Apie šiuolaikinę pergają (revoliuciją) ir klasių kovą (I dalis)

RG_piesinys Visuomenė – tai negyvėlių eisena. Lavonai – aplink vieni lavonai… /// Ošo

Šiame straipsnyje remiuosi rusų istoriko, sociologo Sergejaus Pereslegino išdėstytu Vystymosi laikotarpių (fazių) modeliu ir kai kuriomis minėto mokslininko išsakytomis mintimis bei sąvokomis.

Pradėjau nuo Ošo pasakytos ištraukos ir tuo, matyt, galima būtų ir užbaigti. Kol žmonės gyvens savo sapne ir bus tiek sąmoningi, kad suprastų tik kovą, varžytuves, paklūstant tik refleksams ir psichologinėms programoms, – būtovės (istorijos) vyksmas bus būtent toks, kokį ir pažįstame paskutinius šimtmečius. Tačiau jis ne visada buvo toks.

Todėl atsiranda nedidelė galimybė, jog ateityje vis daugiau žmonių atsibus kokybiškai naujam (gerai užmirštam senam) suvokimui ir visuomenė taps labiau darni. Tai priklauso nuo kiekvieno atskiro žmogaus sąmonėjimo. Žmogui yra būdingas pažinimo, gyvenamosios aplinkos tyrimo poreikis. Tam ir skirtas šis straipsnis.

Ar gali darna išsilaikyti ilgą laiką? Keičiantis kartoms vėl viskas priklauso nuo būsimųjų kartų sąmonės lygmens vidurkio. Kartais pagerėjusios gyvenimo sąlygos sukelia išglebimą ir visuomenė vėl krenta duobėn…

Tarybiniais laikais valdžia nuo mažens mus pratino prie vienos ateities sampratos (koncepcijos) – komunizmo. Niekas tiksliai nežinojo, kaip tai atrodys, tačiau vienoks ar kitoks įsivaizdavimas buvo. Pavyzdžiui, ši šviesi ateities galimybė buvo aprašyta rašytojo fantasto Ivano Jefremovo romanuose. Tačiau rašytojo romanuose aprašyta visuomenė taip ir liko utopija. Karingas ir žiaurus tarybinis „socializmas“ nė iš tolo nepriminė rašytojo galimos ateities matymo. Šis žiauri ir karinga tvarka priminė greičiau valstybinį monopolistinį kapitalizmą su minuso ženklu – antikapitalizmą.

Kapitalistiniame pasaulyje, kuriame dabar mes esame atsidūrę, taip pat yra kuriami ateities spėjimai – sampratos, užsienietiškai koncepcijos. Pavyzdžiui, viena iš jų – tvaraus vystymosi (sustained development) samprata. Kiek ji atitinka būsimą ateities tikrovę? Bent jau kapitalizmo sąlygomis „tvarus“ vystymasis, matyt, yra neįmanomas. Šiuolaikinio gyvenimo tikrovė nerodo ženklų, kad ateityje toks „tvarus vystymasis“ galėtų būti įgyvendintas šios visuomenės sanklodos rėmuose…

Kita, daug mažiau žinoma, bet labai įdomi, yra Britanijoje gimusi Kalbinės Pergajos samprata (nesuprantantiems lietuvių kalbos išverčiu – Lingvistinės revoliucijos koncepcija), kurios pamatinis ateities uždavinys – kitos, kokybiškai naujos kalbos bei sąvokų sukūrimas. Pasak jos, šiuolaikinės kalbos neatitinka augančio žmonių suvokimo, neturi reikalingų sąvokų žodyno. Matyt, tai liestų pirmiausiai anglų kalbą, kuri, būtovės (istoriniu) požiūriu yra gana jauna ir puikiai veikia šiuolaikinės „pagrindinės tėkmės“ (mainstream) – šiuolaikinės ūkio sanklodos sąlygomis (retai beišgirsite ją vadinant kapitalizmu). Ji gerai veikia ten, kur kompiuteriai, verslas, pelnas, palūkanos, akcijos, biržos ir t.t.

Nauja yra gerai užmiršta sena. Britams, matyt, sunku suvokti, jog yra išlikusių taip vadinamų senųjų, tikriau mažai pasikeitusių kalbų, kurios puikiai pasitarnautų ateities kartoms. Lietuvių kalba yra puikus įrankis suvokimui, naujo pasaulio saviraiškai. Šia kalba išreiškiamos sąvokos ir prasmės yra gilios ir talpios.

