Žymaus rusų roko muzikanto, grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo pasakojimai apie Indiją, vietas, kurias verta aplankyti jogams bei besidomintiems indiškuoju dvasingumu.

Taip atsitiko, kad jau daugelį metų man tenka keliauti po Indiją. Dažnai manęs klausia – kur važiuoti, kad pamatyti šią šalį ne iš įprastos turisto pozicijos? Kaip nors truputį pajusti jos dvasią?

Sunku patarti, kiekvienam – savas kelias. Tačiau viena įdomi Indijos ypatybė yra ta, kad šios fantastiškos šalies filosofija ir religija nesikeičia nuo senų senovės. Šiandienos hindu valstiečiai lenkiasi tiems pat dievams, kaip ir prieš penkis tūkstančius metų, o Vedos ir Upanišados ir šiandien yra nepajudinamas autoritetas filosofams ir šventiesiems. Kai kurios Indijos vietos nuo neatmenamų laikų laikomos ypatingai šventomis. Apie jas norėčiau trumpai papasakoti.

Kaši, Kanči, Maja, Aidochja, Avantika,, Mathura, Dvaravati – štai septynios vietos, dovanojančios išsivadavimą”.

Kiekvienas hindu piligrimas žino šią senovinę šloką. Minėti septyni Indijos miestai jau keletą tūkstantmečių laikomi šventais. Patys indusai vadina tokias šventas vietas “tirtha”, kas tiesiogiai verčiama, kaip “tiltas”. Tiltas tarp dangaus ir žemės. Vieta, kur dėl nežinomų mums priežasčių ypatinga Žemės energija pasireiškia taip stipriai, jog rezonuoja su žmogaus sąmone, pripildydama ten atvykusį švara ir pozityvumu. Hindu tikėjime manoma, kad tokios vietos aplankymas, pasinėrimas į šventosios upės vandenis, malda šventykloje – nuplauna nuodėmių naštą ir išvaduoja iš begalinio gimimų ir mirčių rato.

Pradžioje – keletas žodžių apie hinduizmą. Kiekvienas indusas tvirtai žino, kad vienu gyvenimu visas reikalas nesibaigia ir kiekvienas žmogus numiręs persikūnija ir vėl gimsta. Minėto persikūnijimo kokybė priklauso nuo poelgių šiame gyvenime.

Skaitant senovės indų istorijas, kartais atrodo, kad pas indusus labai jau daug dievų. Bet taip tik atrodo. Vedose ir Upanišadose aiškiai pasakyta, kad dievas yra vienas ir neturi formos.

Tačiau paprasti indusai dėl filosofijos sau galvos nekvaršina. Kažkam gi reikia melstis, todėl turi aiškiai suvokti – kam meldiesi. Todėl daugelis indusų garbina dievą Šyvos, jogų Viešpačio, forma. Jis – asketiškas ir bauginantis Permainų Valdovas. Kiti garbina švelnųjį Krišną – kaip vieną iš Visatos saugotojo ir gynėjo Dievo Višnu formų. Kiekvienu labiau konkrečiu atveju meldžiamasi kitoms dievybėms, kaip mes statome žvakutes Nikolajui ar Panteleimonui.

Gali pasirodyti, na ir kas mums iš to. Tačiau mus tai liečia tiesiogiai, nes priklausome (kaip ir visas Vakaru pasaulis) tai pačiai taip vadinamai indoeuropiečių kultūrai. Rusų kalbos šaknys auga iš sanskrito, seniausios pasaulyje kalbos. Žodis žinojimas(Znanijie), kilo iš sanskrito jnan- džnian. O žodis durys (dver‘) – kilo iš sanskrito dvar. Jau nekalbant apie tai, kad beveik visomis Europos kalbomis žodis „mama“ skamba praktiškai vienodai ir kyla iš sanskrito „mata“ – motina (Mat‘). Mata Bharata. Motina Indija. Mūsų visų bendra motina.

Pradėsime mūsų kelionę. Toje vietoje, kur Didžioji Gangos upė leidžiasi nuo kalnų, yra nepaprastai senas miestas Haridvaras. Reikia turėti omenyje, kad indusui Ganga – daugiau nei paprasta upė. Ganga – deivė upės pavidalu. Gera, dosni, teikianti gyvybę Motina. Haridvaras ( dar vadinamas Hardvaru arba Majapuriu), įkurtas būtent toje vietoje, kur Ganga, užgimusi Dievų Žemėje Himalajuose, pradeda tekėti lyguma – mirtingųjų ir jų iliuzijų žeme. Miesto pavadinimas – Hari Dvar – pažodžiui reiškia „Durys pas Dievą“.

Jau keletą tūkstančių metų, belsdami į šias duris, maldininkai susirenka išsimaudyti gana vėsiuose didžiosios upės vandenyse. Haridvaras šventas visiems. Jis toks senas, kad apie jį kalbama net Ramajanoje ir Mahabharatoje. Didysis imperatorius Akbaras mėgo gerti Gangos vandenį būtent čia, vadindamas jį „nemirtingumo vandeniu“. Šis vanduo, kaip manoma, gydo, apvalo ir nuplauna nuodėmes. Beje, šiuolaikiniai mokslininkai iki šiol negali suprasti, kuo ypatinga Gangos vandens cheminė sudėtis, tačiau pripažįsta, kad ji – ypatinga.

Pačia seniausia ir švenčiausia Haridvaro šventykla laikoma deivės-motinos Majadevi šventykla. Čia ypatingai stipriai jaučiama Didžiosios Motinos – Devi, pagimdančios visų dievybių jėgą– energija.

Visai netoli nuo Haridvaro yra dar viena stebuklinga vieta – jogų miestas Rišikešas, kuriame kažkada, vadovaujami Mahariši Maheš Jogi, bitlai mokėsi meditacijos.

Jei būtų parašytas rusiškas kelionių po šventas Indijos vietas vadovas, jame, ko gero, būtų tokios eilutės:

„Didžiuliai piramidiniai šventyklų bokštai, kylantys virš kokoso palmių jūros – tai šventasis miestas Kančipuram, vienintelė Pietų Indijos tirtha. Šis „auksinis šventyklų miestas“, skirtingai nei Šiaurės Indijos miestai, retai nukentėdavo nuo naikinančių paminklus grobikų užpuolimų. Todėl kai kurie pastatai stovi čia nuo VIII a., kai Kančipuram buvo Palavų dinastijos sostine. Ši vieta susijusi su trečiuoju iš aukščiausiosios dievų triados- pasaulio kūrėju Brahma“.

Iš tikro dabar tai niekuo nepasižymintis, dulkinas miestelis, tačiau jo esmė glūdi ne išorėje. Šis miestas jau tūkstančius metų yra tiltas į dangaus sferas – vadinasi, ten tikrai yra kažkas, ko iš karto nepamatysi įprastu žvilgsniu. Šventyklos jame tikrai įspūdingos – didžiulės ir ypatingos.

Kitas miestas, Udžainas, kažkada buvo žinomas kaip Avantika – „Nenugalimasis“. Senų senovėje jis buvo mokslo ir švietimo centras, šiame mieste gyveno iškiliausieji šventieji ir filosofai, prie jų kojų plūdo mokiniai iš visos Indijos. Praėjo daug amžių ir dabar tai taip pat įprastas, apdulkėjęs provincijos miestelis, kokių tūkstančius surasi visame subkontinente. Tačiau, jei žinai kur eiti, atsivers visiškai kitoks vaizdas.

Išeini prie šventosios Šipro upės krantų ir sustingsti: ramybė, tyla, laipteliai dingstantys po vandeniu ir baltos šventyklos, stovinčios vienoje ir kitoje upės pusėje. Tarp jų pagrindinė Udžaino šventykla – Mahakalėšvaras, kurioje saugoma šventoji relikvija – savaime materializavęsis vienas iš dvylikos šventųjų Indijos brangenybių, Šyvos apsireiškimas Džiotirlingamas.

Tačiau tuo Udžaino stebuklai nesibaigia. Visai netoli nuo Mahakalėšvaro, apsuptas balta tvora bei kylančiomis žaliomis vėliavomis, prie upės iškyla sufijų šventojo Miran Dataro („Didžiojo Gydytojo“), mauzoliejus iš raižyto akmens. Šio šventojo dvasinė jėga didžiulė – malda šiame mauzoliejuje išgydo įvairias ligas.

Hazratas Inajatas Chanas rašė: „Aš buvau prie Miran Dataro kapo, kai prie jo atnešė princą iš Keralos. Dvasia, įsikūnijusi šiame žmoguje, princo lūpomis maldavo: „Nemušk manęs Datarai. Aš jį saugosiu. Jis man labai patinka. Jis tiesiog priėjo prie medžio, ant kurio sėdėjau aš“. Pagaliau po nematomų smūgių krušos dvasia nutilo ir paliko kūną, o princas nukrito netekęs jėgų“. Naudingas aprašymas.

Išgijimai prie šio šventojo kapo vyksta ir dabar. Beje, Rusijoje irgi yra tokių vietų, yra ir senolių, mokančių išvaryti velnius – tačiau grįžkime į subkontinentą.

Beje, mano meilė Indijai prasidėjo būtent nuo indiškų melodijų, kurias Džordžas Harisonas panaudojo, grodamas The Beatles. Tada pajutau: jeigu jau Indijoje yra tokia nuostabi ir į nieką nepanaši muzika – tuo reikia užsiimti įdėmiau. Radau Narajano parašytą Indijos mitų knygą… ir prasidėjo. Bet keliaukime toliau.

Aidochja – šventasis Ramos miestas. Herojus – karalius Rama yra septintasis Viešpaties Višnu Avataras (Įsikūnijimas). Jo žygdarbius aprašo didysis epas Ramajana. Kas yra tas Avataras? Laikas nuo laiko, kai moralės normos žemėje nusmunka, o žmonių gyvenimas vis blogėja, dievas Višnu, atsakingas už visatos išsaugojimą, įsikūnija į žmogų ir savo poelgiais parodo žmonėms, kaip reikia gyventi. Įkvėpti šio pavyzdžio, žmonių elgesys pasitaiso ir gyvenimas pradeda grįžti į vėžes. Tokia pagrindinė idėja.

Būtent Aidochjoje ir gimė princas Rama, kurį indusai laiko teisingo elgesio etalonu. Žinoma, tai diskutuotinas klausimas. Tačiau šis miestas, skirtingai nuo kitų šešių, yra draskomas religinių konfliktų ir jame jau seniai vietoje tylios religinės ekstazės vyksta kova tarp indusų ir musulmonų. Todėl turistams vykti ten nerekomenduojama.

O štai dar vienas šventasis miestas – Krišnos gimimo vieta Mathura ir netoliese esantis Vrindavanas. Tai vaišnavų, garbinančių Krišną, švenčiausia vieta. Šyvos garbintojai daugiau linkę į meditaciją ir asketizmą, o vaišnavai savo meilę viešpačiui reiškia labai vaikiškai – muzika, šokiais ir tikėjimu. Mathuros aplankymas ir suteikia šį paprastą, mylintį tikėjimą.

Žiūrėti ten beveik nėra ką – didelės šventyklos, išskyrus vieną, buvo sugriautos prieš daug šimtmečių: liko mažos šventyklėlės, kurias surasti nėra paprasta. Tačiau lengva ir šventa šios vietos energija ilgam išlieka širdyje.

Su Krišna susijęs ir šeštasis šventasis miestas – Dvaraka. Jis yra prie vakarinių Indijos krantų, turistų menkai lankomame Gudžarate. Kažkada ten buvo Krišnos valdoma karalystė. Ir iki šiol, privažiuojant prie miesto, ant plokščios lygumos gerai matoma už keleto dešimčių kilometrų, iškyla grandiozinė Dvarkadhiš šventykla. Ji pastatyta toje pačioje vietoje, kur prieš keletą tūkstančių metų buvo paties Krišnos rūmai – Hari Gricha. Žyniai ten apsirengę taip spalvingai, kad visas Maskvos klubinio gyvenimo atstovų elitas tiesiog nublanksta.

Patekusi ten, mūsų kompanija, berods, pasirodė vieninteliais europiečiais penkių šimtų kilometrų spinduliu. Kai išėjome iš šventyklos, prie jos susirinko nedidelė žmonių minia – pažiūrėti į mus.

Ir žinoma, pagrindinis Indijos šventasis miestas – tai Varanasis. Tai pats seniausias gyvas miestas žemėje. Kažkada Kašis, kaip senovėje vadintas Varanasis, buvo Babilono, Luksoro ir Ninevijos amžininku. Iš pastarųjų megapolisų didybės beliko tik griuvėsiai. O Varanasis gi gyvuoja iki šiol.

Kalbama, kad šis miestas pripildytas tokios dvasinės energijos, kad net akmenys po kojomis laikomi šventais. Šankaračarja, didysis VIII a. šventasis ir filosofas, rašė:

„Kašyje yra šviesa. Ši šviesa apšviečia viską. Kas pažino šią šviesą, iš tiesų atvyko į Kašį.“

Kitoje labai senoje knygoje parašyta, kad žmogus, trokštantis patekti į Kašį, išsivaduoja iš visų nuodėmių už tris gyvenimus. Žmogus, einantis į Kašį gauna dar daugiau, o jau apie tuos, kurie pasiekia Kašį, nėra ko ir kalbėti… Net miegas Kašyje yra lygiavertis meditacijai, tiesiog būti ten – jau prašviesėjimas. Už šios citatos tikslumą neatsakau, tačiau esmė perduota teisingai. Kartą praleidau ten keletą dienų ir galiu patvirtinti, kad visa, kas aukščiau pasakyta, yra teisinga. Aplankius šį miestą, ypatingas pojūtis išlieka visam gyvenimui.

Žinoma, į pravažiuojamąsias gatves ten geriau neiti – daugiau užteršto sambūrio sunku būtų kur nors surasti. Bet, praėjus metro ar pusantro pločio gatvelių ir užkaborių labirintą, kuriame, be kita ko, klajoja karvės ir važinėja motociklai, išeini prie Gangos kranto. Kuri prieš gamtos dėsnius šioje vietoje teka atgal, į priešingą pusę. Ir atsiveria nebūti nematyti vaizdai.

Visas krantas užstatytas įvairiausiais aptriušusiais rūmais, šventyklomis, neįtikėtinais bokštais, visur pilna karvių. Aplink balti smilkalų debesys ir čia pat juodi laidotuvių laužų dūmai. Dieną ir naktį upėje pilna žmonių – čia suvažiuoja žmonės iš visos Indijos ir viso pasaulio. Pajusti amžinojo miesto šventumą. Čia, Gangos dugne, guli ne vienas milijonas Šyvos lingamų…

Kitos tokios vietos žemėje nėra.

Žmogus, aplankęs visus septynis šventuosius miestus, kaip kalbama, laikomas palaimintuoju.

Tačiau Indijoje tikrai ne viskas baigiasi septyniais šventaisiais miestais. Kur tik jūs šioje šalyje beatsidurtumėte, visada kažkur netoliese atsiras kokia nors šventa vieta. Dar yra „char dhaam“ – keturios dievo Višnu buvimo vietos, 12 šventyklų, kuriose saugomi Džiotirlingamai –savaime atsiradę Viešpaties Šyvos apsireiškimai. Yra šventasis kalnas Arunachala – kuris ne šiaip šventas visiems, garbinantiems Šyvą. Šis kalnas pats yra Šyva, nors tai ir sunku suprasti. Čia daug metų meditavo vienas iš žymiausių XX amžiaus save realizavusių dvasinių mokytojų – Šri Ramana Maharši. Yra šiuolaikinių mokytojų ašramai ir paslaptingos šventyklos Himalajuose. Taigi, kaip kalbama, Indijos šventovių sąrašas artėja prie begalybės…

Ateityje mūsų laukia begalinio laiko jūra. Kelionės į Indiją duoda mums tai, ko ieškome. Harmoniją. Šviesą ir sielos ramybę.

Tačiau daugelis, patekę į Indiją, palieka ją giliai nusivylę. Atseit purvas, vargas, karvės ir šunys ir jokio euroremonto. Šia prasme jie teisūs – su euroremontu ten tikrai yra problemų. Vis dėlto, kaip sakoma, ne vien euroremontu žmogus gyvas. O žmogų su atvira širdimi Mata Bharata – Motina Indija apkabina ir jam atsiveria.

Būtent Indijoje buvo pasakyta: „Dvasingumas – tai ne pabėgimas iš realybės pasaulio. Dvasingumas kalba mums, kas yra tikroji realybė. Ir kaip mes galime rasti ją čia – šioje žemėje“.

Borisas Grebenščikovas

Paruošta pagal autoriaus vedamos radijo laidos „Aerostat“ išklotinę.

Iš rusų kalbos vertė R.G.

www.aquarium.ru

Daivos nuotr.