RG Narajanas apie susivokimą pasaulyje

1542803091192-1 Kitaip matyti, tai ir kitaip galėti./ Satpremas

Anarchizmas reiškia žmogaus proto išsilaisvinimą iš religijų valdžios, žmogaus kūno išsilaisvinimą iš daiktų valdžios, žmogaus išsilaisvinimą iš vyriausybių pančių ir draudimų. Jis išreiškia bendruomeninę (socialinę) tvarką, grindžiamą žmonių susibūrimo laisve./ Ema Goldman

Tai yra gražūs ir teisingi žodžiai ir turbūt daugelis iš mūsų, bent jau tam tikra dalimi, galėtų save pavadinti anarchistais. Tik bėda su tais “–izmais”. Esminiai klausimai yra du. Ar mes galvojame, kad galime “pagerinti” pasaulį, nekeisdami savęs, nežvelgdami į save? Ar galime kažką savyje pakeisti? Jei galime, tai kokiomis priemonėmis, ar visos jos yra priimtinos?

Didžioji “-istų” ir visokių visuomenės veikėjų praeityje ir dabartyje bėda ta, kad jie keitė (ir pakeitė) pasaulį, nežvelgdami į save. Turėdami taip vadinamus gerus ketinimus jie “priskaldė malkų”… Ir dabar visi tie, kurie šmėžuoja politikos pasaulyje… na, man neatrodo, kad jie išties dirbtų su savimi. Tačiau jie siūlo išorės pasaulio sutvarkymo sprendinius, dažnai nesuvokdami, kas yra jie patys.

Mes matome, kad žvilgsnis į save ir pasikeitimai žmoguje yra įmanomi. Tačiau – kas ten keičiasi, o kas nesikeičia? Atsakymas paprastas, jūs galite patys jį atrasti, žvelgdami į savo protą. Keičiasi asmenybė, būdo savybės. Nesikeičia sąmonė, Stebėtojas, kuris mato pasaulį “jūsų” akimis. Jei tapatinamės su kūnu ir asmenybe – labai sunku pakeisti tai, su kuo tapatinamės. Žmogų išdresuoti lyg kokį liūtą cirke, žinoma, galima, tiesiog priversti kažką daryti. Arba panaudoti vadinamą socialinę inžinieriją. Tačiau giluminiai pasikeitimai prasideda tuomet, kai žmogus atranda (ar bent ima nujausti) savyje dėmenį, esmę, kuri nesikeičia. Stebint šios nesikeičiančios esmės – Stebėtojo, Liudytojo – galimi tvarūs asmenybės pasikeitimai.

Kokiomis priemonėmis naudojantis galime keisti savo asmenybę? Ne visos priemonės geros. Raktinis žodis čia – prievarta. Ar naudojame ją prieš save ir kitus. Aukščiau paminėta Ema Goldman galvojo, jog prievarta yra pateisinama. Ir ne tik prieš save, bet ir prieš kitus žmones. Ne tik prievarta, bet ir jos aukščiausia skvarma – žudymai.  Tačiau užrašas ant E.Goldman antkapio byloja: “Laisvė liaudžiai nenusileis iš viršaus, tai liaudis turi pati priaugti iki Laisvės”. Priaugti – reiškia bręsti, suvokti. Tačiau liaudis suvokti negali, o tik kiekvienas atskiras žmogus. Ir neišeina niekam primesti laisvės ir laimės, kaip bandė daryti vieno filmo pasakos “Aiskauda-66” veikėjas, plėšikas Barmalėjus, tardamas: “Aš priversiu jus būti laimingais!”

Laimė yra ne išorėje, o viduje, tai yra būsena. Paviršinė, jausiminė „laimė“ labai netvari. Tuo kiekvienas pats yra įsitikinęs. Ji neatsiranda vien iš valios ir pastangų, nors kartais ir jos reikalingos. Prievarta prieš patį save yra tokia pati griaunanti, kaip ir prieš kitą žmogų. Kai žmogus suvokia, kas jis yra išties, atranda savyje tą nesikeičiančią esmę ir joje ima gyventi, šie minėti klausimai tiesiog atkrenta. Darna stoja savaime, kaip gamtoje būna, kai audra nutyla – gamta pati atsistato. Mūsų atveju, kai aptyla protas su savo nuomonėmis ir paviršiniais sprendimais.

Tačiau vis vien lieka klausimas, kaip sugyventi draugėje, kaip deramai padėti vaikams pasiruošti gyvenimui?

Mokslininkas ir rašytojas fantastas Ivanas Jefremovas rašė, jog šiuolaikinė visuomenė, tiek atskirų valstybių tiek platesniu pasauliniu lygmeniu, stojo į laipsniškos vidinės griūties kelią, kai pagrindiniu tikslu išsirinko medžiaginės, kūniškos gerovės klausimus, o ne dvasinį tobulėjimą. 1969 metais jis rašė: “Visos imperijų, valstybių ir kitokių politinių darinių griūtys vyksta per dorovės praradimą”. Tačiau ar galėjo būti kitaip? Turbūt visais laikais pirminiai poreikiai medžiagiškai aprūpinti save žmonėms atrodė labai svarbūs. Gal būt tik dabar mes prieiname prie lygmens, kai žmonijos, o ne atskiro žmogaus lygmeniu, imame išties galvoti apie dvasingumo vietą mūsų gyvenime. Dažnai dabar dvasingumas bandomas sieti tik su vadinamu „meniniu sąjūdžiu“ arba paprasčiausiai tuo, ką vadiname užsienietišku žodeliu „kultūra“. Tačiau tai tik labai maža dvasingumo dalis. Vamzdis prie Neries upės Vilniuje yra geras „meninio sąjūdžio“ pavyzdys.

Rašytojas iškėlė dvasinio tobulėjimo – susivokimo klausimą, nes jis subrendo būti iškeltas jau ne vien asmeniniu, tačiau ir bendruomeniniu (socialiniu) lygmeniu. Kaip dažnai būna, visuomenėje jis nebuvo išgirstas plačiai.

1971 metais I.Jefremovas rašė: “Žmonių kartos, įpratusios prie sąžiningo gyvenimo būdo, turėtų išmirti per artimiausius 20 metų, o toliau įvyks didžiausia būtovės (istorijos) nelaimė (katastrofa) per kuo plačiausią techninės monokultūros platinimą… (…) vienintelis dalykas, kuris mus išgelbėtų – tai griežčiausias savo medžiaginių poreikių laisvanoriškas apribojimas ir dėmesio nukreipimas į pažinimą ir žmogaus vietos Visatoje supratimą”.

Mes dabar gyvename būtent “techninės monokultūros” plitimo laikais. Tačiau juk Iš esmės, tie mūsų kompiuteriai – tik įrankiai. Tačiau kartais įrankis pasirodo stipresnis nei tas, kuris juo naudojasi…

Ir čia dera pakalbėti apie jaunuomenės reikalus.

Rašytojas jau tais laikais (1971 metais) išsakė susirūpinimą netikusia mokymo austuva (sistema). “Vietoje suvokimo apie save patį, vietoje siekio tyrinėti ir pažinti, jaunosioms kartoms yra skiepijami “sėkmingo vartotojo” stereotipai, mokyklos štampuoja nejautrius ir tingius mokinius be jokio smalsumo. Mokymo programos pernelyg gilinasi į detales, nekurdamos bendrosios pasaulio suvokimo austuvos, ant aukščiausio mokinių laiptelio stovi “zubrylos”, neturintys kūrybinio polėkio, tačiau būtent jie vėliau tampa to bendrojo mechanizmo dalimi, pavirsdami lengvai valdomais sraigteliais…”. Rašytojas puikiai įžvelgė jau tuomet matomus daigus, tiksliai nuspėjo ateitį.

Šie žodžiai parašyti maždaug prieš 50 metų. Ir tik dabar aiškiai matome, jog rašytojas tada įžvelgė tai, ką dabar jau mato ir jaučia ne vienas. Tad kaip derėtų padėti savo vaikams, kad jie netaptų tais lengvai valdomais sraigteliais – vartotojais? Kaip padėti jiems išmokti, suvokti gyvenimą, save, savo vietą Visatoje?

