Apie „depresijas“ (dar papildyta)

http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2010/05/ego.jpgGyvename savo proto atspindžių ir įsivaizdavimų pasaulyje, kurį laikome tikru ir akivaizdžiu. Šiuolaikinis, į medžiaginę būtį paniręs žmogus,  patiria daug rūpesčių ir bėdų, kurias vadina „problemomis“, – dažnai varsto gydytojų duris, serga ligomis, kurių nepažino mūsų protėviai, ir pirmiausia – vadinamomis dvasios ligomis. Kokia to kentėjimo priežastis? Galima būtų atsakyti trumpai ir moksliškai. Pagrindinės priežastys yra dvi – psichologinės ir fiziologinės, o taip pat – daug antrinių priežasčių.

Kaip beatrodytų keista, tačiau nerimą, negerą būseną viduje galima jausti dėl vidaus organų veiklos sutrikimų: pirmiausia tai liečia antinksčius, inkstus, kepenis, tulžį ir t.t. Tam tikri hormoniniai sutrikimai gali vesti tiesiu keliu į nerimą ir „depresijas“. Todėl labai svarbu, kad mūsų organizmo austuva būtų darnoje, pusiausvyroje, visi vidaus organai veiktų deramai. Priminsiu ir seną tiesą, jog būtina deramai maitintis, kad kasdieniame mūsų maiste užtektų vitamino D, o taip pat įvairių riebalų. Bet tai jau atskira tema.

Ir vis tik – esminės „depresijų“ priežastys glūdi žmogaus psichėje. Ego, kaip mes jį suprantame, tai žmogaus atskirumo nuo likusio pasaulio pojūtis. Šis Ego savaime nėra bėda, jis gyvas tol, kol yra žmogus. Tačiau padidintas SAVO atskirumo, ypatingumo suvokimas, išvešėjęs savo svarbumo pojūtis (galima ir puikybe pavadinti), savininkiškumas, besaikiai daugybiniai norai, reikalavimai aplinkai, užmirštant apie svarbiausią dalyką – savęs suvokimą, darbą su savimi, – sukelia įvairiausius kentėjimus. Svarbiausi iš jų – pyktis ir baimė.

Pažink save, – kvietė Antikos filosofai. Šiuolaikiniam žmogui tai daryti nepatogu, todėl jis, vis pagrūmodamas gyvenimui ir vis nenustodamas ieškoti „kaltųjų“, kenčia ir serga. Dažniausiai „kalta“ lieka šeima, artimieji, bendradarbiai ir visi, su kuo žmogus susiliečia. Tačiau nuo šito jam netampa lengviau. Greičiau atvirkščiai. Juk jokių „kaltųjų“ išorėje nėra, tai tik dar viena susikurta menamybė. Tavo rūpesčiai, kuriuos mandriai vadini „problemomis“ – visada vidinės, salygotos paties žmogaus būdo savybių.

Ego turi gerą atmintį – jis labai gerai prisimena skriaudas. Jis laiko savyje begalę agnos žinių (energetinės informacijos) – nuoskaudų, emocijų, prisiminimų pavidalu to, ko laikyti nederėtų (jei norime būti sveiki ir laimingi), bet kitaip neišeina, nes protinis-jausminis lygmuo yra užvaldęs visą žmogaus esybę. Žvaigždinis (astralinis-emocinis) kūnas, tampa lyg šiukšlių dėže, kurią šeimininkas užmiršo ištuštinti. Galima tik įsivaizduoti joje tvyrantį dvoką! Ir šis perpildytas skausmo kūnas, laikui bėgant, ima atsiliepti medžiaginiam kūnui bei sielai ligomis ir negalavimais.

