Visame kame yra tam tikra tvarka. Kur be nukreiptumėm žvilgsnį, į mineralų pasaulį, augalų ar gyvūnijos, visur rasime tam tikrą racionaliai veikiančią sistemą. Bet nieko nėra amžino, viskas kinta, „nėra nieko pastovesnio už laikinumą“. Ar jau taip seniai klestėjo dinozaurai? Kaip tada atrodė mūsų planeta? Turbūt neatpažintumėm, net kontinentai buvo kitokie… O kaip pasikeitė augalai? Kiek jų išnyko, neprisitaikę prie pakitusių sąlygų, kiek atsirado naujų? Milžiniškų paparčių dabar galime rasti tik pėdsakus (atspaudus) kur nors akmens anglyje. Sekvojų dar yra, yra dar daug dalykų, labai daug, kurie gali mums žmonėms priminti apie laikinumą.

Kodėl vienos sistemos (apie ką bekalbėtumėm) yra gyvybingos, ilgalaikės, o kitos priešingai – trumpalaikės? Juk žmonijos istorijoje buvo daug tautų, valstybių, karalysčių, imperijų ir net ko gero ne viena civilizacija. Kurios kažkada atsirado, augo, klestėjo, o paskiau pradėjo nikti ir visai pražuvo. Nuo ko priklauso šitie procesai?

Mes gyvename dualiame pasaulyje, iš dvasios ir materijos, iš nematomo ir apčiuopiamo, iš amžino ir laikino. Ir patys esame tokie pat – iš nemarios dvasios ir mirtingo kūno. Materijos poliuje viskas atskira ir unikalu, nerasite dviejų vienodų akmenėlių, identiškų medžių ar žmonių. Akies rainelė, pirštų atspaudai – viskas vienetiniame egzemplioriuje. Jeigu kaimynas patyrė traumą, aš to net nežinau. Žmona skausmuose, gimdo, o vyrui – neskauda… Iš materijos atskirtumas, izoliacija, susvetimėjimas.

Bet yra lygmuo – nematomas, neapčiuopiamas, kuriame viskas siejasi. Apie jį galime numanyti matydami, kaip sinchroniškai, darydamas įmantriausius viražus skraido būrys mažų paukščių ar plaukioja jūroje tuntas žuvų. Atskirus paukščius ar žuvis akivaizdžiai sieja nematomi vidiniai saitai. Tokia pat vienybė būdinga bitėm ar skruzdėlėm, jos lengvai aukoja gyvybę vardan bendro intereso. Žmonės iš savo jaunesniųjų brolių išsiskirdami protu, pasiekia didžiausią individualumą ir savarankiškumą. Bet tuo pačiu ir didžiausią atskirtumą ir susvetimėjimą vienas nuo kito.

Bet pasitaiko akimirkų ir žmogaus gyvenime, aplankius meilei, nepakeliamai širdgėlai ar išgyvenant ribinę situaciją, kada pasaulis staiga pakinta. Laikas sustoja, mes nustebę dairomės į medžius, aplinką, rankos čiupinėja vėją, o lupos su virpuliu šnabžda – viskas yra Viena, viskas yra Viena… Tokie „prisilietimai“ – trumpalaikiai, bet nepamirštami, jie suteikia „sparnus“ visam likusiam gyvenimui. Po jų mes jau žinome, kad šis įprastinis pasaulis, kaip sapnas. Esama ir kitokio, žodžiais nenusakomo skaidrumo, dvasinės Vienovės. Neatsitiktinai vaikystėje, kol protas dar neįsigalėjęs, laikas bėga kitaip, dienos būna be galo ilgos, o viduje – begalybė…

Protas, mintys ir pavergia, ir išlaisvina. Viskas priklauso nuo dedamųjų, kiek dvasios ir kiek materijos. Kaip einant per pelkę lemtinga tai kur pastatysi koją, taip ir gyvenime – į kokias vertybes atsiremsi.

Sistemos yra dvejopos, sukurtos žmogaus ir aukštesnės sąmonės. Pagrindinis skirtumas tas, kad pastarosios yra išbaigtos, tobulos, kaip tobulas yra apskritimas, jam nieko nebetrūksta – „nei pridėt, nei atimt“. Dievas ar ta galia (vadinkite tai, kaip kam patinka), kuri sukūrė pasaulius, visatas, viską ką mes matom ir apie ką net neįtariam yra nepalyginamai reikšmingesnis už mūsų valdžią, bet jis tiek kuklus ir išmintingas, kad jo kaip ir nėra… Nes tik esant laisvajai valiai kiekvienas „pumpurėlis“ , neužgožtas jokių autoritetų, gali atsiskleisti, pražysti ir subrandinti savo unikalų vaisių. Apie tai verta pagalvoti visiems, bet pirmoje eilėje tiems, kurie save pervertina, o kitus niekina.

Amerikos indėnai buvo laukiniai žmonės, jie neturėjo, nei aukštojo, nei tuo labiau teisinio išsilavinimo, bet jie sakydavo „nei vienas medžio lapas nedirba sau, jis dirba visam medžiui“. Šis principas būdingas visoms aukštesnės sąmonės sistemoms, tame tarpe ir žmogaus organizmui.

Pažiūrėkime atidžiau į aukštesnės sąmonės principus. Ką reiškia didysis priesakas „pamilk savo artimą, kaip save patį“? Ar įmanoma pamilti už save didesnį, kurio bijai? Arba mažesnį, kurį niekini? Ir draugystė, ir meilė galimi tik tarp lygių. Šis priesakas akivaizdi nuoroda į santykius lygiateisius. Atrodytų kas paprasčiau, kaip nedaryti skirtumo, (tarp savęs ir kito žmogaus), į kiekvieną sutiktąjį žvelgti, kaip į save patį. Tai taip paprasta… Bet žmogaus ego, siekiantis pranašumo, kitus linkęs menkinti, niekinti, tai primityviausias būdas pajausti savo vertę.

Atskirtumas, susvetimėjimas, visos egoizmo apraiškos – iš materijos. O vienybė – iš dvasios.

Dabartinė fizika jau pripažįsta, kad viskas yra energija, o mūsų suvokiama ir penkiomis juslėmis apčiuopiama materija, yra tik šios energijos įvairios formos. Akmuo kietas, vanduo minkštas, o mus supanti erdvė tarytum aplamai tuščia. Tai vis materija, tiktai skirtingo tankio. Turinti ne tik savo atominę struktūrą, bet ir virpesių dažnį. Mintys, jausmai taip pat ne vienodo „tankio“ – skirtingų vibracijų. Būna mintys „sunkios“, slogios, vedančios į depresiją. O būna priešingai – lengvos, optimistinės, kūrybiškos . Arba jausmai – baimė, pyktis, neviltis, tai žemų vibracijų spinduliuotė. O supratimo, džiaugsmo, meilės – aukštų.

Ir pragarą, ir dangų susikuriam patys.

(straipsnis sutrumpintas)

www.alkas.lt