Retkarčiais pasiseka sutikti žmonių, su kuriais bendraujant aiškiai junti, jog apie gyvenimą jie išmano kiek daugiau, negu likusieji. Kalbėdamasi su jogos mokytoja Savitri, būtent šitaip ir jaučiausi. Nuo moters sklindanti dvasinė ramybė taip ir vilioja stengtis įminti pašnekovės vidinės darnos paslaptį. Tai padaryti ir bandžiau, klausinėdama Savitri apie jogą, kuri jai pažįstama ir labai artima jau penkiolika metų.

– Papasakokite, kada ir kaip pati atradote jogą? Ar stipriai po to pasikeitė jūsų gyvenimas? Galbūt atradus jogą pakito prioritetai, požiūris, gyvenimo būdas?

– Dar gerokai anksčiau, nei atradau jogą, radau „Tai“, kas mane sudomino ir vedė ir vis dar veda per gyvenimą. Maždaug prieš dvidešimt metų teko dirbti ir gyventi Artimuose Rytuose, kur manyje susikūrė tam tikras pagrindas, nuo kurio visada galėdavau atsispirti, jei pakliūdavau i painias gyvenimo aplinkybes. Ten susipažinau su Sufi išminčiais, turėjau garbės su jais bendrauti. „Tai“ ką jie kalbėjo tada, prieš daug metu, pradedu suprasti tik dabar. Gyvenimo aplinkybėse, kuriose gyvenau tuo metu, šie išminčiai buvo gerokai „kitokie“. Būvimas šalia jų buvo kitoks, jis buvo tikras. Šis tikrumo, ramybės jausmas buvo mano patirtis, kuri ženkliai pakeitė ir gyvenimo suvokimą. O vėliau, kai prasidėjo „išminčių“, „guru“, „dvasiniu mokytoju“ maras, man buvo labai lengva pasirinkti. Pirmasis prisilietimas prie jogos pratybų buvo Niujorko Dharma Mittra dviejų metų jogos mokykla. Dharma Mittra, savo jogos mokytoją, sutikau Majamyje. Eidama pro šalį, tiesiog smalsumo vedama užėjau į jogos studiją. Užėjusi ten pamačiau puikiai besilankstantį nuostabų vyruką, susidomėjau. Tačiau tuo metu negalėjau likti pabendrauti, o kai grįžau vakare, jis jau buvo išvykęs į Niujorką. Dharma Mittra mane patraukė savo tikrumu, tuo pačiu tikrumu, kurį turėjo ir tie išminčiai iš Rytų. Kartą kažkuriame oro uoste nusipirkau žurnalą „YOGA“ ir ten radau Niujorko Dharma Mittra mokyklos skelbimą apie artėjančius dvejų metų jogos mokymus. Likimas eilinį kartą į gyvenimo lentyną padėjo tai, kas tuo metu buvo reikalingiausia. O prieš tris metus nusprendžiau išnaudoti visas savo atostogas iškart, nes jų neturėjau ilgą laiką. Ir išvažiavau i Indiją, kur baigiau Tantros Jogos asanu pratybų mokymus.

 – Neretai manoma, kad ramybės ieškojimas, nesvarbu, jogoje, religijoje, ar savianalizėje pas psichologus galimai yra bėgimas nuo savo rūpesčių. Ar tokiame požiūryje iš dalies yra tiesos? Gal ir pati jogą matėte kaip kelią pagerinti savo pačios gyvenimą?

– Esmiškai kalbant, gyvenimas yra įtampa, energija. O žmogus yra pelno siekiantis „UAB’as” Darome tik tai, kas apsimoka. Tik „pelną“ suprantame skirtingai. Norime būti laimingi. Juk turime išsivystyti iš mažo žmogučio – vaikučio į sąmoningą būtybę. Kiek mažutis – vaikutis išgyvena įtampos, kol sugeba pats pavalgyti, atsisėsti, atsistoti, pasakyti taip, kad suprastu kiti? Visų mūsų veiksmų priežastyje yra noras keistis. Ir šiuo požiūriu yra nesvarbu, „gerai“ ar „blogai“ mes pasirenkame. Reikia skubėti padaryti visas klaidas, kad išmoktume išgirsti, ko norime iš tiesų. Nematau jokio skirtumo tarp vakarėlių liūto ir jogo, atliekančio savo pratybas šaltoje oloje. Ir vienas ir kitas norėjo tam tikros patirties, tik šios patirtys – skirtingos. Ir vienas ir kitas padarė savo sprendimą. Ir vienas ir kitas norėjo būti laimingesnis. Koks skirtumas, kokiais keliais bėgame nuo savęs! Priežastis visada ta pati – tai „Noras keistis“. Gyvenimas įvairiaspalvis ir „niekada nesakyk niekada“: gal vieną dieną jie ims ir susikeis vietomis. Juk visą gyvenimą nesėdėsi oloje , gal užsimanysi ko nors kito. Mūsų gyvenimą keičia mūsų norai, o norai atkeliauja iš aplinkos, kuri mus supa. Reikia ieškoti ne vien ramybės, o gyvenimo šviesos, energijos, darnos.

– Apskritai, kaip reikėtų apibrėžti jogos sąvoką? Tai filosofija, tikėjimas, sportas, o galbūt viskas viename?

– Joga yra „Tai“. Tai, apie ką gali kalbėti bet pasakyti vargu ar pavyktų. Juk visi šventraščiai, kurių esu nemažai palietusi, kalba tik apie vieną ir ta patį. Apie Šviesą, Meilę, Kūrėją ir kaip visu šiuo turtu pasidalinti su kitais. Buvo tokia akimirka, kai kiekvieno žmogaus širdis ėmė plakti. Išminčiai mano, kad kiekvieno gyvio širdyje yra taškas, kur viskas prasideda, kur apsigyvena Kūrėjas. Jogos tikslas ir yra atrasti tą Kūrėją savo širdyje. Tai labai vaizdingai parodo Kristaus simbolis, – raudona širdis ir iš jos vidaus sklindančių daug šviesos spindulių. Ir mokslas sparčiai dirba šia kryptimi, bandydamas suvokti, kaip veikia mūsų mąstymas ir kodėl darome vienus ar kitokius sprendimus. Visi nori atrasti Kūrėjo paslaptis.

 – Joga turi nemažai krypčių. Kokie pagrindiniai šių filosofijų skirtumai? Kuri jų artimiausia jums?

– Kalbėti reikėtu apie tai, kas mus visus vienija. Tik kai norime ką nors parduoti, turime pabrėžti skirtumus, kad perviliotume pirkėją. Visi lipame į tą patį kalną, tik kiek skirtingais keliais. Juk iš gyvenimo patirties suprantame: pasiekti paties aukščiausiojo kalno viršūnę gali nedaugelis. Kalnai yra tik simbolis, kai kalbame apie žmogaus vystymąsį ir jo siekius. Kai buvo Buddha nebuvo budizmo, kai buvo Kristus nebuvo krikščionybės. Ir kaip gi jiems pavyko pasiekti „TAI“ – be krikščionybės ir budizmo mokymų ir pamokslų? Man tai įdomu!

– Šiandien jogos meno pati mokote kitus. Kaip priėmėte tokį sprendimą?

– Taip, su tais, kas nori išmokti Tantros Jogos asanų pratybų ir patylėti kartu, mielai dalinuosi savo patirtimi. Ir čia ne mano sprendimas, o kiekvieno žmogaus noras išmokti mus kuriam laikui suveda draugėn. Mes visi tik pakeleiviai. Kiekvienas sutiktas žmogus yra dovana. Mes visi vieni iš kitų kažko išmokstame. Tik tas, kas dar nežino, turi galimybę išmokti. Visada jaudinuosi, kai sutinku naujų žmonių ir dėkoju už galimybę jausti, kas vyksta mano širdyje jų dėka.

– Pakalbėkime apie tantrą. Šis žodis neretai siejamas būtent su meilės menu. Galbūt vyro ir moters sąjunga, kalbant apie šią sąvoką, yra pernelyg sureikšminta?

– Šventraščių kalba – tai bandymas paaiškinti žmogui jam suprantamais simboliais tai, ko jis nesupranta. Na, pavyzdžiui., jūs žinote, kas yra mandarinas, o aš jums turiu papasakoti apie apelsiną. Atsispirsiu nuo to, ką jūs žinote ir pradėsiu kalbėti visokias nesąmones, bandydama papasakoti tai, ką esu patyrusi, valgydama apelsiną. Jūs gi labai greit suprasite ir pasakysite „Supratau“, nes jūs žinote mandarino skonį. Suprasti ar patirti yra didžiulis skirtumas. Kai keičiate kokio nors prietaiso bateriją, turite pažiūrėti, kur yra pliusas o kur minusas, nes kitaip nebus energijos ir prietaisas neveiks. Tam kad gyvenimo energija eitų Šviesos link, turime pajausti jos tėkmę, pajausti, kur yra minusas, o kur pliusas. Taip ir su ta Meile Tantroje. Žodis meilė nėra meilė. Žinoti, kad myli neišeina, reikia jausti Meilę kiekviena kūno lastele, tada visi prietaisai puikiai veiks. Vyras ir moteris – tik simboliai, kaip pliusas ir minusas, pavyzdys tiems, kas dar nepatyrė „apelsino skonio“, kad galėtų paaiškinti apie tai, kaip šis Pasaulis sukasi. Tantra yra apie Meilę, kuri veda Šviesos ir Darnos link.

– Ar tantra gali padėti išgelbėti griūvančius poros santykius? Gal pačiai teko tapti tokio stebuklo liudininke?

– Akių ryšys poroje daro stebuklus. Geresnio vaisto nežinau. Juk įsimylėjėliai žiūri vienas kitam į akis be sustojimo. Tik per akių ryšį, be žodžių, pasakome žymiai daugiau. Jei paklaustume gyvenančių ilgą laiką kartu: „Kada paskutinį karta žiūrėjote vienas kitam į akis?“, vargu ar prisimintų. Žiūrėti į akis reikėtų ne tik būnant poroje, bet ir savo vaikams, tėvams, draugams, – jei norite turėti džiaugsmo, meilės ryšį. Mes visi norime bendravimo su artimais žmonėmis, norime žinoti, kad mus mato, jaučia ir supranta.

 – Kokių problemų sprendimų dažniau ieško pas jus ateinantys žmonės – dvasinės ar medžiaginės sveikatos?

– Problemų nėra – yra tik rūpesčiai. Visų rūpesčių priežastys yra mūsų pačių ekscentriški, griaunantys norai. Mums atrodo, kad mūsų rūpesčiams yra dvasinė ar medžiaginė-daiktinė priežastis, tačiau tai tik bangos, kylančios dėl mūsų atskirumo nuo visumos, mūsų ego. O ateinančių žmonių rūpesčius ir bėdas laikau paslaptyje, kaip kunigas visas išpažintis.

– Po kiek laiko ėmus praktikuoti jogą paprastai pajuntama pažanga?

– Čia priklauso Kas? Ką? Kaip dažnai praktikuoja? Labai asmeniška. Tačiau pažanga yra neišvengiama.

– Yra jogo, kaip gerokai nuo realybės atitrūkusio, vien į meditavimą, dvasinius dalykus susikaupusio žmogaus stereotipas. Ar yra tame tiesos? Ar įmanoma, pavyzdžiui, būti ir joge, ir namų šeimininke – žmona, mama?

– Kiekvienas tikrovę mato iš savojo taško. Gal jogui atrodo, jog nepraktikuojantys žmonės yra gerokai atitrūkę nuo tikrovės. Šis žodis – „tikrovė“ yra akimirkos būtis. Jei namų šeimininkė išgyvena būvą akimirkoje, ji jau praktikuoja. Kaip juokavo Tantros mokytojas Bhagavanas: „Kiekvienas turi savo Dharmą (paskirtį). Yra toks vabalas, kurio Dharma – volioti ir stumdyti gyvūnų išmatas po dykumą. Ir yra gražiai giedančių paukščių. Ar galime nuspręsti, kuris iš jų svarbesnis? Mūsų gyvenimas – tarsi pasireiškimas, parodantis gyvenimo prasmę ir paskirtį. Ne mano darbas iš vabalų daryti paukščius, ar atvirkščiai.“

– O kaip yra su tokiais dalykais kaip mityba? Galbūt tikram jogui privaloma maitintis veganiškai, atsisakyti alkoholio ar panašiai?

– Pakalbėkime apie tai, kaip jogas ar koks kitas žmogus turėtų elgtis. Tai bus mūsų vertinimas. 2002-2004 metais buvau visiška veganė su tam tikru tikslu. Pooperacinis randas negijo jau visus metus, šlapiavo, kraujavo. Medikai nieko negalėjo padaryti. O po pirmojo mėnesio veganiškos mitybos viskas susitvarkė. Praktikuodama jogą, 2004-2007 metais baigiau vyno studijas Lietuvoje ir Prancūzijoje. Someljė profesija – tai skirtingo maisto, tame tarpe ir mėsos, derinimas su vynu . Juk mes atliekame jogą tam, kad gyventume pilnavertį gyvenimą, o ne jo atsisakytume. Turime patys pajausti, kur yra pliusas, o kur minusas. Taisyklių kūrimas sukuria tik kaltės jausmą, jei jauti kitaip nei darai.

– Save šiandien vadinate Savitri. Kokia šio vardo kilmė, reikšmė? Kada nustojote naudoti vardą, įrašytą pase?

– Savitri pasivadinau, kai įkūriau Savitri Ašramą, maždaug prieš dvejus metus. Tai erdvė, kur esu Savitri. Savas, Sava ir Savitri(S) – Šventa trijulė. Tai žodžių ir simbolių, reikšmių žaismas. Esu labai dėkinga tiems kas vadina mane šiuo vardu. Sunkiau tiems, kurie mane pažįsta nuo senų laikų. Ir kai iš jų lūpų nuskamba vardas Savirti, mano dėkingumui nėra ribų. Šri Aurobindo yra parašęs kūrinį, kurio pavadinimas yra „Savitri“. Labai jau artima man ta jo Savitri pasirodė. Ėmiau ir pasivadinau!

– Ką reikėtų žinoti tiems, kurie nusprendė išbandyti jogą? Ko iš jos vertėtų tikėtis, o ko vis tik nelaukti?

– Jei ko nors tikitės iš jogos, tai jau nebe joga. Tai ir reiketu žinoti. Bandykite, jauskite, spręskite patys, ko jums reikia. Niekas kitas nežino geriau už jus, ko jums reikia. Juk jūsų širdyje, kaip sako išminčiai, su pirmu jūsų širdies dūžiu apsigyveno Kūrėjas . Klausyti savo širdies derėtų tiesiogine prasme. Širdies virpesiai – tai jūsų jausmų ir nesamoningų reakcijų atspindys. Iš šio taško širdyje ateina visi atsakymai.

– Kaip manote, ar joga tinka kiekvienam?

– Klauskite Kūrėjo savo širdyje.

Kauno Diena, 2017.10.15