Šaktipata: Dieviškosios Malonės samprata

Profesoriaus A.Beinoriaus straipsnis apie Šaktipatą – Dieviškąją malonę. Paramahamsa Jogananda yra pasakęs, jog dvasinės praktikos sėkmė 50 proc. priklauso nuo asmeninių pastangų, 25 proc. nuo Guru Malonės ir 25 proc. – nuo Viešpaties Malonės. Guru bei Viešpaties Malonė yra praktiškai neatskiriamos. Todėl galima pasakyti – kai dvasinis praktikuotojas (sadhaka) nueina sąvają pusę kelio, įrodo motyvų tyrumą ir užtvirtina pasiektą dvasinę švarą, nusileidžia tai, kas vadinama Šaktipata…

A.Beinorius rašo: „…šiuolaikinio indų religingumo kontekste śaktipāta nėra tik teorinis konstruktas, vertas vien istoriografinio dėmesio. Pastarieji amžiai pateikia gana nemažai pavyzdžiui, kaip įvairių tradicijų mokytojai vienais ar kitais būdais perdavė galią mokiniams.

Paminėtinas yra žymaus 19 amžiaus pabaigos bengalų mistiko Šri Ramakrišnos Paramahamsos atvejis, kai tik prisilietęs ranka prie gana skeptiškai nusiteikusio Narendranatho (būsimo Swamio Vivekanandos) jis perdavė śaktipāta ir perkėlė jį patį į kelias valandas trukusi ekastatinį samādhi patyrimą.

Garsiausias šių dienų siddhas, daug prisidėjęs ne tik prie śaktipāta atgaivinimo Indijoje, bet ir jos perdavos Vakaruose, yra Swamis Muktananda, kuris aprašo kaip 1947 metais jo mokytojas saìsiddhikas Bhagavan Nityananda perdavė jam galią vien žvilgsniu.“

***

saktipata_malone_beinorius

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt