M.Morin: Didesnė nei mes Būtis

   Šios M.Morino knygos ištraukos galėtų būti įdomios įvairių krypčių dvasiniams ieškotojams, Pirmiausia tam, jog suprasti: įžvalgos, žinomos Rytuose, yra pažintos ir Vakaruose. Tik neramus protas bando brėžti skiriamąsias linijas tarp teisiųjų ir neteisiųjų, tarp Rytų ir Vakarų… Esame vienos, didelės ir plačios dvasinės tradicijos auklėtiniai. Pasirenkame kelią, o gal kelias pasirenka mus…

Leiskite pacituoti seno biblinių laikų išminčiaus žodžius: „Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios / ar atsitolinti nuo tavo Artumo? / Jei į dangų užžengčiau, tu ten būtum, / jei Šeole pasikločiau lovą, ir ten tave rasčiau / tu būtum ten [...] Juk tu mano širdį sukūrei, / užmezgei mane motinos įsčiose. / Šlovinu tave, / kad taip nuostabiai mane sutvėrei. / Tavo visi darbai – įstabūs, – labai gerai tai žinau aš. / Mano išvaizda tau buvo žinoma, / kai slapta mane kūrei, žemės gelmėse rūpestingai žiedei, [...] Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, / ir kokia jų daugybė! [...] Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, / išmėgink mane ir žinok, ką galvoju. / Pažiūrėk, ar klystkeliais nevaikštau, / ir vesk mane keliu amžinuoju.“

Labiausiai šiame tekste mane interpeliuoja frazė, kur autorius dėkoja už šią nuostabią paslaptį. Ir žmogus dalyvauja šioje psalmisto paslaptyje. Maždaug panašiai Blesas Paskalis buvo teisus, sakydamas, jog veidrodis, kuriame turėtume matyti Kūrėją, yra aprasojęs. Be jokio abejonės, mūsų dvasinis veidrodis yra neryškus dėl šilto Aš–Asmenybės kvėpavimo, taip aptemdančio universalaus Savęs atspindį. Savo galių mūsų priežasčiai pereiti į aukštesnį būvį atskleidimas įpareigoja atsikratyti kultūrinių grandinių ir Aš–Asmenybės spąstų.

Kalbant aiškiau, keblumų atsiranda tuomet, kai mes per stipriai susitapatiname su savo asmenybe bei socialiniu vaidmeniu ir kai užmirštame ieškoti bei gilinti ryšį su šia paslaptimi, kurią sudaro protas ir siela. Mūsų asmenybė ir ego neišvengiamai per daug riboti, kad suvoktų šią sakralią sferą mumyse. Jiems reikia būti apvalytiems Dvasios kvėpavimu. Dabar dvasinis veiksmas, kurį bandome daryti kartu, taikosi į mus – prisiartinti prie šio gaivinančio vandens Šaltinio ir tyrinėti aukštumas bei gilumas. Dvasia sujungia mus su visuotine Būtimi, kurioje gyvename ir veikiame bei dėl kurios mes gyvename, kad galėtume visiškai jį suprasti. Teologas Karlas Raneris (Karl Rahner) buvo teisus, pareikšdamas, jog žmogaus širdis slepia esminę stebuklingą galimybę pralenkti Aš ir susieti su tuo, kas Yra. Pagaliau kyla neišsenkamo Šaltinio dvasinis veiksmas, pilnas aukštesnės už žmogaus Aš prasmės, kviečiąs tapti dvasine Būtimi.

Tačiau kaip suvienyti šią gilią širdį? Nuo ko pradėti? Asmeniškai aš būsiu kaip pirmas stimulas – sekti mano dvasinę intuiciją. Aš sau sakau, kad jokia technika neatneš man vidinės ramybės ir pasitenkinimo. Tad kodėl nepradėti nuo tylos ir maldos, giedojimo, garbinimo ritualų ar veiksmų momentų? Svarbiausia, trokšti atsiduoti mūsų vidiniam Balsui. Tačiau dvasiniame gyvenime ypač sunku būti įžūliam vienam. Rizikuojama sutrikti.

Iš tiesų negalime žmonėms uždrausti vieniems tęsti jų ieškojimų. Vis dėlto reikia padėti jiems suprasti, kad tie, kurie atsiskiria nuo senosios išminties ir nuo didžiųjų mąstymo tradicijų, skleidžia pavojų patekti į dvasinį narcisizmą. Jie gali prarasti ryšį su realybe. Jie nesutramdo tikėjimo visuotinės išminties tribunolu. Jie priverčia save gyventi atsiskyrėliškai, už pasaulio vizijų, visuomet keistesnių viena už kitą. Štai ką suprato rašytojas, politinis spartuolis ir populiarus vengrų kilmės anglų mokslininkas: Artūras Kestleris (Arthur Koestler). Šis kryžiaus žygis be Kryžiaus buvo uolus tikintysis be tikėjimo. Jis tapo politiniu renegatu, kai viešai komunistinėmis tezėmis iškėlė aikštėn, ką jis pats keletą metų garbino. Nesunku sukurti stabus – asmens, priežasties, kaitos, įstaigos, įterpiant savo tikėjimą ir tam pašvenčiant gyvenimą. Vien nuoširdumo ir sąžiningumo neužtenka, – teigia Artūras Kestleris. Pažiūrėkite, kaip visa Vokietija sekė nacisto Hitlerio judesį. Nacizmas prisiėmė visas tikros religijos savybes: visišką savęs įgyvendinimą, ištikimybę ir sąžiningumą, įsiutusius sambūrius, kurie vertė gyventi kaip kilnių patirčių, vienintelės pasaulio vizijos, programos ar sveikinimo šalininkus. Lengva galvoti, kad tai mūsų neliečia. Tiesa, kad tai atskiri įvykiai, netgi jei jie žiaurūs ir visai šalia mūsų. Negalime sumesti kaltės vien tik guru. Viename iš savo veikalų Jonas Yvas Rojus (Jean–Yves Roi) išaiškino sektantiškoje grupėje suvaidintą svarbų pasekėjų vaidmenį. Tam, kad ideologija turėtų pasisekimą, yra taisyklė, kad dvi visatos (guru ir pasekėjo) susitiktų. Be pasekėjų, nėra nei guru, nei sektos.

Tokioje, kaip mūsų visuomenėje, kur pinigus ir galią valdo vadovai, žmogiškas orumas nustumiamas į antrą planą. Kai kas laiko tai progresu, rentabilumu, pasiekimu. Ideologijos ir mados keičiasi neįtikėtinais tempais. Kas atrodė teisinga vakar, šiandien jau neatrodo. Atsiradus internetui, žinios pasiekiamos ranka. Viskas – spindulių dispozicija. Galime rasti visus reikalingus elementus tarptautinei konferencijai parengti apie taiką pasaulyje ir visas sudėtines dalis, kaip pagaminti atominę bombą. Ir mes čia esame? Ar esame žmogiškesni, labiau išsilavinę ir dvasingesni už savo protėvius, kurie buvo pasirengę dirbti dėl tiesos ir taikos aplink mus ir pasaulyje?

Taigi dabar reikia tik nugalėti save atsiduodant To, kuris laiko egzistenciją, To, kuris Yra, malonei. Bet kaip mums prisiartinti prie šios Būčių Būties? Mano patirtis su ligoniais padėjo atrasti tikrą kelią. Tai užuojauta. Iki šios dienos (nesakau, kad rytoj, aš negalėčiau atrasti kito), vienintelis gailesčio kelias leido man viršyti save, vesdamas į visuotinę Dvasią. Už ligos išvargintų veidų slepiasi nepamatuojamos Būties didybė. Aš prisiliečiau prie šventenybės ir begalybės. Nenorėčiau čia pamokslauti. Jūsų egzistencijos tuštumoje, nusivylime ar sutrikdyme tęskite meilės ir rūpinimosi visomis kitomis gyvomis būtybėmis, įskaitant ir jus pačius, kelią. Jūs gyvenate visuotinės Meilės, kuri maitina jūsų gyvenimo siekius, kelyje.

Tačiau kas atsitinka žmogui, kuris daugiau nebetiki savimi (savo paslaptimi), Dievą ar Gyvenimą? Bedvasis ir beširdis žmogus gali viską – baisiausius žiaurumus, tokius, kaip sovietiniai gulagai ir nacių koncentracijos stovyklos. Religijų karai, Shoah ar Inkvizicija įrodo, iki ko gali nueiti žmogaus baimė ir pyktis. Pagieža ir kerštingumas gimsta žmogaus širdyje.

Vienas iš neginčijamų laisvės mokytojų drąsina žodžiais: „…jūs esate pašaukti laisvei! [...] Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai [...] Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas [...] Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ Šventas Jonas savo žodžiais tai patvirtino: „Kas sakosi esąs šviesoje, / o savo brolio nekenčia, / tas dar tebėra tamsoje. [...] vaikščioja tamsoje / ir nežino, kur einąs, / nes tamsa užgulė jam akis.“

Stebėdami savo vidų, kad atrastume visuotinės Meilės vaizdo atspindį, mes konstatuojame, jog mūsų dvasia yra pati paslaptingiausia bei nesuprantamiausia. Kaip žmogiškos ir dvasinės būtybės esame nenusakomi. Sielos didumas viršija mus. Susivieniję Dvasioje galime būti viršesni nei mūsų biologiniai, psichologiniai, socialiniai ir politiniai sąlygotumai. Mokslas niekada negalės atrasti visuotinės Meilės, nes ji nesuprantama ir nėra mokslo subjektas laboratorijoje.

Savyje labiau susijungdami su Dvasia, išlaisvintoja, mes išsilaisviname iš Aš–Asmenybės pančių ir iš to, ką kiti gali apie mus pagalvoti. Net surinkus daug žinių apie savąjį Aš, nepaisant visos gilios paslapties mano akyse, aš toliau egzistuoju kitų akyse. Kaip gerai, kad taip yra! Tai ne savęs, kuris yra tikro dvasinio gyvenimo tikslas, pažinimas. Jei taip būtų, tik inteligentai ir mokslininkai galėtų jį pažinti. Kiekviena žinių anga uždaro savo nežinojimo dalį. Gyventi visuotinės Būties šviesioje – tai atsisakyti iliuzijos viską iš karto suprasti bei to, kad gyvenimas, pasaulis, kiti žmonės ir netgi mes patys niekada nebūsime visiškai pažinti, nuspėjami ir valdomi.

 Marius Morin, 2008-11-15

www.bernardinai.lt

R.G.Narajano nuotr.

Parašykite komentarą