Tai atviras klausimas tėvams. Pirmiausiai, reikia susivokti patiems. Pateiksiu tik kelias galimas veikimo kryptis. Nuo pat mažens pamažu padėti atskirti, kas žmogaus viduje keičiasi, o kas nesikeičia (tam patys tėvai ir mokytojai turėtų bent nujausti…). Toje besikeičiančioje asmenybėje ir tuo pačiu išoriniame pasaulyje, ieškoti dermės ir darnos. Tai padėtų atrasti-pamatyti savo vietą jame. Tėvams dera kreipti ypatingą dėmesį į pirmuosius 8 – 9 mokymosi metus, o ne aukštąjį mokslą, kaip dažnai pasitaiko. Pradžioje pabrėžti ne atsietus (abstrakčius) mokymus, o savęs ir aplinkos pažinimo klausimus. Pavyzdžiui, susipažinti su medžiais, paukščiais, žvėreliais. Žinoma, visas mokymąsis vyksta vienu metu, tačiau aritmetika čia yra antrinė. Pavyzdžiui, jei matome tris paukščius, galime su jais susipažinti ir tik po to juos suskaičiuoti…

Vaikai yra ateitis, tėvų galioje yra padėti jiems susivokti, kur patekę. Bet tam tėvai irgi turėtų tuo domėtis, jei nori, kad vaikai turėtų darnų ir tvarų gyvenimą. Gyvenimo pavyzdys čia yra labai svarbus.

Išsilaisvinimas iš įvairių pančių yra puiku. Tačiau žmogus turi būti pasiruošęs laisvei. Išsilaisvinime slypi ir kančia: tai išėjimas iš įprastos “komforto zonos”, to patogaus kalėjimo, kuriame viskas būna nuspręsta už mus pačius. Gera sėdėti savo patogiame narvelyje ir kaltinti valdžias. Kai iš ekranų sklinda nesibaigiantys svaiginantys pažadai apie “gerovės valstybę”, kuri bus sukurta kažkada… ateityje. Žmonės keičiasi, tačiau pažadai lieka tie patys. Buvo jie tarybiniais laikais (šviesus komunistinis rytojus), yra jie ir dabar – nors rūbeliai kitokie, kūnelis tas pats.

Neapsigaukite dėl tų pažadų. Jie visad bus ateityje, kaip morka ant meškerės prieš asiliuko nosį. Gerovė yra ne tikslas, bet priemonė. O kas yra tikslas? Negaliu atsakyti už jus. Rašytojas I.Jefremovas pabrėžė, jog dvasinis tobulėjimas yra esminis dalykas. O medžiaginiai poreikiai turi būti suvokti, patenkinti ir tarnauti žmogaus dvasinio tobulėjimo – susivokimo vardan.

Rodos, turime ne tiek daug laiko. Didžiajai daliai žmonių jau niekas nepadės. Ar dauguma nusitemps su savimi į prarąją sąmonėjančią mažumą? Pamatysime.

Prisiminkime, kad laisvei reikia ruoštis. Kad dvasingumas yra kelias, o medžiaginė gerovė yra tik priemonė tuo keliu eiti. Kad prievarta gimdo prievartą. Kad yra galimybė ieškoti darnos ir pusiausvyros, gyvenimo ašies žmoguje ir pasaulyje. Kad tvariai keisti kažką savo asmenybėje galima tik būnant toje gyvenimo ašyje, kuri nesikeičia. Kad keisti gyvenamąją aplinką ne prievartos, o sandoros keliu, gali tik žmonių bendruomenės. Tuomet bendruomenės nariai turi atrasti deramą pusiausvyrą tarp asmenybės ir bendruomenės.  Tik bendruomenės gali burtis, kartu siekiant bendrų tikslų, jos gali padėti susivokti savo vaikams. Taip žmonės prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, neperleisdami jos įvairiems viri-šininkams ir valdžioms.

Būkite darnūs ir laimingi jau dabar.

RG Narajanas

PS. Klausimai pamąstymams:

Ar svarbesnis žmonių ir visuomenės dvasinis vystymasis, ar ūkio plėtra?

Ar vadinama „gerovės valstybė“ yra tikslas, ar priemonė? Jei priemonė, koks tada mūsų tikslas?

Ar esama ūkinė austuva (ekonominė sistema-kapitalizmas) gali užtikrinti mūsų šalies darnią ūkio plėtrą, darbo vietų kūrimą, gamtos ir mums įprastos aplinkos išsaugojimą?

Ar esama politinė austuva (sistema) įgalina žmones dalyvauti valstybės valdyme be manipuliacijų jais?

Ar gali nedirbantys su savimi žmonės (iš esmės miegantys žmonės) atskirti savo tikruosius poreikius nuo įsivaizduojamų (susapnuotų)?

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna). www.yogi.lt

Parašykite komentarą