Padūmojimai apie apeigas (II dalis)

rpt_vivid Padūmojimai apie apeigas/ Apeigos reikšmė ir prasmės

Daugybė apeigų šiais amžiais nunyko, užsimiršo, nes nebeliko gyvosios perdavimo dermės. Todėl daugelis dvasinių ieškotojų vyksta į Indiją, šalį, kurioje visa tai yra geriau išlikę, dėl labai stipraus iš kartos į kartą, žodinio – tiesioginio perdavimo ir deramo tęstinio mokymo būdo. Taip pat apeigos jau nuo seno buvo aprašytos indų protėvių šventraščiuose. Vietinė Brahmanų kasta ir dabar labai tvirtai laikosi tūkstantmečių mokymų tąsos, kai kurios apeigos yra slaptos ir išlaikę beveik pirminę savo būseną.

Įvairios „abraominių“ religijų apeigos turi griežtą apeigų tvarką, ir taip pat yra išlaikiusios apeigų perdavimo tęstinumą, nes buvo užrašytos bažnytiniuose kanonuose ar šventose knygose: Korane, Toroje, Biblijoje. Daugelis šių apeigų buvo „uždėtos“ ant liaudyje jau nuo senų senovės esančių virsmo taškų…

Koks virsmas bebūtų, jis susideda iš tam tikrų laikotarpių: matomų – pasireiškiančių išorėje tam tikrų aplinkybių pasikeitimu ir vidinių, dvasinių išgyvenimų, kurie yra nematomi, bet stipriai įtakojantys žmogų.

Dvasinės šių virsmų pusės yra pasinėrimo į tamsą, tylą, t.y. ramaus buvimo laikas ir išnirimo į šviesą, veiklioji dalis. Ritmas žmogaus gyvenime turi didžiulę reikšmę. Pametęs ritmą žmogus sutrinka. Gali užstrigti metų tėkmėje, atsiranda liūdesys ir nuopuoliai. Supratęs ritmo, rimo vertę gyvenime žmogus, iš pagarbos savo žmogiškajai prigimčiai bei gamtai, kurios dalimis jis jaučiasi, atlieka apeigas. Taip jis atstato ryšį su savo Deiviškuoju Aš bei įtvirtina save gyvenimo dermėje. Indijoje žmonės kiekvieną dieną atlieka Ganga Aarati ar kitas apeigas – ryte ir vakare, saulei kylant ir saulei leidžiantis. Ganga Aarati yra be galo stipri apeiga. Ji pakrauna ir įgalina. Žmogaus įgauna jėgų eiti vingiuotu savo gyvenimo keliu.

Žmogus, turintis gyvenimo ritmą, geriau suvokia ir atpažįsta pasinėrimo į tamsą laikotarpius ir supranta, kaip juos reikia pereiti. Sustoti, vadinasi, užstrigti virsme. Todėl, atėjus tamsiajai sielos nakčiai, dera suprasti, kad kurį laiką teks pratūnoti, išbūti, išlaukti, gerai atsimenant, kad „ir tai praeis“.

Išbuvus lyg rugiui žiemkenčiui, būtina kaltis pro ledą. Tam ir padeda apeigos. Kartais tiesiog privalu tęsti apeigas, nors ir atrodo, kad „niekas čia su tavimi nevyksta“, tačiau net ir juodžiausioje virsmo grasoje tu vieną rytą prabusi ir išvysi Šviesą.

Galbūt tada pažinsi ir gilesnes apeigos reikšmes, gal ji įgis kitokią prasmę gyvenime ir atsivers kaip ramybės klodai per sąmoningai įgytą patyrimą.

Dievop ar savęsp dažnai atsigręžiama, kai tampa nepakeliamai sunku gyvent, kai nebežinai, ką daryti iš žmogiškojo supratimo lygmens, kai jau lyg ir nėra į ką įsikabinti, rodos, pasiektas „dugnas“ ir gili neviltis apėmusi laiko. O gal tu esi pasišventęs ir dievotas žmogus, taip jau į šią žemę atėjęs, jei jauti pašaukimą apeigai ar protėvių paveldo kvietimą. Minėtos Indijos Brahmanų kastos papročiu, vienas iš sūnų privalo perimti brahmano/ šventiko pareigas.

Žmogui dera atsigręžti savo vidun, jam reikia kažkaip pakeisti savo sąmonės būseną, kad kančia išnyktų. Atpažinti kančią, reiškia pakeisti savo žiūros kampą. Tam puikiai pasitarnauja apeiga, kuri yra lyg Deiviškosios Malonės prašymas tam atsiskleidimui ir susivokimui – atpažinimui. Kančia yra baigtinė, nes kažkada buvo prasidėjusi. Tad ją tereikia pereiti ir ji praeis. Būsena tyliame džiaugsme ir palaimoje, plytinti už apeigos, yra omžina, nes ji nebuvo prasidėjusi, tad neturi ir pabaigos. Tačiau ją uždengia neišmanymo debesys.

Sąmonė turi savybę kisti, o protas yra labai veiklus. Bet taip pat, ji gali ir užstrigti arba „prikepti“. T.y., protas užsikabina už kokios nors vienos minties, „tiesos“(„mažosios tiesos“, kuri gali pasirodyti kaip Didžioji). Arba- protas nuolat šokinėja nuo vienos minties prie kitos ir užsuka minčių rate, lyg nerandant išėjimo. Norint išjudinti tokią „prikepusią“ sąmonę, arba nuraminti neramią, padeda apeiga, kuri, kaip dvasinio gyvenimo įrankis, yra visiems prieinama (skirtingai nuo jogos pratybų, meditavimų ir t.t.).

Apeigoje pasikartojantys žodžių junginiai, ritminiai judesiai, garsai įveda žmogų į deramą būseną, nukreipia protą ir jausmus, kuria nuotaiką, kai tam tikra eilės tvarka atliekamas lyg vaidinimas. Stebintysis ir klausantysis tarytum atsitraukia nuo savo mintijimo, savų bėdų ar nerimo, jis įtraukiamas į veiksmą, kuris padeda žmogui bent jau nusiraminti, įgyti vilties ir tikėjimo. O gal būt – ir įgyti naują sąmonės kokybę. Tad pasikartojančių, eiliškų veiksmų stebėjimas ir dalyvavimas perveda žmogų iš vienos sąmonės būsenos į kitą. Ritmas, taktas, judesys su pasikartojančiu užtvirtinimu tam tikrame taške, veikia smegenų bangas ir suderina ryšius tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių. Svarbi Apeigos užduotis yra pakeisti žiūros tašką. Apeigos stebėtojas/dalyvis ar atlikėjas įgauna galimybę lyg žengti žingsnį „į šalį“ ir pamatyti visą padėtį kitu kampu.

Pabaigoje, kaip įrodymo sėkmingai įvykusios apeigos, laukiama ženklo. Apeiga dažnai būna glaudžiai susijusi su gamta, tai ir ženklo yra laukiama iš jos: ar pakilusio vėjo, ar pasirodžiusios saulės, nulijusio lietaus ir „netikėtai“ pasirodžiusios vaivorykštės.

Kullu slėnyje, Himalajuose, teko dalyvauti vietinės kalnų genties apeigoje, kur buvo laukiama, kad simboliškai aukojamas ožys pasipurtytų ir aptaškytų Deivų atvaizdus Šventu vandeniu. Kiek yra tekę matyti, dalyvaujant įvairiose apeigose, siekiama apjungti keturis pradus: Žemę, Vandenį, Orą ir Ugnį. Aukščiausioji yra Ugnis. Žemiškoji ugnis – tai tik nuoroda į Deiviškąją Ugnį. Tai pradas, į kurį žmogaus siela nuolat veržiasi ir jo ilgisi. Minėti keturi virsmų lygmenys taip pat ženkliškai nurodo tuos keturis pradus ir keturias pasaulio kryptis.

Aukojimas – svarbiausioji apeigos dalis, nes simboliškai Šventajai Ugniai aukodamas šios žemės gėrybes, žmogus tuo pačiu paaukoja ir savo vidines savybes, galbūt atsisako ir atiduoda kažką, kažkokią savo dalį, kurią anksčiau su pasididžiavimu laikė savo prigimtimi. Žinant, kad tikroji prigimtis niekada neprarandama, galima drąsiai nusimesti visus įsikabinimus ir susireikšminimus, visus netikruosius „Aš“ pavidalus. Taip žmogus išsilaisvina iš visų susigalvotų varžtų, ribų ir riboženklių. Ir tuomet žmogui gali pavykti pamatyti visą gyvenimo „vaidinimą“ – jo žaismę, žengti už visų tų pasikartojančių vaizdinių, kuriuos jis laiko tikrove, į pačią Tikrovę, buvojančią už visų reiškinių ir pasireiškimų.

Tad sąvoka „apeiga“, įsiklausant į pačią žodžio esmę, reiškia „apeiti ratu“ (tą patį reiškia ir svetimžodis „ritualas“). Eiti ratu, eilės tvarka „įsisukti“ į būties Ašį, į patį vidurį, šerdį, kur sueina vienovėn visos priešybės ir prieštaros, kur iš viso nėra pasireiškimų, tik tyra sąmoningumo erdvė. Ten, kur esti tik „Aš Esu“: Esatis, laiko ir erdvės neapribotas buvimas. Šiai Esačiai žmogaus viduje kyla begalinė trauka ir pagarba. Tokį buvimą galime vadinti vardais, galime vadinti deivišku ar pačiu Deivu, tačiau savo esmėje jis vardų neturi. Tai Didžioji Tyla, Didžioji Ramybė ir Šviesa. Iš tos tylos gimsta pirmasis žodis aumuo ir visos sąvokos, išsiskleidžia pasaulis visoje įvairovėje ir dermėje.

Ir žmoguje gimsta dėkingumas bei atsidavimas (jei atlikai viską deramai ir teisingai, gal kartais ir ne visai teisingai, bet tikrai nuoširdžiai) ir giluminis gyvenimo priėmimas bei nuolankumas (ne nusižeminimas) ir prielankumas. Suprantama, vidinė dvasinė apeigos kokybė gali būti skirtinga: vieni tik išoriškai garbina ir bučiuoja stabus, neatliepdami savo vidumi, vidiniu gyvenimu, o kiti nuoširdžiai kartodami apeigą pasiekia iš vidaus sklindančią dermę, atpažindami deiviškumo prigimtį visame kame. Gal kažkuris žmogus toje atsidavimo darnoje krinta ant kelių giliai susitelkęs, susitaikęs, priimdamas jam tekusį gyvenimą ir dalią. O kitas gi palieka stovėti ar eina ratu. Apeiga pasireiškia begale išorės pavidalų, tačiau vidinė Vienybė juos apjungia Meilėje ir Suvokime.

Toks žmogus jau savaime išlieka orus, jam jau nereikia nieko įrodinėti žodžiais ar veiksmais, reikalauti iš aplinkinių pagarbos, meilės ir pripažinimo. Visa tai jis atrado savo vidiniame pasaulyje, vidinėje erdvėje. Tai buvimas Ašyje, tai menas gyventi darnoje, tiesiog Būdas Būti.

Išsilaikyti Ašyje nėra paprasta, nes gyvenimas banguoja, sąmonės bangos supa laivelį. Kaip yra Ingaja – įsisukimas į Ašį (užsienietiškai involiucija, – čia tiems, kas dar neišmoko lietuviškai), taip yra ir Atgaja – išsisukimas (užsienietiškai evoliucija). Tai dvipusis, dvilypis judėjimas, pačios gamtos esmė, kurioje viskas nuolat juda. Ir kuo daugiau į išorę, tuo toliau nuo Ašies, tuo daugiau pasireiškimų, regimybių ir menamybių, sukeliančių kančią ir skausmą, o gal džiaugsmą ir pasitenkinimą. Žinoma, žmonės dažnai siekia malonumo – malonių kvapų, malonių pojūčių, ir bėga nuo nemalonių. Tačiau dera prisiminti, kad trumpas malonumas gyvuoja kančios aplinkoje. Tokia yra gamtos prigimtis, nuolatinis dvilypis kitimas. Kitimas bangomis. Perpratus bangas ir jų veikimą, yra paprasčiau perplaukti Sąmonės vandenyną. Tuomet nebereikia bėgti nuo nemalonaus bei nuolat kovoti, varžytis ir siekti malonumo. Malonumas turi savo kainą – kančią. Išėjimas iš priešybių koridoriaus yra įmanomas.

Kažkokiu paslaptingu būdu, senovės išminčiai buvo perpratę šią sąmonės pasireiškimo prigimtį, tad buvo sukurta daug suvokimo įrankių, padedančių žmogui atbusti.

Ir vienas iš visiems prieinamų ir yra apeiga.

Renata Nirvani

Tvarkė ir papildė Gintaras Narajanas

Veliava_Agnis

Iš 2020 metų rugsėjo 22 dieną 
vykusios apeigos ant Birutės kalno

-

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą