t.) į gerus ir blogus – būtent to ir reikia Globaliai Sistemai, – įsitraukiame į jos sukurtą ir nesisteminiu veikimu jums primestą žaidimą ir prarandame Budrumą (ar jo neįgyjame). Globaliai sistemai nesvarbu, kurioje pusėje jūs kovosite. Jai svarbu gauti jūsų energiją, jūsų dėmesį, nes tuomet jūs esate (norite to ar nenorite, žinote ar nežinote) saistumos dalimi. Įsitraukę į šį žaidimą jausmiškai, nebegalime pamatyti visumos. Įsitraukę ir susitapatinę su „teisinga“ tiesa, iškeliame jos svarbą ir imame maitinti darinį savo aktyvaus pritarimo/nepritarimo energija.

Saistuma daug globalesnė, nei valstybės, religijos ir jų dariniai. Ji siekia priversti jus veikti jos paradigmos rėmuose. Vyksta nuolatinė kova, regioniniai konfliktai, neramumai visame pasaulyje. Nesantaika, nestabilumas šeimose, mūsų šalyje per pirmuosius tris metus išyra septynios iš dešimties santuokų. Ir taip visuose lygmenyse, įskaitant ir atskirai paimto žmogaus protą, kuriame dažnai tvyro netvarka ir neramybė. Ir kas toliau? Kas tarps toje netvarkoje? Kokia tvarka gims iš šito chaoso, ar gali dabartinis pasaulis (tiksliau Globali Sistema) pasiūlyti kažką daugiau, nei ši kova?

Ar gali šiandien bendrinė žmonių sąmonė (jos vidurkis) pagimdyti naują kokybę socialiniame-ekonominiame-politiniame valstybių ir tautų gyvenime? Komunizmas žlugo, kapitalizmas viešpatauja, tačiau be priešininko pateko sisteminėn krizėn. Vienas kelių iš jos išbristi, yra deramas priešininkas, su kuriuo galima būtų galynėtis, įtempti jėgas ir veržtis į pergalę, kovos įtampose nurašant susikaupusių skolų ir įtampų (ne tik finansinių) balansą.

Dera suvokti, kad abu priešininkai yra tos pačios Sistemos dalys – tokie ir buvo kapitalizmas bei komunizmas – tos pačios Globalios Sistemos sudėtinės dalys, nors ir aršiai kovojančios tarpusavyje. Tai buvo skirtingos koncepcijos vienoje Sistemoje. Koncepcija, savo ruožtu, susideda iš šalyse viešpataujančių politinių režimų, kurie, iš principo gali kisti, tačiau tik atstovaujamos koncepcijos rėmuose. Tai trys pagrindiniai sistemos lygmenys: politinis režimas, koncepcija-santvarka, kurią jis atstovauja, ir sistema, kaip globalus bendruomeniškos būties veiksnys, kurią pagimdo sampratų (konceptualioji) valdžia. Politinis režimas yra aiškiai matomas fiziniame plane, samprata-koncepcija – gali būti apibrėžta politikų ir politologų (vis tik veikia nors ir sąryšyje, tačiau nepriklausomai nuo jų), o pati Globali sistema – glūdi už jų, sunkiai pasiekiama net pažengusiems protams.

Taigi, nugalėjusi Koncepcija (kapitalizmas arba taip vadinama liberalioji demokratija, beje kiekviena koncepcija susideda bent iš trijų dalių – politinės, ekonominės ir socialinės) toliau plečia savo įtakos lauką. Kuo daugiau „teritorijų“ įsisavina, tuo didesnis vidinis silpnumas ją apima. Jai reikia deramo priešininko, tačiau ji šiandien per stipri, kad toks jos vertas priešininkas atsirastų. Tuo pačiu, visi galimi oponentai izoliuojami (sankcijos, politinė izoliacija), arba naikinami, jiems dar nesustiprėjus, – tokia vidinė politinių režimų kovos ir konkurencijos logika. Nes nekontroliuojamų galių stiprėjimas yra grėsmė Koncepcijos rėmuose gyvuojantiems režimams. Todėl deramas priešininkas atsirasti ir negali, tik smulkūs „nedraugai“, kurie, veikdami Globalios Sistemos rėmuose, iš dalies nuima susikaupusią įtampą per regionines prieštaras.

Tačiau taip bus ne visada. Stiprėjant naujiems valstybiniams dariniams (Indija, Kinija, Rusija, Brazilija ir t.t.) neišvengiamai kils klausimas apie naujos Sampratos (Koncepcijos) sukūrimą, kaip alternatyvą kapitalizmui-liberaliai demokratijai. Pasauliui tai turėtų išeiti į naudą, tačiau kova dar labiau aštrės. Žinoma, esminė bėda ta, kad ir ši, būsimoji Samprata, matyt, veiks Globalios Sistemos rėmuose. Tokių sampratų-koncepcijų skiriamasis bruožas yra šis: jų varomoji galia yra konkurencija ir kova. Tai sisteminės arba nesisteminės prievartos kelias.

Taip yra ir su šiuolaikine demokratija. Partijos, visos politinės jėgos veikia vienos ribotos sampratos rėmuose. Jos viduje tarpsta politiniai režimai. Tai, kas iš esmės prieštarauja sampratai, atsirasti negali – yra ignoruojama, išstumiama arba sunaikinama. Įsivaizduokite, jei TSRS lyderiai būtų turėję ryžto esminėms reformoms ir gal kokiais 1975 metais atsitraukę nuo totalitarinio valdymo modelio, įsteigę dar vieną, pavyzdžiui, „Nepartinių“ partiją arba bloką. Gal pamenat, anksčiau rinkimuose TSRS dalyvaudavo „vieningas partiečių ir nepartinių blokas“. Tuomet būtų atsiradusios dvi partijos, kurios galėtų konkuruoti vienos sampratos rėmuose. Tai būtų „socialistinė demokratija“. Politinė konkurencija vyktų, tačiau tik „socialistinės-komunistinės“ sampratos rėmuose.

Panaši tvarka dabar veikia Vakarų šalyse. Ir ji yra tobulesnė, nei paprastas ir tiesmukas sisteminis valdymas, tai nesisteminio valdymo fazė. Kurioje tačiau pakanka saugiklių, jog išsaugoti konceptualią valdžią (šie saugikliai – korporacijos, žiniasklaida, politinės partijos ir t.t.). Politinė kova įmanoma tik tos koncepcijos rėmuose. Konceptualiai valdžiai nesvarbu, ar prezidentu taps pilietis A, ar pilietis B, jei abu yra praėję Koncepcijos-Režimo filtrus. Yra toks juokelis: jei nori, kad tavo komanda visada laimėtų, turi valdyti abi komandas…Vienu esminių sisteminių filtrų yra politinės partijos. Tačiau kiekvienoje Koncepcijoje pasitaiko išsišokėlių. Vis tik, kol jie nekelia didelės grėsmės, jie yra toleruojami (liberalios demokratijos modelyje), taip sustiprinant „demokratijos“ įvaizdį (pavyzdžiui, smulkios partijėlės, pilnos nesąmoningų Sistemai tarnaujančių žmonių, nors patys jie gal ir galvoja, kad jai priešinasi). Jei kažkas Koncepcijai (politiniam režimui) ima kelti realesnę grėsmę – pradžioje atskiriamas (izoliuojamas), išstumiamas į Koncepcijos pakraščius ir paribius, jei ir to neužtenka, įjungiami sunaikinimo mechanizmai.

Kas gi yra ta konceptualioji valdžia? Tai daugiau, nei žmonės. Tai politinis, ekonominis, socialinis, informacinis „klimatas“, kuris veikia žmones ir verčia juos elgtis taip, o ne kitaip. Tai ne įstatymai, o idėjos, iš kurių gimsta įstatymai ir tvarkos. Net patys įtakingiausi planetos žmonės negalėtų teigti, jog būtent jie yra tos Globalios Sistemos viešpačiai. Tai Drakonas, gimdantis iš savęs naujas galvas, daugiarankis Demonas, verčiantis žmones priklausomais nuo Sistemos „darbo ištekliais“. Žmonės sulyginti su naudingosiomis iškasenomis, staklėmis ir kita negyvąja materija. Jų darbas įmonėse – tai „darbo sąnaudos“. Tai minios sąmonės vidurkio pagimdytas sunkiai apibrėžiamas „kažkas“, kurį labai sunku įvardinti. Šis „kažkas“ yra pagimdytas minios sąmonės, tai energijos ir duomenų sankloda, turinti grįžtamąjį ryšį su save pagimdžiusia minia ir tuo pačiu, gyvenanti nuo jos nepriklausomą gyvenimą.

Sistemos esmė ir pagrindas – minios psichologija, instinktyvusis minios protas, o taip pat kiekviename žmoguje glūdinti gyvulinė galia, verčianti konkuruoti ir kovoti. Dėl ko kovojama? Iš esmės, šia prasme žmogus mažai skiriasi nuo gyvūno. Jis kovoja dėl gyvenimo sąlygų gerinimo, valdžios gaujoje. Tik žmonių visuomenėje dažnai tai įgauna labai rafinuotas formas. Todėl ši visuomenė kartais vadinama „rafinuotų gyvūnų bendruomene“.

Įdomu tai, kad įdomių analogijų šiam instinktyviam minios protui, kurį K.G.Jungas vadino kolektyvine pasąmone, galima surasti kvantinės fizikos pasaulyje. Mokslininkai pastebėjo, jog elektronai saistumose elgiasi tvarkingai. Žymus fizikas Deividas Bomas padarė išvadą, kad organizuotai elgtis elektronus verčia pati saistuma (sistema). „Elektronai plazmoje labiau panašūs į baleto šokėjus negu į padriką žmonių minią gatvėje. Taip yra todėl, kad baleto kūrinys, kaip visuma, diktuoja tam tikras judėjimo taisykles“. (Michael Talbot. Holograminė visata. p. 52)

Tačiau ir kasdieniame gyvenime galime pamatyti, jog žmonės gatvėje, automobiliai juda bangomis, paklusdami kartais stebėtinam sinchroniškumui. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, mokantis ne dalyvauti, kaip esame įpratę, o stebėti.

Mūsų, mažos šalies problema yra tame, jog mes patys, būdami tik sudėtine didesnės sanklodos dalimi, nieko savo šalyje negalime pakeisti iš esmės. Nes keitimo svertai yra ne mūsų šalies teritorijoje. To nepavyksta netgi daug didesnėms šalims, pvz., Vokietijai ar Rusijai.

O taip pat iš viso klaidinga manyti, jog „svertai“ iš viso egzistuoja kažkur išorėje. Tačiau jie yra žmogaus viduje. Liberalios demokratijos sampratos teigiamas dalykas yra tas, jog šioje Koncepcijoje veikiantys režimai suteikia žmogui sąlyginę laisvę (to nebuvo socialistinės-komunistinės koncepcijos rėmuose veikusiuose totalitariniuose režimuose). Laisvė duoda galimybę prieiti prie informacijos, sutikti labiau sąmoningus už save, mokytis, tobulėti. Žmogus pats asmeniškai gali lengviau „išeiti iš sistemos“. Tuomet kiekvieno iš mūsų sąmonėjimo suma gali pakeisti situaciją iš esmės. Anksčiau ar vėliau gims suvokimas, esantis UŽ Globalios Sistemos riboženklių. Tiksliau, jis jau gyvas daugelyje atskirų žmonių, tačiau dar nėra visuomeniškai pastebimas, jis dar neturi pakankamos galios, kad pasireikštų visa jėga.

Esminis Naujosios Pasaulėvydos bruožas – kovos ir konkurencijos atsisakymas (politikoje, ekonomikoje, socialinėje sferoje – šeimoje, gatvėje ir t.t.), ją keičiant Gera Valia ir bendradarbiavimu. Šiandien pasaulyje jau daug dvasinių bendruomenių, gyvenančių, remiantis šiais ar panašiais pagrindais. Yra net bendruomenių konfederacijos. Tai kokybiškai nauji dariniai. Jie kol kas nevaidina bent kiek ženklesnio vaidmens Globaliame Sistemos Žaidime, tačiau tai tik laiko klausimas. Tuomet, arba Sistema turės sugrįžti į totalitarizmą, kad atitolintų Naujosios Pasaulėvydos aušrą (tačiau net tuomet visiškai nebegalės šito vyksmo sustabdyti), arba pamažu numirs, duodama gyvastį naujai kokybei. Dar viena išeitis pratęsti Sistemos gyvastį – susikurti dar vieną stiprią Koncepciją bei paskatinti rungtyniavimą sistemos viduje. Karas sutelkia išteklius ir išgrynina padėtis. Ši Sistema yra gimusi kovoje ir iš kovos, būtent kovoje stiprėja jos kūnas. Gali būti, jog paminėti vietinės reikšmės karai ir prieštaros yra tos naujos Sampratos priešaušris.

Paradoksalu, tačiau Naujoji Pasaulėvyda JAU veikia Globalios sistemos viduje, ir tos saistumos atžvilgiu yra lyg „vėžinė lastelė“, griaunanti Sistemą iš vidaus. Tačiau iš tikro Sistema yra lyg žmonijos vėžys, pavertęs visus žmones savo tarnais. Tiesos dėlei reiktų pasakyti, jog, esant tokiam sąmoningumo lygmeniui, koks buvo ir yra dabar, kažin ar įmanomas kitoks veikimas, nei struktūrinis ar nestruktūrinis valdymai. Tokio „šeimininko“ reikalauja žmonių sąmoningumo vidurkis. Toks žmogus gali tik paklusti arba valdyti. Jam dar sunku suvokti, jog yra ir trečias variantas. Vis tik, šiais laikais gimstant daug naujosios sąmonės vaikų, kurie gal būt peržengs kovos ir rungtyniavimo paradigmos rėmus, atsiranda viltis, kad situacija gali keistis – ir rafinuotas gyvūnas pagaliau žengs dar vieną svarbų žingsnį žmogiškosios bendruomenės link.

Kova ir rungtyniavimas privertė mus sukurti technologijas puolimui ir apsigynimui, gamybai ir materialinei gerovei. Tam reikėjo Sistemos, kuri gebėtų apjungti esamus išteklius. Šioje kovoje mes sukūrėme kosminius laivus. Beje, Koncepcijų kovai susilpnėjus (komunizmas žlugo, o kapitalizmas įsigalėjo), ženkliai susilpnėjo ir kosmoso įsisavinimas. Jei nebūtų įsijungę kovos ir rungtyniavimo mechanizmai, gal iki šiolei laimingai gyventume savo trobelėse senosiose bendruomenėse, pagal protėvių priesakus. Tačiau istorijos jėgos mums nulėmė kitokį kelią.

Visa vystosi, niekas nestovi vietoje. Kokia bus žmonijos ateitis, priklauso nuo kiekvieno asmens sąmonėjimo lygmens. Bendruomenės (visuotine prasme) sąmoningumo vidurkis ir gimdo saistumas (sistemas), sampratas (koncepcijas) bei tvarkas (režimus). Žmogus yra bendruomeniškas sutvėrimas. Net Vakarų individualistinėje epochoje didžiajai gyventojų daliai persikraustant į miestus, jie tampa megabendruomenėmis, kurios gyvena pagal tam tikras taisykles. Koks žmogus tame didmiestyje besijaustų „vienas ir vienišas“, jis yra didžiulio įrenginio sraigtelis, įsuktas Globalios Sistemos ir nešantis jai naudą.

Matyt, žmonės negali gyventi be saistumos (sistemos) (jos priešinga reikšmė yra netvarka, chaosas), tačiau turėtume suprasti viena – naujos saistumos gimtis, tai daugiau, nei Sampratos (politinės-socialinės-ekonominės farmacijos) keitimas. Tai esminis pasaulėžiūros perkeitimas, tai kitimas idėjų lygmeniu. Idėjas pritraukia pakitusi sąmonė. Esminiai, giliai mumyse glūdintys susivokimai: savas – svetimas, naudinga-nenaudinga, mano-nemano, gali kokybiškai pasikeisti. Ši kaita žymi sąmonės augimą, gaujos virsmą į žmonių bendruomenę.