Daugelis, matyt, pasakytų, kad lietuvių kalbai greičiau lemta išnykti, nei tapti ateities platesnio bendravimo įrankiu. Gal būt… bet kas žino iš tiesų?…

Rašytojas fantastas Čaina Mjevilis parašė romaną „Embassytown“ (livelib.ru:https://www.livelib.ru/book/1000735244-posolskij-gorod-chajna-mevil).

Romane parodyta, jog pergaja-revoliucija iš pradžių prasideda nuo kalbos ir tik vėliau kažkas įvyksta su valdžia, nuosavybe ir t.t. Esminiai šios pergajos-revoliucijos klausimai yra sąvokų, prasmių, išraiškų klausimai. Romane parodyta, kaip galėtų vykti šiuolaikinė pergaja (revoliucija). Rašytojas aprašo ypatingą kalbą, kurios esmė yra ne tik įprastiniai garsų sąskambiai, simboliai ir reikšmės. Tai kažkas daugiau. Ši kalba – ir ginklas, ir pinigai, ir įrankis…

Kalba – tai ne vien žodžių tarimas ir rašyba. Tai žmonių požiūris į pasaulį ir pasaulio atspindys žmonių sąmonėje.

Visos kapitalistinės krizės, pasak S.Pereslegino, pirmiausia yra viena krizė: mąstymo pavidalo (formato) krizė. Dabartinė austuva (sistema) yra giliai nenuojautinė (anti-intuityvi), pagrįsta formaliuoju, paviršiniu žinojimu ir pažinimu. Vakarų ateities modeliai, aprašyti fantastinėje literatūroje irgi dažnai gana nuobodūs – arba „galaktinis kapitalizmas“, viskas kaip dabar, tik išplitęs Visatos platybėse, – arba pasaulio pabaigos, apokalipsės modeliai, ateitis lyg praeitis.

S.Peresleginas pastebi, jog tarybiniai ateities „komunizmo“ modeliai, aprašyti tarybinių rašytojų fantastų praėjusio amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje, gan artimi vidurinio akmens amžiaus – mezolito – visuomenės sanklodai, kaip ji dabar yra mokslininkų įsivaizduojama. Irgi ateitis, kaip praeitis. Mezolito laikotarpis buvo gana geras laikotarpis: nebuvo viršininkų, žmogus žmogaus nevaldė, pinigų valdžios taip pat nebuvo. Tačiau gamybinės jėgos, tam žmonių skaičiui, kuris tuo metu gyveno Žemėje, buvo išvystytos gana gerai. Ir tarybinėje fantastikoje viskas panašiai, – tik „su žvaigždėlaiviais“. Toks savotiškas praeities atkartojimas nauju lygmeniu.

Tačiau dabar sunku įsivaizduoti, jog visi prieštaravimai ir įtampos visuomenėje dingtų, kol kas to neleidžia padaryti visų žmonių sąmonės (sąmoningumo) vidurkio agna. Būtovės-istorijos pabaiga dar toli, jei tokia iš viso įmanoma.

Kuo pasireiškia mastymo pavidalo krizė? S.Peresleginas pateikia pavyzdį iš fizikos mokslo. Atsiradus kvantinės fizikos teorijai, ji lyg „iškrenta“ iš bendrojo kitų mokslų lauko. Jos neišeina suderinti, pavyzdžiui, su specialiąja reliatyvumo teorija. Mokslas „apsimeta“, lyg kvantinės fizikos nebūtų. Kvantinis pasaulis yra visiškai kitoks, nei Niutono fizikos pasaulis. Kvantinė fizika patvirtina tai, ką šimtmečius kartojo daugelis jogų kartų ir senovės išminčiai. Tik išreiškia tai moksline kalba. Pasaulis lyg suskilo į dvi dalis. Senosios schemos naujo matymo šviesoje nustoja veikti, turi atsirasti kitokios sąvokos, kitoks pasaulio matymas.

Istorikas ir sociologas S.Peresleginas pasakoja apie „fazinį istorijos modelį“. Yra kelios vystymosi „fazės“, lietuviškai laikotarpiai, kurie labai skiriasi vienas nuo kito – gamybos pobūdžiu, gyvenimo greičiais, vyraujančiomis agnomis (energijomis). Senovinis (archajinis) laikotarpis – kai vyrauja medžioklė ir gamtos gėrybių rinkimas. Įprastasis (tradicinis) – kai vyrauja žemės ūkis. Taip pat labai trumpas pramoninis (industrinis) laikotarpis. Ir kyla klausimas, ar pramoninis laikotarpis yra savarankiška „fazė“, ar tik pereinamoji būsena nuo „tradicinio“ laikotarpio iki kažkokio kito laikotarpio ateityje?..

Kas bus po kapitalizmo? Kažkoks kitas laikotarpis. Vienas iš bandymų sukurti naujo tipo visuomenę buvo Tarybų Sąjungos bandymas. Tačiau, pagrįstas vulgariuoju marksizmu, taip vadinamu marksizmu-leninizmu, jis tebuvo kapitalizmas su neigiamu, minuso ženklu. Iš esmės tai buvo valstybinis, planinis, monopolistinis kapitalizmas, prievarta užrakinęs žmonės „konclageryje“, nors ir siūlęs jame gana gerą, šiais laikais sakytume „socialinį paketą“. Tačiau TSRS bandymas buvo tam tikras požymis, pačios būtovės (istorijos) pranešimas apie galimą kapitalizmo pabaigą ir vystymosi kelius bei klystkelius.

Ir kitas būtovės (istorijos) laikotarpis, pasak S.Pereslegino, galėtų būti pavadintas Kognityviu, o paprastai lietuviškai – Pažinimo laikotarpiu. Jis pasireikš žmogaus-mašinų austuvų (sistemų) įsigalėjimu. Ir būtent tokia austuva kurs sąvokas, reikšmes ir prasmes (šioms sąvokoms išreikšti, matyt, ir taps reikalinga „nauja“ kalba). Vyraus „dovanojimo ūkis (ekonomika)“, prekiniai-piniginiai santykiai pamažu trauksis. Taip pat tai bus bendruomenių ir bendruomeniškumo laikmetis.

Austuvų (sisteminis) modeliavimas rodo, kad paminėto Pažinimo būtovės-istorijos laikotarpio pavidalų (variantų) gali būti įvairių. Pramoninis (industrinis) laikotarpis turėtų greitai baigtis, tačiau, pasak S.Pereslegino, jam dar liko gyventi mažiausiai keli dešimtmečiai. Kodėl kalbama apie Pramoninio laikotarpio pabaigą? O todėl, kad ši visuomeninė-ūkinė sankloda nebesiderina su Visumos poreikiu. Visuma – tai bendruomenės austuva (socialinė sistema), sąmonės ir proto nešėjų šioje Žemėje pavidalas bei namai. „Vartotojų visuomenė“ nesiderina su Visumos poreikiais ir tai jau supranta daugelis, netgi patys šios visuomenės „išrinktieji“ (elitas). Visgi, šios sanklodos „pasirinkti išrinktieji“ – „nugalėtojai“, įsigalėję kapitalistinio pobūdžio varžytuvėse siekdami, išsaugoti esamą tikrovę, supranta, jog be pasikeitimų ši austuva (sistema) neišvengiamai žlugtų.

S.Peresleginas pabrėžia, jog kol kas mes dar mažai suprantame, kas yra „žmonija“ ir su ja dažniausiai nesitapatiname. Nei teorijos, nei deramo supratimo nėra. Tai pabandė padaryti rusų mokslininkas V.Vernadskis, samprotavęs apie noosferą, tačiau šio darbo neužbaigė. Esamoms bendruomeninėms austuvoms dar labai toli iki „žmonijos“, jos tapatinasi su valstybėmis, tautybėmis, kitaip tariant, mažesnėmis visumos dalimis. Žmonija yra save suvokiantis žmonių bendruomenės pavidalas (struktūra). Bet kokia gyvybė Žemėje gyvena namų austuvų arba „ekosistemų“ pavidalu. Protas taip pat turi savo namus – proto „ekosistemas“, tačiau visa žmonija yra didžiulis, save suvokiantis ir protingas subjektas, galintis kryptingai veikti visos Žemės, o gal ir visos Visatos mastu. Kada mes tapsime „žmonija“ yra neaišku, tam gali prireikti tūkstantmečių. Dabar žmonija sudaryta iš daugelio Namų arba Būstinių, tarp kurių ir kyla įtampos, o šios įtampos judina pasaulio būtovės (istorijos) ašį.

Kodėl „vartojimo visuomenės“ supratimas prieštarauja Visumos poreikiams? S.Peresleginas pateikia patį paprasčiausią pavyzdį. Pabandykite savo šeimoje įvesti „vartojimo ūkį“, sakydami, kuo daugiau kiekvienas šeimos narys išleis pinigų, tuo bus geriau. Kuo gi tai baigsis?

Suprantama, yra vadinama „masto ekonomika“, tačiau kažin ar tai būtų deramas pasiteisinimas. Vartojimo „įsukimas“, spręsdamas trumpalaikius, taktinius tikslus, eikvoja žemės išteklius, žudo aplinką ir prikuria begalę bendrųjų, strateginių bėdų ateičiai. Žemė yra uždara austuva ir šia prasme ji mažai skiriasi nuo vienos, atskirai paimtos šeimos ūkio – ji yra baigtinė.

Be to, ši „vartojimo visuomenės“ sąvoka atsirado ne šiaip sau. Tai buvo beprotiškas bandymas išlaikyti esamą tvarką, palaikyti bankinę sistemą bei finansinį kapitalą su jų „palūkanų nuošimčiais“. Tam buvo reikalingas nuolatinis augimas ir rinkų plėtra. Nuo vadinamos „reigonomikos“ laikų imta skatinti vartojimą, teikiant paskolas vartotojams bei tuo pačiu trumpinant prekių galiojimo laiką tiek kokybės mažinimo būdu, tiek nuolatiniu „modelių“ atnaujinimu, kuriant ir diegiant inovacijas, naujas madas vartojime ir pan.

Taip esminiai kapitalistinės ūkio austuvos būties klausimai nėra sprendžiami, paliekant tuos sprendinius ateičiai. Tačiau ši „ateitis“ jau arti. Vartojimo kreditai irgi jau beveik pasiekė savas plėtros ribas ir tolesnis gamybos bei paslaugų plėtimas vyksta vis vangiau. Nors pasaulio vyriausybės ir toliau meldžiasi „bendrojo vidaus produkto“ dievybei, kuris, pagal jų supratimą, turėtų nuolat augti, jau daugelis supranta, kad kiekvienam augimui yra savos lubos.

Šia prasme, gana liūdna yra tokių vadinamo „periferinio kapitalizmo“ šalių kaip Lietuva, dalia. Kažkada mums aiškino, kad per 30 metų pasieksime Vakarų Europos ūkio išsivystymo lygmenį. 30 metų beveik praėjo. Dera suprasti, jog šios austuvos (sistemine) prasme, „pasivyti“ yra neįmanoma, nebent Vakarų Europoje atsitiktų didelių bėdų. Bet tada atitinkamai kristų ir mūsų šalies pragyvenimo lygis. Juk ūkis tai bendras, tik mūsų algos (kaip mums neteisingai aiškina – darbo našumas) yra žemesnės. Ši kapitalistinė austuva Lietuvoje jau beveik išnaudojo savo augimo galimybes (bent jau darbo vietų kūrimo prasme).

Išdavos? Nuo 1989 metų, pasak statistinių duomenų, nežiūrint eilės metų augimo, netekome apie 500 000 darbo vietų. Tie žmonės išvyko į Vakarus, šalis nukraujavo. Šalyje arba nepakanka darbo vietų, arba jos menkai apmokamos. Tuo pačiu, be darbo liko daugelis mokytojų, kultūros darbuotojų ir t.t. Šį klausimą dar labiau užaštrino euro įvedimas, kainos susilygino, o kai kur ir viršijo Vakarų Europos kainas. Tokios „žirklės“ – santykinai aukštos prekių ir paslaugų kainos bei žemi atlyginimai už darbą, dar labiau skatina išvykimą. Juk Europos Sąjunga yra bendra „darbo išteklių“ (taip žmonės vadinami) judėjimo erdvė. Todėl dera suprasti – Lietuva šioje kapitalistinėje austuvoje turi tik teorines galimybes minėtoms aplinkybėms pakeisti. Valdžia mėgsta pasigirti, jog pritraukė užsienio investicijų, atsidarė kelios gamyklos, sukurti keli tūkstančiai naujų darbo vietų. Tai yra gerai, tačiau traukinys jau yra išvažiavęs.

Kiek tokių įmonių reikėtų, kad įdarbintum šimtus tūkstančių žmonių, kurie paliko mūsų šalį? Tūkstančių gamyklų. Tiek nėra ir nebus. Beje, tos pačios bėdos mūsų šalyje buvo ir taip vadinamais „smetonos“ laikais. Labai trūko darbo vietų, tą žinau iš savo senelių pasakojimų. Ir tik apie 1950 metus gimė karta, nepažinusi maisto trūkumo… Žmonės jau vien tuo buvo laimingi, kad turėjo kuo pamaitinti savo vaikus ir galėjo užsidirbti pragyvenimui. Taip gyventa dar visai neseniai ir dar daugelis tai prisimena…

(bus daugiau)

R.G.Narajanas

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt