O.Lapinas: normalus nenormalumas

Gyventi sveikai dažniausiai reiškia tris punktus: valgyti mažai ir tik sveiką maistą, pakankamai judėti ir pakankamai ilsėtis, ramiai žiūrėti į gyvenimo negandas. Visi tai žino, o gyvena taip tik mažesnė žmonių dalis. Į klausimą, kodėl taip yra, žmogus linkęs atsakyti: todėl, kad tam reikia valios. O aš esu silpnavalis.

Manęs, tiesą sakant, niekada netenkino toks atsakymas. Netenkino pirmiausia evoliuciniu požiūriu. Visi gyviai daugiau ar mažiau yra prisitaikę prie aplinkos. Tačiau atsitiko taip visai ne todėl, kad jie turi stiprią valią. Ne todėl zuikis graužia morkas, o lapė kremta paukštieną, kad zuikis ir lapė turi stiprią valią. Jūsų katė ramiai ilsisi saulėkaitoje pusę dienos ne todėl, kad perskaitė brošiūrą apie „autotreningą“. Ir visai abejotinai atrodo posakis, kad tik sužinojęs apie fotosintezę medelis iš visų jėgų stengiasi ištraukti iš žemės azotą bei vandenį, o iš oro – saulės spindulius bei anglies dvideginį.

 Nieko panašaus! Viskas čia vyksta natūraliai, ir niekas jokių pastangų nededa! Tiesiog zuikiui į galvą neateina pagraužti vištienos, o lapei – sukrimsti morką. Jokios katės nepriversite septynias valandas per dieną dirbti, o vakare priverstine tvarka žiūrėti televizorių. O medelis niekad nepradeda vietoj vandens siurbti naftos. Ir visai ne todėl, kad šis zuikis, lapė, katė ir medelis – kažkokie ypatingi sveikuoliai. Jei jie mokėtų juoktis, tai tikrai juoktųsi iš tokios prielaidos.

 Tad dabar paaiškinkite man, kodėl šiandien, pavyzdžiui, visos beždžionės miegojo, kiek ir kada norėjo, valgė bananus, kokosus bei žuvį. Patinai tiek, kiek norėjo, tiek santykiavo su patelėmis. O štai homo sapiensų, t.y. labai giminingos gyvūnų šeimos – antropoidų – rūšies, didesnė dalis šiandien: pradėjo dieną nuo nesveiko kartaus rudo skysto stimuliatoriaus; perbėgo akimis šleikštulį keliančius spausdintus tekstus apie tai, kas ką nužudė, apsuko ar apvogė; po to pusvalandį sėdėjo automobilių kamštyje, keikdama bei kvėpuodama nuodingu anglies monoksidu; tada priverstine tvarka atliko nepriimtinus, nervinę įtampą keliančius veiksmus; per pertrauką rijo nesveiku bulvių, riebalų ir mėsos gumulus; kvėpavo žalingų žolių dūmais; paskui vėl dirbo, nervingai žvilgčiodama į laikrodžius; po to vėl kvėpavo nuodingom dujom; tada dalis statėsi dar vieną – visai nereikalingą – urvą, dalis gėrė itin nesveikus kvaišalus ir kvėpavo dūmais. Dalis nežinia kam kilnojo svarsčius ar stumdė kamuoliukus; vakare visi, kaip užburti, įsmeigė akis į nesveikai spindinčius ekranus, laukdami, kas ten kam trenks į snukį ar su kuo pasimylės; o vakare patinai pabandė santykiauti su patelėmis, bet daliai jų patelės atsakė „ne“, o kitiems tai tiesiog nekėlė didelio džiaugsmo.

 Tada atėjo priverstinio naktinio miego metas, tačiau nemaža dalis tam pasiduoti nenorėjo… tada teko ryti tabletės, priverstinai sukeliančias miegą.

 Visas šis košmaras vadinasi „normalus žmogaus gyvenimas“.

 Tačiau visi žino: jis nesveikas. Normalus, bet nesveikas, t.y. nenormalus. Normalus, bet nenormalus. Jums nesisuka galva nuo tokių paradoksų?

 Jis normalus, nes: taip gyveno jūsų tėvai; taip gyvena jūsų draugai bei pažįstami; taip, kaip jūs slapčia tikitės, gyvens jūsų vaikai.

 O iš ekranų bei tekstų ateinančios žinios apie garsius žmones jums tik patvirtina, kad normalu, jog per porą metų nesulaukus senatvės: vieną mūsų rašytoją nužudo alkoholis; kitus du– augliai; vieną verslininką pražudo beprotiškas skraidymas; o dar šimtą per keletą metų pradangins užsikimšusios kraujagyslės…

 Tai normalu, nes žmogiška. Žinoma, man dar toli iki to, nes aš – kitoks. Aš – ypatingas!

 Tiesa, kažkur šalia jūsų saujelė žmonių per daug nekeldami triukšmo: keliasi patekant saulei ir geria vandenį; juda, šoka, kvėpuoja, juokiasi; valgo tiek ir tai, kas skanu, o skanu pasidarė tai, kas sveika; šlykštisi svaigintis bei kvėpuoti dūmais; dirba tiek ir tai, kas patinka ir todėl gerai sekasi; šoka, apsikabina, mylisi su tuo žmogumi, kuris tau patinka ir kuriam tu patinki; žaidžia su dėl to atsirandančiais vaikais; miega tada, kada nori; neskaito visokių baisių žinių.

Tačiau „normaliai“ daliai žmonių jie atrodo įtartini. Jie, „normalių“ žmonių akimis – arba „zanūdos“, arba sekta. Gyventi šitaip – reiškia beprotiškomis valios pastangomis tapti „nenormaliu“. Na, argi tai protinga? Ne, nesąmonė, kad tam trūksta valios. Tam trūksta beprotystės ir drąsos.

 Gyventi taip, kaip gyvena sveikai gyvenantys žmonės, gresia socialinių ryšių praradimu, tapatybės krize bei numatomu išprotėjimu. „Iš proto ten, toje jūsų sektoje, mane išves,“- sako žmogus. Nes „ten, sektoje, iš manęs padarys „zombį“- tvirtai priduria jis. Ir keistu stikliniu žvilgsniu šis protingas homo sapiensas eina miegoti, prarijęs tabletę, kad ryte vėl imtųsi įprastinės veiklos: neskanių skysčių bei dūmų, įtemto darbo bei spoksojimo į tekstus bei ekranus. Protas juk žino, ką daro. Mes gi ne sektantai ir ne zombiai, ar ne?

 Olegas Lapinas

www.delfi.lt