„Skausmo kūną“ yra puikiai aprašęs Ekartas Tolė knygoje „Naujoji žemė“. Jis rašo, jog „visi neigiami jausmai-emocijos, jei jų užgimimo akimirką jų neįsisąmoniname, iki galo neišsisklaido ir palieka skausmo pėdsaką. (…) Stiprių neigiamų nevisiškai įsisąmonintų jausmų-emocijų palikti skausmo pėdsakai sukuria agnos lauką, kuris persmelkia kiekvieną jūsų kūno lastelę. (…) Dėl polinkio taip ilgai saugoti seniai patirtas emocijas beveik kiekvienas žmogus savo agnos lauke turi sukaupęs daugybę jausminio skausmo. vadinu tai „skausmo kūnu“".

Šis „skausmo kūnas“ galėtų būti pavadintas ir žemesniuoju „aš“, tai lyg koks žvėriukas mumyse. Atmesti-išmesti iš savęs neišeitų: reikia susidraugauti, atkurti darną.

Ką daryti? Derėtų mokytis paleisti-atleisti-atsiprašyti. Pavyzdžiui, paleisti visus vaikystės ir jaunystės prisiminimus, patirtas vadinamas „skriaudas“: iš tėvų, kitų žmonių ir t.t. Paleisti ne protu, o kaip liaudis sako „dūšia“. Paleisti iš tikro. Taigi, giluminė viso to nepaleidimo, prisirišimo prie savo tokio ypatingo ir nepakartojamo gyvenimo ir aplinkybių priežastis yra jo Ego – savo išskirtinumo, ypatingumo suvokimas, paprasčiau tariant egoizmas ir svarbumas. Atrodo, kad visas pasaulis turi suktis aplink svarbųjį  ego – tačiau jis gi nesisuka! Jis sukasi savuoju ritmu, paklusdamas bendriesiems Visatos ritmams ir dėsniams. Tuomet ego-protas-jausmai ima kentėti ir pykti, – kodėl viskas vyksta ne taip, kaip JIS-JI yra suplanavęs! Tada apkaltina išorinį pasaulį, susirasdamas „atpirkimo ožį“. Po kurio laiko šis pyktis bei nepasitenkinimas išoriniu pasauliu yra nukreipiamas į vidų: viduje kyla vis pasikartojančios ir smarkėjančios audros, visa tai ima graužti žmogų iš vidaus, kol „dūšiai“ pasidaro nepakeliamai sunku gyventi tokiame kūne bei sieloje. Juk kūnas ir siela – dvasios namai. O dvasia tokioje aplinkoje gyventi nenori. Gimsta vidinis piktumas, kurį išspręsti gali tik pats žmogus – suvokdamas save, savo Esmę. Atskirdamas praeinančius dalykus nuo esmingųjų. Tai didis darymas, dvasinis darbas – svarbiausias iš darbų. Atskirti SAVE nuo proto, jausmų ir pojūčių. Aptikti dvasinę erdvę viduje, kurioje visada tylu ir ramu, Dvasinę Ašį. Ji visada buvo čia, tik tu nenorėjai pastebėti, vis tapatindamasis su jausmais ir mintimis. Didžioji pasaulio apgaulė!

Nukritus svarbumui, žvelgti į pasaulį ir savo gyvenimą lengviau, su sąmoju, ir štai  vadinami „rūpesčiai“ nukrenta lyg nudėvėti drabužiai. Ne veltui lietuviškas žodis „rūpestis“ panašus į sanskrito „rupa“, kuris reiškia skvarmą (formą). Svarupa – tai žmogaus tikroji esmė, Sąvastis. Kamarupa – aistrų kūnas, ego ir t.t. Jei tapatinamės su kamarupa – kenčiame. Jei suvokiame, kad esame svarupa – atrandame kelią į ramybę ir džiaugsmą darnoje.

Todėl išmokime paleisti-atleisti-atsiprašyti.

Baimės taip pat kyla iš žmogaus atskirumo nuo likusio pasaulio pojūčio. Tai fantomas-suvokimas, kartais glūdintis giliausiuose žmogaus psichės sluoksniuose. Jei žmogus gyventų Pilnatvėje ir darnoje, jo būtis būtų vientisa, baimių jis nepažintų. Tačiau juk šis atskirumo, vienišumo ir išorinės grėsmės pojūtis – tik ego sukelta regimybė! Tuomet kiekvienas taip kenčiantysis, matyt, užduoda (bent jau turėtų užduoti) sau klausimą – kur yra tokios kančios priežastis?

Atsakymas pasirodo paprastas (deja, kartais sunkiai pasiekiamas) – priežastis yra savo ypatingo išskirtinumo suvokime, savojoje puikybėje, savo įsivaizdavime, kad pasaulis turi būti toks, o ne kitoks, kad jis turėtų suktis aplink tave. Viskas turėtų būti taip, kaip esi sumanęs. Ir visa tai atrodo nepaprastai svarbu – MANO darbas, šeima, vaikai, pinigai, namai… MANO… AŠŠŠ… Tačiau Gyvenimas sukasi savuoju ritmu ir tau atrodo, jog visai tavęs negirdi. Jis girdi ir klausosi, tik tavo neramūs jausmai ir protas išsiderino ir nieko nebenori (nebegali) girdėti.

Ir pirmasis žingsnis, kaip ir gydant bet kokią kitą priklausomybę (nuo alkoholio, nuo narkotinių medžiagų ir t.t.) yra prisipažinimas sau: sergu savęs sureikšminimu, sergu svarbumo liga. Tai pirmas žingsnis.

O dar geriau – po tokio prisipažinimo imti šį susireikšminimo vyksmą stebėti, lyg jis tau nepriklausytų. Be savigraužos. Lyg prašalaičiui, einančiam pro kaimyno namus, lyg kokį kino filmą… Taip pat gali padėti įvairios dvasinės praktikos, gydytojai, dvasiniai mokytojai. Ir kai šis savosios būsenos suvokimas tampa ne vien tik žodžiais ir mintimis, o praktiniu suvokimu, kančia pamažu ima mažėti ir nykti. Sugrįžta pati RAMybė. „Nenoriu tos ramybės“, – spyriojasi užsispyrėlis ego, – „kapuose pailsėsime“, – vis kartoja. Tačiau siela jau žino, ką reikia daryti ir kurlink keliauti. Kitaip – beribė kančia ir gal net medžiaginio kūno praradimas. Kodėl? Nes dvasia nebenori gyventi tokiame kūne, tokioje rūgštinėje baimės ir pykčio, nepasitenkinimo terpėje.

Ir pagaliau ima aiškėti, kad visas šis skausmas, pergyvenimai ir kančios, gyvūnams būdingi prisirišimai ir besaikiai vertinimai ir išorinio pasaulio kritika yra tik neteisingo požiūrio į gyvenimą pasireiškimai. Tai tapatinimąsis su kūnu ir su ego, o ne su savo tikrąja prigimtimi – beribe ir džiaugsminga Būtimi – Sva-rupa. Ši tikroji BŪTIS visada kartu, tačiau ego atsisako ją matyti ir pripažinti. Jis negali pajausti tylaus džiaugsmo, persmelkiančio visą Kūriniją. Ego veikia, varžosi, kovoja – dėl valdžios, įtakos, vyravimo, pinigų, vietos po saule, pagaliau dėl pačios kovos. Nes ego esmė yra atskirumas, skirstymas ir supriešinimas. Jis pats toks – vienas ir vienišas ir kitus matuoja tuo pačiu saiku. Tačiau visa tai tik žaidimai, tik menamybės. Tai fantominis skausmas, fantominis veikimas, primenantis somnambulų gyvenimą, proto žaidimai. Derėtų tai atminti, kai bus sunku.

Paaiškėja, kad ta vadinama „siela“, kuriai skauda, buvo tik išbujojęs ego-savininkas. Ir būtent tas egoizmas rėkė: man blogai! Tuo pačiu, tai buvo perkeičianti ir sielą apvalanti kančia, po kurios galima išgryninti tai, kas tikra – ir atmesti tai, kas netikra, tik įsivaizduojama. Šis išsigryninimas gali būti ilgas vyksmas, o gali trukti tik akimirką. Ir kančia pamažu, beveik nepastebimai, ima mažėti ir pagaliau visiškai dingsta, – ir jos nebėra. Vidinė kova laimėta. Žmogus to nusipelnė, jis nugalėjo, jis suprato ir ėmė giliau pažinti save. Kovą čia suprantame ne kaip prievartą prieš save ir užspaudimą, o kaip atpažinimą, ir priėmimą, išsilaisvinimą suvokimo pagalba.

Ir štai, pamažu ima gimti Tikėjimas. Kad pasaulis neatsitiktinis ir tvarkingas, paklūstantis Kūrinijos dėsniams, viskas susiję nematomais ryšiais ir saitais. O visos bėdos – taip pat dėl tikrojo tikėjimo Kūrinijos tobulumu stokos. Pasitikėjimo stokos. Šis ego-savininkas niekuo netiki iš tikro, nepasitiki dieviškumu, neatsiduoda jo valiai nors gal kartais ir meldžiasi: „teesie Tavo valia – kaip danguje, taip ir žemėje“, tik galvodamas, kad tiki. Žmogus lyg ir norėtų tikėti, tačiau širdis neatverta, veikia tik protas, kuris vis sako: „viskas taip, bet…“. Jeigu šių „bet“ nebeliktų, jei būtų įgyvendintas šis suvokimas – atsidavimas gyvenimo tėkmei, – iš tikrųjų, be vaidybos prieš patį save ir be išsisukinėjimų, – visos kančios išnyktų nedelsiant ir negrįžtamai.

Ir raktas čia yra paprastas – TEESIE TAVO VALIA. Aukščiausia Esmė, kuri yra pats gyvenimas, geriau žino, ko reikia sielai, kokias pamokas dera išmokti, kokie žmonės ir aplinkybės bus pasiųsti ir kokie išbandymai bus suteikti. Todėl, kas beatsitiktų, giliai tikintis žmogus priima tai su džiaugsmu ir dėkingumu, sau tardamas „teesie Tavo valia“. Tai nelengva, tačiau juk niekas ir nežadėjo, kad čia, šiame gyvenime, bus lengva. Lengva tik ristis žemyn, į kalną kilti visada sunku. Tačiau buvimas viršūnėje ir atsivėrusi tikroji laisvė atperka visas pastangas.

Be to, savęs pažinimo kelias niekad nesiūlo aklo tikėjimo. Šis tikėjimas, gimstantis iš vidinio patyrimo ir gilesnės pajautos, visad yra judriame sąryšyje su Žinojimu. Tai lyg ėjimas keliu, skaitant kelio ženklus. Tikėjimas yra greičiau vidinis žinojimas.

Todėl pirmoji depresijos priežastis – stiprus ego svarbumo pasireiškimas – yra pasak, Aleksandro Žarskaus, yra „nenoras eiti į susitikimą su pačiu savimi, t.y. su pasąmonine, dar nesuvokta psichikos dalimi“.

Beje, įvairių nerimo būsenų ir depresijų palydovai dažnai – alkoholizmas ir kitos priklausomybės. Taip žmogus bando gelbėtis nuo sielos skausmo, užsimiršti. Bet tai neteisingas kelias: jei ir ateina palengvėjimas, tai labai trumpalaikis, po to būna dar sunkiau. Ir priklausomybės vis gilėja, naikindamos kūno sveikatą. Tačiau yra ir gera naujiena – dažnai, susitvarkius savo vidinę būseną, nyksta ir priklausomybės.

Dar viena kančių, nerimo ir „depresijų“ priežastis – neįgyvendinta gyvenimo virsmo agna. Abi priežastys turi gilų priežastinį ryšį. Šiame pasaulyje niekas nestovi vietoje. Žmogus taip pat nuolat kinta. Tačiau yra gyvenimo laikotarpiai, kurių metu kitimas yra ypatingai jaučiamas ir spartus. Pagrindiniai gyvenimo virsmai yra gimtis ir mirtis, – tai turbūt visiems aišku – ir nekelia abejonių šių virsmų reikšmė. Tačiau tarp šių dviejų taškų yra keletas kitų svarbių virsmų, kuriuos sąlygiškai galėtume pavadinti žmogaus dvasinio ir medžiaginio kelio laikotarpiais. Jie gali būti įvardinti įvairiai, tačiau šių gyvenimo laikotarpių buvimas yra neabejotinas.

Senovės indų pasaulėžiūroje šie laikotarpiai vadinami ašramomis (asrama). Pirmasis yra mokinystės laikotarpis (vaikystė ir ankstyvoji jaunystė), antrasis – šeimos žmogaus laikotarpis – po vestuvių (vestuvės – vienas svarbiausių senovės lietuvių atžymėtų virsmų), trečiasis – atsiskyrėlio arba išminties kaupimo laikmetis (žmogus ima senti, vaikai jau užaugę ir jis turi surasti laiko tikėjimui bei dvasingumui), ir pagaliau ketvirtasis laikotarpis, vadinamas atsižadėjusio arba Mokytojo laikmečiu, – senatvė, kai sukaupta gyvenimo patirtis ir išmintis gali pilnai pasireikšti per išminties perdavimą kitiems, būvodama pilnatvėje.

Žmogaus medžiaginėje tikrovėje sunkūs laikotarpiai yra brendimas, o po to senėjimas. Tai susiję su rimtais žmogaus organizmo pokyčiais ir gali sukelti įvairios nedarnos kūne ir psichėje.

Perėjimas iš vieno laikotarpio į kitą gali būti nelengvas darbas. Tai nuolatinis atsisveikinimas ir naujo sutikimas. Ir, pasak Aleksandro Žarskaus „depresija – tai užsitęsęs virsmas, kuriame pasireiškia virsmo grąsa“. Žmogus nenori keistis, jis prisirišęs prie praeities, tokio savęs, kuris buvo vakar. Tačiau „šiandien“ jau reikalauja visai ko kito. Ir tai, kas buvo reikalinga vakar, šiandien jau tapo kliūtimi. Būtina ieškoti kitų, šiandieną atitinkančių sprendinių. To pareikalauja Atgajos jėga. Žmogus nenori keistis, ir štai jau sulaukia pasekmių – perspėjimų, ženklų, įvairių gyvenimo aplinkybių. Jei nesiklauso, padėtis vis sunkėja. Galų gale, ankstesnis gyvenimas vis tiek subyrės į šipulius, kiek jį besaugotume – ir tuomet, kaip gi atliepsime į visa tai? Ar suvoksime šį dalyką lyg kokią baisią bėdą ir gyvenimo pabaigą, ar žiūrėsime į neišvengiamą kitimą ramiai, filosofiškai? Gal geriau kisti kartu su gyvenimu pačiam, nei užsispyrus laukti, kol šio nenumaldomo gyvenimo-kitimo tėkmė nusausins tavo užpelkėjusį užutekį?

Taip kuriami agnos nepraėjimai (blokai) žmogaus subtiliąjame kūne. Bandant sulaikyti tai, kas nesulaikoma. Valdant tai, ko negalima suvaldyti. Kaupiant nuoskaudas, lyg kažkas būtų kaltas dėl tavo paties nesupratimo ir tamsybės.Šie agnos nepraėjimai – viena pagrindinių visų ligų priežasčių. Lyg užsistovėjęs vanduo atskirame prūde. Nėra tėkmės ir dingsta prigimtinė švara. Viskas kaip ir gamtoje. O reikalingas darnus ir gražus tekėjimas, ramus ir tolygus, kaip upėje. Tekėdama gamta sugeria nešvarą, palikdama švarą. Užtverdamas agnai kelią, žmogus kuria giluminius-emocinius blokus, užtvankas – ir vanduo sugenda, įsivyrauja rūgštinė nusiminimo, nusivylimo, pykčio aplinka. Tuomet jau netoli ir iki ligos.

Įsileisk gryno oro, atverk visus langus ir langines, te švarioji tėkmė pati pasako tau sprendimą, kur link turi judėti! Ir čia vėl galime grįžti prie pirmosios kančių ir ligų priežasties. Išsikerojęs ego nepriima virsmų neišvengiamumo ir nori matyti gyvenimą tokį, kokiu jam aiškina savininko protas: dažnai žmogus nenori priimti savęs tokio, koks yra dabar – jaunuoliai įsivaizduoja save vyresniais, o vyresnieji – jaunesniais ir taip be galo.

Ir vis tik kelias į tikrąja laisvę glūdi šios gyvenimo jėgos, kurią čia pavadinome Atgaja, giluminiame suvokime, dirbant su savimi, charakterio savybėmis bei giluminiu žmogumi, kurį K.G.Jungas vadino Šešėliu – žemesniąja asmenybės dalimi, kylančia iš giluminių sąmonės sluoksnių bei gyvūnų pasaulio.

Šešėlis – tai ta žmogaus dalis, kurią jis paprastai neigia, nenori pripažinti. Tuomet tas savybes, kurios jam iš tikro trukdo (tačiau jis to pripažinti nenori) – aiškiai pamato kituose. Ir tai jam nepatinka, jį nervina. Taip gyvenimas mus moko, nuspausdamas tuos „mygtukus“, kurie padeda mums keistis, tobulėti. Kai kurie žmonės, nuvykę į Indiją, mato ten vien nešvarą ir ja labai baisisi. Reiškia, pasąmonės lygmeniu galbūt siekia atsikratyti nešvaros savyje.

Šis menamas nelaimingumo pojūtis yra minėto „šešėlio“ arba „skausmo kūno“ pasireiškimas. Ekartas Tolė primena: „Skausmo kūnas yra pusiau savarankiškas agnos pavidalas, gyvuojantis daugelyje žmonių. Tai esybė, sudaryta iš jausmų-emocijų. Ji turi savo primityvų protą (ta prasme panaši į klastingą gyvūną). kurio didžiausias rūpestis yra išlikimas. Kaip ir visi gyviai, skausmo kūnas turi maitintis. Jo maistas yra agna, kuri virpa panašiais dažniais, kaip ir jis pats. O tokią agną skleidžia skausmingi jausmai-emocijos. Štai kodėl skausmo kūnas taip mėgsta neigiamą mąstymą ir žmonių santykių dramas. Jis, galima sakyti, yra liguistai priklausomas nuo nelaimingumo“. 

***

Darbas su savimi – tai kelias į Ramybę-Šviesą. Nurimdžius jusles ir protą, imame priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tuomet paklausiam Aukštesniosios prigimties, savojo vidinio mokytojo: ko tikiesi iš manęs, ką turėčiau daryti ir kaip elgtis, kokia jėga turi ateina per mane? Iš tikro kitus galime išmokyti tik to, ko patys labai norime išmokti, rašė Ričardas Bachas. Ir kiekvienas sutiktas žmogus yra tau mokytojas, teigia Indijos išminčiai. Argi jie neteisūs?

Štai mes ir mokome vieni kitus per gyvenimo aplinkybes ir įvairius nutikimus. Ar pamokos bus išmoktos? Pažiūrėkite į savo kasdienį gyvenimą ir pamatysite tuos iššūkius, kuriuos turite išspręsti. Ir vis tik – tebūnie palaiminti sunkumai, jumis mes augame, – kaip parašyta Agni jogos knygose.

Raineris Marija Rilkė savo „Laiške jaunam poetui“ taip yra rašęs: „Neturime pagrindo nepasitikėti savo pasauliu, nes jis nėra mums priešiškas. Jeigu jame yra siaubų, tai čia mūsų siaubai, jeigu jame yra bedugnių, tai tos bedugnės mums priklauso, jeigu tyko pavojai, tai turime mėginti juos mylėti. Ir jeigu kursime savo gyvenimą, remdamiesi principu, kad visada reikia laikytis to, kas sunku, tai tie dalykai, kurie mums dabar dar atrodo labai svetimi, pasidarys mūsų tikriausiais ir ištikimiausiais bičiuliais. … Nevalia išsigąsti, jeigu prieš Jus iškyla toks didelis liūdesys, kokio dar niekada nebuvote regėjęs; jeigu nerimas nelyg šviesa ir debesų šešėliai slenka per Jūsų rankas ir visus Jūsų darbus. Turite galvoti, kad Jums kažkas darosi, kad gyvenimas Jūsų nepamiršo, kad jis laiko Jus rankose; jis neleis Jums nukristi.“

Todėl pirmiausia dera nuosekliai dirbti su savimi, įvairių pratybų ir savistabos būdu tirpinti ego svarbumą, pasireiškiantį pačiomis įvairiausiomis skvarmomis. Pratybas atsirinksite patys.

Ir dar vienas esmingas dalykas – dėkingumas. Prisiminkite dėkingumą visiems, su kuriais susitikote, su kuo dalinotės jausmais (gerais ar blogais, priklauso nuo vertinimų), visiems, kurie suteikė tau gyvenimo pamokas. Būk dėkingas pačiai Gyvenimo tėkmei, mokykis dėkingumo meno.

Kartais sunku priimti, jog tu sergi, tau depresija. Kuo greičiau tai padarysi, tuo geriau. Pradiniame laikotarpyje, tai suvokus, nedelsiant kreipkis į gydytojus. Negalvok, kad išsikapstysi pats. Iš pradžių padės jie, paskui pamažu galėsi pereiti prie kitų darbo su savimi pratybų.

***

Patarimai:

Paleisk viską, nustok laikyti, atgniaužk kumščius, paleisk;

Leisk nukristi svarbumui ir stebėk Gyvenimo srautą, į jį neįsisukdamas;

Priimk save ir savo baimes: pažvelk joms į akis;

Pripažink savo pyktį ir jį stebėk – be savigraužos ir vertinimų; stebint jis savaime ims tirpti.; vizualizuok šį tirpsmą;

Vystyk bendrumo pojūtį. Lyg stora ego oda imtų tapti plonesnė. Tokia ji ir taps;

Vystyk atjautą kitiems. Paleisk viską – kas buvo yra ir bus. Atleisk visiems, mintyse kartodamas: „aš tau atleidžiu, aš tave myliu“;

Mintyse atsiprašyk visų, ką įskaudinai, sąmoningai ar nesąmoningai ir paleisk tai;

Tapk didele ir mylinčia, save suvokiančia Sąmone. Tu esi visur, esi viskas. Kur tuomet baimė? Kas bijo, jei tu esi viskas ir visur?

Kvėpuok giliai ir iškvėpuok viską, ko tau nereikia. Įkvėpk viską, kas yra Gera, Teisinga ir Gražu;

Pripažink Visatos teisingumą, priimk gyvenimą tokį, koks jis yra;

Dažniau būk gamtoje, daugiau vaikščiok pėsčiomis, klausykis gamtos ir įžiūrėk jos siunčiamus ženklus. Jie skirti BŪTENT tau;

Pasirink sau tinkamas dvasines pratybas ir jas nuolat atlik, neatidėdamas reikalo „pirmadieniui“;

Mokykis visą gyvenimą, priimk, ką jis tau siunčia ir BŪK DĖKINGAS;

Ir dar kartą – būk dėkingas visiems, tau padėjusiems, tiems kurie tave myli, pirmiausia tėvams, šeimai, mokytojams. Būk dėkingas tiems, kas moko tave per gyvenimo aplinkybes (taip vadinamiems karminiams mokytojams);

Dažniau šypsokis lupomis, pojūčiais, jausmais ir mintimis. Prisimink šypseną, net kai jos, atrodo, nėra ir būti negali. Ji visad čia;

Išmok stebėti savo paties gyvenimą. Tapk Stebėtoju. Tai suteiks laisvę ir tvarumą tavo gyvenimo kokybei;

Dirbk su savimi. Tai yra svarbiausias iš tavo darbų. Visada tai prisimink;

Nebūk toks rimtas, dar kartą sakau – juokis dažniau – iš savo sunkumų ir šiaip, be priežasties…:

Visada prisimink, kad ESI;

2014 – 2015 m.

R.G.Narajanas

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt