Haridas: Į Palangą geriausia važiuoti autostrada

Haridas1Indijoje daugelis vakariečių dairosi į egzotiškos išvaizdos barzdočius oranžiniais drabužiais: „O gal čia mano mokytojas?“ Po Indiją dažnai keliaujantis Arnas Kazickas tuo nesistebi, nes ieškoti vedlio yra natūralu. Tai tas pats, kaip pasiklydęs vaikas ieško mamos arba tėčio. „Čia yra daug grožio, gražus tas pasiryžimas Mokytoją surast“, – tvirtina savižvalgos mokytojas.

A. Kazicką mokiniai dažniausiai vadina Haridu – sulietuvindami indišką jo dvasinį vardą Hari Das. Savo dvasinį kelią jis pradėjo kaip Šivananda jogos mokytojas ir vadovavo vienam pirmųjų Lietuvoje jogos centrų „Narayana“. Užtat dabar jis tvirtai žino – dvasinės mokyklos negalima pasirinkti valia ir protu. A. Kazickas neieškojo Guru, bet sutiko Krija jogos meistrą Šankaranda Giri.

Dabar Haridas savo vedamas pratybas vadina „savižvalga“. Šis lietuviškas žodis kur kas geriau apibūdina tai, ką įprastai vadiname lotyniška iš krikščioniško pasaulio atėjusia sąvoka „meditacija“. Savižvalga – tai žvelgimas į save. O žvelgti į save galima per visas pratybas – atliekant jogos asanas, šokinėjant iškeltomis rankomis judesio meditacijoje, sukantis aplink savo ašį, ramiai sėdint ir stebint kvėpavimą. O paskui eiti į namus, gatvę, darbą ir džiaugtis gyvenimu.

Ką darote, jei mokinys ima su jumis elgtis kaip su Guru? Ar net atvirai pasako: „ Jūs esate tas Mokytojas, kurio visą gyvenimą laukiau“?

Nežinau, kaip tuomet elgčiausi, nes taip dar nėra buvę. Turbūt tada daryčiau viską taip, kad neatrodyčiau kaip Guru – griaučiau to žmogaus proto lūkesčius. Tačiau jei mokinys nuoširdžiai mato manyje Mokytoją, tai yra gerai. Juk neisi mokytis meditavimo ten, kur nėra galinčio pamokyti. Ar pirmokas išmoktų rašyti, sėdėdamas tuščioje klasėje? Akivaizdu, kad ne. Tik kažkodėl žmonės įsitikinę, kad dvasinės pratybos be vedlio gali būti sėkmingos. Taip, mokytojas yra ir draugas, tačiau kartu – daugiau negu draugas. Gerai, kai išlieka sveika pagarba.

Dabar daugelis tvirtina, kad Guru yra mūsų širdyje. Arba tai, kad„youtube“ galima žiūrėti geriausių pasaulio Mokytojų paskaitas. Gal tikrai ieškoti Guru reikėjo tik senovėje, o šiame interneto amžiuje turime galimybę augti patys?

Taip sakyti – panašiai, kaip raginti: „Ei, važiuojam į Palangą. Bet kam mums ta autostrada, važiuokim savo keliu. Štai gražiai pienės žydi, važiuokim pievomis“. Taip, galima važiuoti ir pievomis.

Dabar Vakaruose populiaru neigti autoritetus – atseit Guru gali apgauti ir ne ten nuvesti. Todėl daug kas eksperimentuoja. Taip, galima į Palangą važiuoti dirvonais ir po pusdienio pasiekti Grigiškes. Kryptis gera. Tik po kurio laiko pasižiūri, kad ne taip jau gerai viską moki, nes matai, kaip viena po kitos tave lenkia mašinos.

Būna, kad vieniems žmonėms tas pats Mokytojas atrodo tobulas ir dieviškas, o kiti jį vadina apsišaukėliu. Kaip žinoti, kurie yra teisūs?

Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą sau: „Kas aš toks, kad galėčiau vertinti, kas yra Mokytojas? Kokioje kokybėje yra tas, kuris vertina? Ar jis tikrai žino?“

Mes linkę sekti paskui jusles. Labai kritiškai derėtų žvelgti į mintis „jaučiu, kad čia ne mano mokytojas“ ar netgi „jaučiu, kad čia mano mokytojas“. Daugelis susikuria galvoje regimybę, koks turi būti jų mokytojas. Tada išsirenka tą mokytoją, kuris atitinka jų vertinimus: „Jis gražiai šneka, man nieko blogo nesako, greičiausiai tai mano Guru“.

Dažnai žmonės ieško ne Mokytojo, o bendruomenės, todėl vertina, ar žmonės yra draugiški, ar nedraugiški. Gal jiems dar ne laikas sutikti Guru. Čia yra kaip nėštumas. Negali pastoti ir po trijų mėnesių pagimdyti, nes taip nori. Reikia devynių mėnesių. Taip jau Kūrėjas sudėliojo. Taip yra ir su Mokytojo paieška. Vaisius turi subręsti.

Žmogus gali manyti, kad rado Mokytoją, bet iš tiesų jo nebūti radęs?

Būna, kad kurį laiką jis tiki mintimi, kad jau rado Guru. Tačiau tada Mokytojas padaro ką nors, kas jam nepatinka. Mokiniui jo elgesys gali atrodyti net kaip šventvagystė, nors iš tiesų tas veiksmas būtinas, kad gludintų jo ego. Atsiranda abejonė: „Gal šis Mokytojas netikras?“.

Vis dėlto Mokytojo atėjimas į gyvenimą nepriklauso nuo jausmų ir vertinimo. Gali būti taip, kad apsuksi didžiulį ratą ir labai nuo jo nutolsi. Kaip Saulės sistemoje – planeta gali būti gana toli, bet sunkio jėga ją vis tiek suks aplink Saulę. Ir tai priklauso ne nuo tavęs. Jei priklausai tai sistemai, tu suksies kartu. Klausimas tik tas, per kiek laiko priartėsi tiek, kad Saulė pradės šildyti tavo planetos puses.

Čia kažkas panašaus į meilę?

Tai išgyvenama širdimi. Protas to negali sukurti. Todėl gali būti, kad buvai nusprendęs keliauti į vieną pusę, o gyvenimas pasuka visai į kitą. Kai buvau Šivananda jogos mokykloje, aklai tikėjau: „Čia yra vienintelis mokymas“. Maniau, kad kelio pradžioje sutikti žmonės jau yra tie mokytojai, kuriuos turėjau sutikti.

Tačiau atsitiko, kad išmokau, ką ten turėjau išmokti, ir atsidūriau visai kitur. Kodėl? Ar aš pats taip sugalvojau? Ne, nieko pats nesugalvojau. Tai netikėtai nutiko – atskrido kaip kometa.

Kol nežinai, kas yra tavasis Guru, galbūt geriausia visus žmones ir net gyvūnus priimti kaip savo mokytojus?

Kol nesutinki Mokytojo kūne, gali visą pasaulį priimti kaip Dieviškumą. Pats gyvenimas yra patirties kaupimo mokykla. Žmona, vyras, tėvai, vaikai – visi yra tam tikro lygio mokytojai.

Tačiau Meistras moko visai ko kito. Jis kviečia tave ne į tam tikras gyvenimo aplinkybes, bet ragina prabusti iš gyvenimo aplinkybių. Jisai žadina, jis kviečia iš tavo karmos. Tai visai kita kokybė.

Kai sutikote Krija jogos meistrą Šankarandą Giri, jau kurį laiką ieškojote Guru?

Nebuvo taip, kad karšligiškai ieškočiau Mokytojo ar veržčiausi išbandyti naujus meditavimo būdus. Taip jau atsitiko, kad mano geri bičiuliai susitiko su šiuo Meistru anksčiau už mane. Jie surengė kelis svamio Šankaranandos seminarus Lietuvoje, bet aš vis būdavau Indijoje. Tik per trečiąjį Mokytojo apsilankymą Lietuvoje pavyko susitikti. Buvo įdomu sužinoti, kas per dalykas yra krija joga. Tačiau būdai liko antrame plane.