Fizikas Deividas Bomas tvirtino, kad „visuotinis žmonių polinkis skaidyti pasaulį į fragmentus ir nenoras pripažinti, kad visi daiktai tarpusavyje susiję judriaisiais ryšiais, yra daugelio žmonijos bėdų priežastis. (…) pavyzdžiui, žmonija yra įsitikinusi, kad galima iš planetos imti tam tikras jos dalis (kurias mes vadiname naudingomis iškasenomis) ir nepažeisti pačios planetos. Mūsų medicina gydo atskirus kūno organus, bet per juos nemato viso kūno. (…) smulkindami pasaulį į dalis mes darome didelę klaidą…“ ((Michael Talbot. Holograminė visata. p. 60)

Mokslininkų socialiniai eksperimentai su pelėmis ir beždžionėmis parodė, jog daugelis elgesio stereotipų mus pasiekė iš gyvūnijos pasaulio ir šiandien žmogus dar nėra tapęs Žmogumi iš tiesų. Mūsų dar laukia ilga atgaja (evoliucija), kuri galbūt ves prie naujos aplinkos tarpusavio santykiuose bei gyvenamojoje erdvėje sukūrimo.

Sąmonėkime, suvokime sistemų veikimo principus, kad galėtume žengti žingsnį laisvėn, iš baudžiavos, kuri trunka jau labai ilgai. Ši vergovė-baudžiava yra istorinis reiškinys, ji turi pradžią, turės ir pabaigą. Ir tai neišvengiama.

***

P.S Ką daryti, kad pamatyti visumą ir nustoti aklai tapatintis su visumos dalimi – fragmentu (režimu, koncepcija, sistema)?

Pirmiausia, nusimesti svarbumo skraistę ir pradėti stebėti – tiek save savo mintis ir atoveiksmius į išorės dirgiklius, tiek išorės pasaulio pasireiškimus (pasaulis nei geras nei blogas). Tai suteiks proto ir veiksmų ramybę. Taip pamažu mokysimės Suvokti.

Antra, žmogus yra būtybė kuri gali mokytis ir išmokti mylėti. Dažniausiai mylime savo vaikus ir artimiausius šeimos narius, dar kartais – šuniukus ir kačiukus, įvairius gyvūnėlius, gamtą. Dera pamažu išmokti mylėti visa, kas yra aplink. Beveik kiekvienas turime objektą, kurį nuoširdžiai mylime (pavyzdžiui, mūsų vaikai). Šią meilę galima plėsti kuo plačiau, kad ji apimtų kuo daugiau erdvės ir objektų. Tai, ką mylime, ne vertiname vienokiu ar kitokiu požiūriu, o tiesiog mylime ir branginame. Taip pamažu mokomės iš tikro Mylėti.

Ir pagaliau, šios Meilės ir Suvokimo pagalba galime apjungti atskiras pasaulio dalis į vieningą visumą. Ir prieštarų, atskirumo, kovos ir rungtyniavimo žmoguje nebėra. Įsitvirtina bendradarbiavimas tarp proto ir širdies, gera valia ir draugiškumas. To visiškai užtenka atskiro žmogaus laimei pasiekti.

Jei tokie laimingi žmonės susijungs į bendruomenę – gamta taps laiminga ir pasaulis taps laimingas. Politika nebebus „nešvarus užsiėmimas“, nes ją tvers švarūs žmonės.

Ir visa tai labai paprasta.

P.P.S Susitikime su Krija jogos Mokytoju svamiu Šankarananda išgirdau jo žodžius: „mums nieko nereikia daryti, jei kažką darysime, tuojau tapsime vergais…“. Tai reiškia žvilgsnį iš aukštesnio sąmoningumo taško. Senovės išmintis teigia – jei nori kovoti, atrask karį savyje, kad jis kovotų už tave. Sąmoningumas gimsta iš vidinės ramybės, stebėsenos, atskyrimo. Pasak svamio Šankaranandos, kol žmogus yra nukreipęs dėmesį vien į išorę, vidinis pasaulis (svamis jį įvardina kvėpavimu) atsitinka savaime. Jei žmogus nukreiptų dėmesį į vidų, į savo kvėpavimą, išorinis pasaulis ‚atsitiktų“ savaime, be jokių pastangų, be kovos…

 R.G.Narajanas, 2014 09 02

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

14RedosRatas