Pripažintų mokslinių standartų paisantys specialistai teigia, kad nė vienoje žinojimo srityje taip neklesti pseudomokslas, kaip medicinoje. Vanduo – mūsų gyvybės ir sveikatos šaltinis, tad visa, kas su juo susiję, yra itin mėgstamas visokių teorijų bei naujovių kūrėjų objektas. Nenuostabu: žmonėms visada rūpėjo ir rūpės sveikata, o su tuo susiję produktai visada yra gerai parduodami. Tik čia netirsime apgavysčių. Tiesiog įdomu, ką vartoti, – juk šiandien galime pasirinkti, kokį ir iš kur vandenį gerti.
Kalkių ir nitratų kiekį geriamajame vandenyje galime išsitirti ir namų sąlygomis, įsigiję specialių ir palyginti nebrangių testų. Jei norma viršijama, popierinė juostelė paraudonuoja. Išsamesni cheminės sudėties ir mikrobiologinio užterštumo tyrimai atliekami akredituotose laboratorijose.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) specialistė Giedrė Jankovskienė tikina, kad vartotojus pasiekiantis vandentiekio vanduo yra tikrai geros kokybės. Daugiau problemų kyla pajūryje, kur vanduo turi per daug fluoro, o tai skatina vaikų dantų fluorozės atsiradimą. Tačiau fluoruotas vanduo gali turėti ir teigiamą poveikį – didėjant suvartojamo fluoro kiekiui, mažėja ėduonies išplitimas bei intensyvumas.
Pasak G.Jankovskienės, tiekėjai vandenį subalansuoja specialiai žmonėms, parenka tinkamą rūgštingumą (Ph), išvalo, kad skystis atitiktų geriamojo vandens higienos normas. Parduodamas fasuotas geriamasis (ne mineralinis) vanduo chemine sudėtimi labai panašus į tekantį iš čiaupo, – skirtumas tas, kad fasuotas vanduo yra gaminamas. Bent kai kada vanduo prieš išpilstant į butelius yra minkštinamas, pašalinant kalcio bei magnio druskas, galbūt pridedama kitų mineralų.
„Kalcis ir magnis nekenkia žmogui, priešingai – reikalingi organizmui, todėl ir jų normos vandenyje nėra nustatomos“, – sakė G.Jankovskienė. Tačiau verdant susidarančios kalkės kenkia buities technikai, todėl vanduo ir yra minkštinamas.
Dažnas jau įprato gurkšnoti iš įstaigose statomų fasuoto vandens įrenginių. Tačiau tikroji jų paskirtis – ne darbuotojams, o svečiams gaivintis, kad jiems nereikėtų gerti iš čiaupo.
„Vandenį paprastai rekomenduojama pirkti tiems, kurie gyvena prie nitratais užterštų šulinių. Kaip rodo mūsų tyrimai, statistiškai apie 25 proc. šulinių būna užteršti nitratais bei nitritais, kurie ypač kenkia vaikams ir nėščiosioms, taip pat – azoto junginiais. Pirkti vandenį rekomenduotina ir tada, kai vykstama ten, kur nežinia, kokį vandenį teks gerti. Tai tinka ir sodybų šeimininkams“, – pabrėžė G.Jankovskienė. Vandenį pirkti patariama ir tiems, kuriems vamzdynais atiteka pernelyg fluoruotas vanduo.
Šaltinius reikia ištirti
Dažnas vartotojas linkęs pirmenybę teikti šaltinio vandeniui. Jį giria ir gydytoja homeopatė Aiva Vaivarienė. „Jei yra galimybių, visada geriausia rinktis šaltinio vandenį – natūralų, gyvą, saulės apšviestą, dirvožemio ir gamtos išfiltruotą“, – sakė gydytoja.
G.Jankovskienė turi savo nuomonę. „Dažnai žmonės tiki, kad jei toks vanduo natūralus, vadinasi, sveikesnis. Šitaip grindžiama samprata, kad tai, kas ekologiška, yra gerai, o ekologiška yra tai, kas gaunama laukinėmis sąlygomis. Man toks požiūris atrodo daugiau psichologinis. Viskas priklauso nuo konkretaus šaltinio, iš kokių žemės klodų jis veržiasi. Iš gelmių trykštantis vanduo turėtų būti gan švarus, neužterštas, bet paviršiniame gali būti ir nitratų, ir toksinių elementų, ir trąšų“, – pabrėžė G.Jankovskienė.
Ir A.Vaivarienė, ir G.Jankovskienė sutaria, kad vartojantieji šaltinio vandenį turėtų pasidaryti bent pradinius jo tyrimus. NVSPL specialistų praktika parodė, kad bent apie Vilnių esantis šaltinių vanduo, tirtas šioje laboratorijoje, buvo švarus, tinkamas gerti.
Pernelyg išvalytas – negerai
Nuo vandentiekiu tiekiamo vandens kartais atbaido geležis, atkeliaujanti surūdijusiais vamzdžiais. „Jei vanduo parudavęs, gali būti jos normos gerokai viršytos. Bet jei vizualiai nematyti – tai vanduo tikrai geras. Juolab kad geležis nėra toksinis elementas, galintis sukelti apsinuodijimų“, – aiškino G.Jankovskienė.
Aplink Vilnių dygstančių namų šeimininkai daro giluminius gręžinius, ir būtent jų vandenyje geležies ir mangano normos dažnai yra per didelės. Čia gelbsti specialūs geležį pašalinantys filtrai.
Tačiau ne vieną tūkstantį kainuojančios vandens valymo sistemos su filtrais ir specialiais čiaupais kartais įrengiamos visai be reikalo. Pasakojama, kad jas naudojant vanduo pirmiausia išvalomas, pašalinamos druskos ir geležis, tada pridedama tam tikrų kitų druskų. „Bet tai tas pats, kas „sviestas sviestuotas“. Prasmės taip „tobulinti“ vandenį nematau, – juk jis savaime pakankamai subalansuotas. Be to, tas sistemas dar reikia prižiūrėti“, – pridūrė G.Jankovskienė.
Medikų teigimu, pernelyg išvalytas vanduo taip pat negerai, nes skystis gali tapti distiliuotas, pasikeičia jo Ph, vanduo tampa rūgštinis, nors žmogaus sveikatai reikia šarminio. Distiliuoto virtusio vandens teko matyti ir NVSPL tyrėjoms. „Jei vartotume distiliuotą vandenį, netektume daug mineralinių medžiagų. Tokiu laistomos, nuvysta ir gėlės“, – atkreipė dėmesį kaunietė maisto technologė Rimantė Vinauskienė.
Teigiama, kad buitiniai vandens filtrai, kuriems paprastai naudojama anglis, pašalina medžiagas, turinčias įtakos vandens skoniui ir kvapui, sugeria geležį. Tačiau specialistai primena, kad reikia būti atidiems, stebėti, kad stovinčiame vandenyje nepradėtų veistis mikroorganizmai.
Gamina tirpsmo vandenį
Visos LŽ kalbintos specialistės – vandenį tiriančios laboratorijos darbuotoja, gydytoja ir maisto technologė – specialių triukų vandeniui gerinti netaiko. G.Jankovskienė sako gerianti vandenį iš čiaupo. A.Vaivarienė džiaugtųsi, jei šalia būtų švarus šaltinėlis, kadangi tokio nėra – geria šulinio vandenį, atitekantį iš čiaupo. Žinoma, šulinys yra patikrintas dėl užterštumo. Kaunietė maisto technologė R.Vinauskienė gaivinasi mineraliniu, o maistui gaminti naudoja vandentiekio vandenį, nes jis gana geras.
O štai sveikos gyvensenos gerbėja Aldona Starkauskienė namuose gaminasi tirpsmo vandenį. „Tas vanduo visiškai kitoks“, – tvirtino moteris. Ji pasakojo, kad į emaliuotą dubenėlį reikia įpilti vandens iš čiaupo ir iš vakaro įdėti į šaldiklį. Per naktį vanduo nespėja visiškai sušalti į ledą, tik pasidengia paviršiniu leduku. Moteris paprastai šaldo vandenį nuo 24 iki 6 val. ryto. Tada pradaužo leduke skylutę ir išpila likusį skystį. „Ant dugno lieka visos nuosėdos, blogasis vanduo būna net kiek patamsėjęs“, – pasakojo ji. O vandenį, kuris virtęs ledu, atšildo kambario temperatūroje ir išgeria.
Beieškant struktūrų
Anot G.Jankovskienės, čiaupo ir tirpsmo vandens cheminė sudėtis nelabai kinta, nebent nusėda kokių nors druskų. Tačiau fizikiniai vandens pokyčiai NVSPL netiriami, o būtent jie ir masina tirpsmo vandens gėrovus. Kaip žinome, šis skystis gali būti trijų formų – vandens, skysčio ir ledo ir, teigiama, kiekvienas būvis turi savitą struktūrą. Susidomėjimą vandens struktūra sukėlė japonų alternatyviosios medicinos gydytojas Masaru Emoto, fotografavęs tirpstančio ledo kristalus. Jo knyga „Vandens žinia“ tapo pasauliniu bestseleriu, išversta ir į lietuvių kalbą. M.Emoto teigimu, vanduo jautriai reaguoja į žmogaus sąmonės energiją, be to, jis esą moka įsiminti ir gabenti informaciją.
Tokios japono teorijos oponentų buvo pavadintos pseudomokslinėmis, nepagrįstomis įrodymais, o jų autorius – šarlatanu. Tačiau M.Emoto turi daug gerbėjų, laikui bėgant jo teorija materializavosi. Pavyzdžiui, prekyboje atsirado įvairių prietaisų, vadinamųjų struktūrizatorių. Teigiama, kad šie prietaisai grąžina vandeniui jo pirmykštę struktūrą, mikrobiologines bei fizikines savybes. „Vandeniui tekant per struktūrizatorių neigiama informacija ištrinama ir pakeičiama kita – teigiama“, – rašoma prietaiso anotacijoje. Net teigiama, kad tokia technologija yra vienintelis metodas, galintis pašalinti vandens užterštumą vibracijų lygmeniu.
Ką apie M.Emoto teorijas mano A.Vaivarienė? Gydytoja kalba abstrakčiai. Ji primena, kad mūsų kūnas susideda, galima sakyti, iš vandens ir nuo šio gėrimo kokybės priklauso mūsų sveikata. „Ar mūsų kūnas turi atmintį, ar ne – paklauskime patys savęs“, – sakė homeopatė.
Į krištolo ąsotį – titnago gabalėlį
„Jei norime gerinti vandens struktūrą, niekas nedraudžia to daryti gamtinėmis priemonėmis. Į vandens ąsotėlį ar krištolinį indą galime įberti titnago arba šungito, įmesti sidabro šaukštelį. Tada palaikyti tą indą saulės šviesoje. Jei turime šulinį, irgi galime įberti ten titnago ar padėti jo šaltinio versmėje. Galime su vandeniu kalbėti, kaip ir su bet kokiu maisto produktu. Juk visada naudinga prieš valgant ar geriant pasimelsti, padėkoti už tai, kas yra ant stalo“, – sakė gydytoja.
A.Vaivarienės teigimu, visai neblogą struktūrinį vandenį galima pasigaminti net ir iš čiaupo vandens. Tik jis turi problemėlę – yra dezinfekuotas chloru. Tačiau chloras yra lakus junginys, tad vandenį per naktį palaikius ąsotėlyje jis išgaruoja.
***
Lietuvos Žinios
Agnės Marijos nuotr.