Susipažinome artimiau, kai dariau Meistrui pėdų masažą po visos dienos užsiėmimų, kuriame dalyvavo šimtas žmonių. Kas nutiko, net pačiam sunku įvardinti. Kažkur giliai tai žinau, bet visai nesinori to išreikšti, sakant, kad dabar atstovauju Krija jogos kryptį, o mano Mokytojas yra svamis Šankarananda Giri. Galiu tik pasakyti, kad Jis man yra kaip dvasinės jėgos spindulys, kuris apšviečia ir mane.

Jums buvo artimas jo mokymas?

Iš pradžių jo kalbas suprasti buvo nelengva. Gaudai gaudai protu ir neišeina, nes reikia pagaut širdimi. Bet jis man darė įspūdį kaip asmenybė. Visąlaik jautėsi jėga, kurios negali paaiškint. Lyg liūtą matytum – tam nereikia jokių paaiškinimų.

Tada metai po metų atlikau jo skirtas pratybas. Ir ne taip jau seniai sėdžiu, klausau jo kalbos ir pastebiu, kad mano protas suvokia visai kitaip. Tiesiog pagaunu, apčiuopiu tas metaforas, per kurias atiteka žinios. O tas žinojimas yra apie tikrovę – tokią, kokia ji yra.

Svarbiausia yra visai ne žodžiai, o tam tikras laukas, kur yra visur, kur yra Mokytojas. Ne taip jau svarbu, kokie yra mokyklos papročiai – visa tai yra tik skirtingi pratybų būdai. Mokytojas išvis gali tik sėdėti ir nieko nedaryti, bet viduje puikiai žinos, kas vyksta. Būtent laukas yra pagrindas, tai kelio, kuria tu važiuoji, danga. Ir jeigu to lauko nejauti, tai visos pratybos tėra tik pamėgdžiojimas. Tu ir toliau važiuoji pats sau dirvonais.

Jei svarbiausias agnos (energetinis) laukas, koks tada skirtumas, ar Guru yra gyvas, ar miręs?

Klausimas, ar į tą lauką patenki? Ar gebi pats savarankiškai atsirakinti dureles? Gal net nežinai, kur raktai nuo mašinos? Kaip tada atsirakinti? Taip, teoriškai mes galim svarstyti, kad yra ir išėjusio Mokytojo laukas. Tačiau jau yra meistriškumas pagauti tokį lauką savo antenomis.

HARIDAS2017

O jei tą lauką žmogus jaučia, to užtenka?

Nežinau. Daug gali būti vaizduotės padarinių ir apsigavimų. Daug kas sako: „Aš jaučiu, aš matau“. Tačiau visai nebūtina tą jausti. Pavadinau tai lauku, bet galima tai sulyginti ir su traukos jėga. Juk niekas neatbėgs ir nepasakys: „Aš jaučiu žemės traukos jėgą“. Mes jos nejaučiam, nes ji tokia įprasta. Tačiau ji yra. Pamatytum, jei nustotų veikti. Mokytojo jėga yra irgi tokia subtili, kad apie ją nebūtinai turi žinoti.

Esmė čia net ne tavo meilėje ar pasitikėjime. Aišku, šios savybės labai padeda – ypač tada, kai su Mokytoju būti labai sunku.

Daugelis juk kaip tik trokšta sutikti Guru, tikėdamiesi, jog baigsis jų kančia.

Yra manančių, kad Mokytojas padarys stebuklą ir staiga kančia pasibaigs. Tačiau žmogaus pavidale sutiktas meistras tegali parodyti kelią. Vėl galim grįžti prie kelionės į Palangą. Reikia pačiam nuvažiuoti, kad atsidurtum prie jūros. Jeigu nuvažiuos kitas, tai jo kelionė bus baigta.

Todėl kiekvienas tikras meistras parodo tas savybes, kurios kliudo keliauti. Parodo, ir tai būna nepatogu. Ir štai čia labai padeda nuoširdumas ir aiškus matymas. Tada atsiradusi kančia jau nebėra kančia. Pamatai – ne tu čia kenti. Taip tik veikia tavo netikras „aš“, kuriuo tikėjai.

Naujokams mokytojai dažnai rodo daug asmeninio dėmesio. Vėliau mokiniui gali būti sunku priimti, kad to dėmesio – vis mažiau ir mažiau.

Būna visaip – į vieną žmogų Mokytojas dėmesį kreipia, o kitam jo neskiria. Svarbiausia yra suvokti, kad sieki ne dėmesio. Jeigu svarbiausia dėmesys, tada geriau ieškoti žmogaus, kuris įsimylės ir nuo tavęs neatitrauks akių.

Meistras rodyti dėmesio neprivalo. Ir jei jau iš pat pradžių turi nuostatą, kad meistras turi skirti tau daug dėmesio, jau susitikęs tada patiri kančią, kad dėmesio nėra tiek, kiek norėtum – ypač jei jį supa daug mokinių. Tai reiškia, kad jau prasidėjo mokymas.

Galima klausti: „Ar mano įsitikinimas tikrai yra tiesa? Jeigu galvosiu, kad Meistras neprivalo man rodyti dėmesio, kaip tada jausiuosi?“ Taip atliekant bandymus su savimi gali pasikeisti supratimas, koks turi būti Mokytojas ir ką jis turi daryti. Tada savo vidumi gali suvokti – Jis yra daug daugiau negu įsivaizdavai ir tikėjaisi.

Tačiau kaip įveikti kylančią baimę?

Pasakyti: „Man brangiau laisvė. Tai brangiau negu beprasmiškai laikytis kančios“. Tik tu priimi vidinį sprendimą, kad tavo ieškomos vertybės brangesnės už tai, ką reikia paleisti. O paleisti galima įsikalbėjimus, kaip viskas turi būti. Mes nežinom, kaip bus. Nežinom, koks bus Mokytojas.

Kai subręsti, tiesiog nebegali toliau kentėti. Nėra kito pasirinkimo – tik sėst ir važiuot. Antraip juk nematysi nuo Vilniaus, kur yra Palanga.

Įprasta, kad radęs Guru, mokinys nustoja lankytis kitose dvasinėse mokyklose. Tačiau prisimenu jus pasakojant, kad jūsų meistras ragino elgtis kitaip.

Taip, jisai sakė: „Kaip bitė renka medų iš skirtingų žiedų, taip ir jūs nebijokite išeiti, susirinkti nektarą, kurį panaudosite“. Tiesa, kad turi apskristi visus žiedus, kad sukauptum tam tikrą patirtį.

Daug kas tai vadintų egoizmu. Ar nekyla savanaudiškumo pavojus, kai patys nusprendžiame, kokiomis dvasinėmis pratybomis užsiimsime?

Tai labai paprasta. Galima nuspręsti daryti tai, ko tu nenori. Taip, gali pakliūti į ego pinkles, jei bėgsi nuo veiksmingų pratybų, kurios tau nepatogios. Taigi, jei nori, kad ego nevedžiotų už nosies, daryk priešingai negu protui norisi. Protas gali patarti: „Geriau nueik į tokius užsiėmimus, kur žada sutvarkyti piniginius reikalus ir santykius“. Tačiau širdies gilumoje žinai, kad ten, kur bus nepatogu, galėsi susitikti su savimi.

Norisi sėdėti vienoje vietoje – gali nueiti ten, kur reikės šokti ar šokinėti. Mėgsti šokinėti – tada gali ramiai pabūti tyloje.

Ar tai reiškia, kad jei žmogus nenori važiuoti į Indiją, jam būtent reikia nuvykti?

Visiškai taip. Aišku, jei nenori į Indiją ir neišvažiuoji, tai gal pati Indija dar tavęs neįsileidžia. Bet tikrai sutinku žmonių, kurie sako: „Aš dar važiuoti nepasiruošęs“. O man kaip tik jie atrodo jau prisirpę – jiems būtų gerai ten patekti, kad juos papurtytų indiška centrifuga. Tai pagreitintų dvasinės paieškos kelią.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

Haridas2

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt