Žmogaus apvalkalai

kunaiZM  „ir atlėkė elnias devynragis (…) ant vieno rago – ugnelė dega, ant antro rago kalveliai kala…“/ Iš lietuvių liaudies dainos.

Noriu jums papasakoti apie žmogaus kūnus ir apvalkalus, kaip tai šiandien suprantu. Jūs gal pasakytumėte, jog kūnas yra tik tas, kur apčiuopiamas pojūčiais. Dažniausiai jis vadinamas įmantriu ir galvotu žodeliu „materialus“. Jei lietuviškai – jis būtų įvardijamas medžiaginiu arba medžiagišku (kartais vadinamas grubiuoju) kūnu. O mūsų pojūčiai, kaip žinia, gali būti vystomi ir tada pasirodo, jog visas pasaulis kiek sudėtingesnis, nei anksčiau galvojome.

Indijos senuosiuose raštuose yra aprašyti žmogaus kūnai (sharira) ir apvalkalai (kosha). Tarp jų nėra esminio skirtumo, tai vienoks ar kitoks žmogaus esybės pasireiškimo lygmenų „rūšiavimas“. Taigi, jogai dažnai aprašo tris kūnus – medžiaginį kūną, žvaigždinį (astralinį) kūną ir priežastinį arba palaimos (ananda) kūną.

Na, ir penkis apvalkalus – vėlgi medžiaginį arba maisto apvalkalą; gyvybinį (prana) energijos, o lietuviškai būtų agnos apvalkalą; protinį (manas) apvalkalą; aukštesniojo proto (budhi) apvalkalą; palaimos/priežastinį apvalkalą. Šie kūnai ir apvalkalai yra ir atitinkamų pasaulių dalys. Todėl žmogus yra vienas kitą persmelkiančių pasaulių visuma.

Visa tai atrodo gana painiai. Pažiūrėkime į tai, kaip į apvalkalus, esančius vienas kitame ir persmelkiančius vienas kitą. Vieni apvalkalai yra labiau grubūs, medžiagiški, kiti mažiau. Įsivaizduokime kempinę indams plauti. Į ją įsismelkia valymo skystis, paskui poras užpildo vanduo, taip pat ten yra oro. Orą galima jonizuoti ir gauname dar vieną lygmenį. O matome tik kempinę ir tik ištyrę galime pasakyti, kas jos viduje.

Tačiau argi „aš“ esu tie apvalkalai? Todėl pirmiausia įsivaizduokime mūsų grynąją sąmonę (stebėtoją, liudytoją), kaip žvaigždę krūtinėje ar galvoje. Ši žvaigždutė yra apgaubta įvairių rūkų ir pavidalų. Suvokiantysis pradas yra silpnas, todėl visa ši austuva (struktūra) ima tapatintis su šių apvalkalų visuma, vadindama tai „asmenybe“. Įsisukusi į šį tik regimą lauką ir užmiršusi savo kelrodę žvaigždę.

O kas yra siela? Vienareikšmiškai sunku ir pasakyti. Stebėtojas, grynoji sąmonė yra dvasinis pradas, tačiau yra tam tikras supaprastinimas vadinti šį suvokimą „siela“, greičiau tai „dvasia“. Gal būt kartu su Priežastiniu apvalkalu ir kitais aukštesniaisiais apvalkalais? Na, gal paaiškės berašant, nes žinios ateina tada, kai jų paprašai.

kunaiZM3

Pradėkime nuo paties grubiausio lygmens – medžiaginio apvalkalo. Rodos, viskas apie jį žinoma. Tačiau retas supranta, jog tai ne vien kūnas, tai ir sąmonė: ląstelių sąmonė, kūno organų sąmonė ir paties kūno sąmonė, kurią tik kartais nujaučiam esant, jos visiškai nepažindami. Ši sąmonė turi savo supratimą ir valią, nors jie labai skiriasi nuo mums įprasto žmogiškojo supratimo. Šiaip tai atskira didelė tema. Ir šis yra pirmasis apvalkalas.

Šilumos arba Agnos apvalkalas. Jį taip pat jaučiame kiekvienas. Kol žmogus gyvas, jis yra šiltas, jis spinduliuoja šilumą. Žmogus turi agną (energiją), kurią naudodamas juda, jaučia alkį ir troškulį, galvoja, jaučia, kuria… Tas agnos apvalkalas yra grubiosios medžiagos tęsinys, paverčiantis ją gyva bei šilta. Medžiagos tęsinys, ją paverčiantis gyvata. Ir šis yra antrasis apvalkalas.

Eterinis apvalkalas, lietuviško įvardijimo kol kas nėra. Sąlygiškai galėtume šį apvalkalą pavadinti „vaiduoklių kūnu“, nes būtent jis dažnai matomas mistiškose nuotraukose ir t.t. Šis apvalkalas atkartoja medžiaginio kūno skvarmas ir yra lyg jungiamoji grandis tarp betarpiškai medžiagos ir subtiliųjų pavidalų. O subtiliųjų apvalkalų visuma sudaro aurą, eterinis apvalkalas yra pirmasis auros lygmuo. Beje, jį galima pamatyti arba nufotografuoti vadinamu „kirliano“ būdu. Arba tiesiog pakelkite ranką prieš baltą sieną ir žiūrėkite nesutelktu (periferiniu) žvilgsniu. Gal būt pamatysite lyg vaivorykštės švytėjimą šalia pirštų. Arba šalia baltos sienos tokiu pat būdu apžvelkite kito žmogaus galvą. Tai auros dalis, kurią dar gali įžiūrėti jautraus žmogaus žvilgsnis.

Kartais Eterinis apvalkalas ir Šilumos apvalkalas apjungiami į vieną, tačiau tai nėra teisinga, nes jų esmė – skirtingų dažnių virpesiai. Nors, kai kalbame apie vadinamus „energetinius kanalus“ arba meridianus, – jų subtiliosios ištakos yra eteriniame apvalkale, o labiau apčiuopiamas tęsinys – Šilumos apvalkale.

Sakoma, jog Eterinis apvalkalas tiksliai pakartoja medžiagiškas kūno skvarmas, tačiau yra kelis centimetrus didesnis už medžiaginį apvalkalą. Kiekvienas kūno organas taip pat turi savo eterinį antrininką. Eterinis kūnas dažniausiai būna melsvų atspalvių, tačiau kinta nuo kūno/jausmų/proto būsenų – nuo švelnių pastelinių spalvų iki sunkių pilkų atspalvių. Šiame apvalkale yra medžiaginio kūno agnos (energetinė matrica). Liga pirmiausia atsispindi joje, o tik paskui pasireiškia grubiajame lygmenyje. Po žmogaus mirties eterinis „antrininkas“ išsiskaido devintąją dieną. Vadinami „vaiduokliai“ yra tam tikros išimtys, jie neišnyksta dėl buvusių stiprių jausminių sukrėtimų, prisirišimų prie vietų ir žmonių ir pan. Reiktų pastebėti, kad eterinis kūnas taip pat turi savo sąmonę ir suvokimą. Galėtų būti tapatinamas su vadinamu „skausmo kūnu“. Taip pat didelė dalis vadinamų „apsėdimų“ – tai šio kūno „išdaigos“. Ir šis yra trečiasis apvalkalas.

kunaiZM2

Astralinis, lietuviškai Žvaigždinis apvalkalas. Tuo pačiu, šis kūnas yra laidininkas į Žvaigždinį (astralinį) pasaulį. Kartais vadinamas jausmų apvalkalu. Jis kyšo iš medžiaginio kūno maždaug apie 10 cm. Jis jau nebeturi tokio aiškaus kūno pavidalo. Kuo jausmingumas stipresnis, tuo šis apvalkalas ryškesnis. Tyri jausmai – šviesūs atspalviai, neigiami jausmai – tamsūs, sunkūs. Jei žmogus ilgai „laiko“ visokias nuoskaudas ir neigiamus jausmus – šiame kūne atsiranda tam tikri tiek pat ilgai išliekantys dariniai, galintys neigiamai įtakoti tiek Eterinį, tiek Medžiaginį apvalkalus. Čia taip pat gyvena mūsų sapnai, dalis regimos vaizduotės (ne abstrakčios).

Žvaigždinis planas turi kelis lygmenis, bet dabar to nenagrinėsime. Po žmogaus mirties atsiskiria praėjus 40 dienų. Visi kiti, subtilesni kūnai, gali pasilikti su žmogaus esybe daug ilgesnį laiką, nei Žvaigždinis apvalkalas. Čia dalis atsakymo į klausimą, kas gi yra ta „siela?… Ir šis yra ketvirtasis apvalkalas.

Proto (mentalinis) apvalkalas. Tai minčių ir mintijimo pavidalas. Mintijimas būna susietas (su daiktais įvykiais ir pan.) ir atsietas (abstraktus). Abstraktaus mintijimo pradžia yra idėja, tačiau ji, lyg kokia „zip“ byla, ateina arba iš Proto pasaulio, arba iš aukštesniųjų lygmenų. Dera suprasti, jog mintys mums priklauso tik iš dalies, mes esame mintijimo „bendradarbiai“. Žmogus pats iš savęs nieko negali sugalvoti ar išrasti. Viskas jau YRA Proto bei subtilesniuose lygmenyse. Žmogus lyg prisitraukia įvairias idėjas, minčių kodus ir jau savo prote juos „iššifruoja“, išplėtoja, taip pasisavindamas. Taip pats kuria. Arba stiprina jau esamus minčių pavidalus, juos atkartodamas. Jei mintis susijungia su jausmu – išeina dar stipresnis darinys, galintis išlikti gana ilgą laiką ir įtakoti kitus žmones.

Vis tik su Proto kūnu nėra viskas taip paprasta. Mat kiekvienas lygmuo turi savo „protą“, susivokimą ir jie tarpusavyje susiję. Minėjau apie vadinamą „žemutinį protą“. Sporto žmonės gerai žino, kas yra kūno atmintis. O taip pat jau minėtas „skausmo kūnas“, pasąmonė… Ir aukštesnysis protas, apie kurį dar kalbėsime. Todėl taip sunku kalbėti apie žmogaus „apvalkalus“ nes visa yra labai susiję tarpusavyje ir pereina viena į kitą.

Šis Proto kūnas, dar vadinamas viduriniuoju protu, kyšo už medžiaginio maždaug 20 centimetrų, vyraujanti spalva – geltona. Sakoma, jog Proto apvalkalas atsiskiria 90 dienų po žmogaus mirties. Vis tik, ir tai dar ne „siela“… Ir šis Protas yra penktasis apvalkalas.

Lemties/Likimo arba Priežastinis apvalkalas. Kaip man sakė vienas suvokiantis žmogus, likimą dar kiek galima keisti, o lemties – ne. Lemtis – pagrindinė gyvenimo programa, likimas – šios programos vienetai, dalys. Priežastinis apvalkalas krtais dar vadinamas Sielos apvalkalu. Jau priartėjome prie sielos…

Šis priežastinis apvalkalas – lyg koks sėklų maišelis. Numirus kūnui, visi žemesnieji taip pat pamažu atsiskiria ir ištirpsta. Negalime tiesiogiai išsinešti savo minčių ir patirčių. Tačiau galime išsinešti jų „sėklas“, kurios ir vėl, esant tinkamoms sąlygoms, sudygsta ir veši. Tai mūsų polinkiai, gabumai, savybės ir t.t. Dabar yra madingas žodelis matrica. Jis veikia, suteikia pavidalą visiems kitiems, mažiau subtiliems kūnams, tačiau būdamas tik vienu iš veiksnių. Kiti ne mažiau svarbūs veiksniai gimus žmogui – yra iš tėvų ir protėvių paveldėtos savybės, liaudyje vadinamos „genais“, giminės ir tautos likimas ir pan.

Šis apvalkalas maždaug 20 centimetrų didesnis už medžiaginį kūną. Ir šis Lemties (karminis) darinys yra šeštasis apvalkalas.

Nuojautų arba aukštesniojo proto (budhi) apvalkalas. Čia gyvena mūsų „vidinis mokytojas“, vidinis vedimas. Dažniausiai šis vedimas veikia tik iš dalies, per nuojautas, nujautimus, todėl ir apvalkalą pavadinome Nuojautų vardu. Nustačius aiškesnį ryšį su šiuo kūnu, galime labiau sąmoningai bendrauti su savuoju „vidiniu mokytoju“, aukštesniuoju „Aš“. Iš šio pasaulio atkeliauja idėjos ir visoks aukštesnysis Žinojimas.

Šis apvalkalas mumyse jau dabar ir visad yra „nušvitęs mokytojas“. Jis jau dabar yra mumyse, tik mes savo viduriniuoju, mažuoju protu jo negirdime, arba tik nujaučiame jį esant. Todėl galima sakyti, jog šis apvalkalas yra vienas visai žmonijai, turėdamas savo lauko ribas jis suvokia Vienį būdamas vienio būsenoje.

Todėl nėra ir negalėtų būti jokios „dvasinės evoliucijos“, – tik asmenybės arba medžiaginis vystymasis. Sąmoningumas, dvasinė atgaja – tai ryšio su savuoju „nušvitusiuoju mokytoju“ stiprėjimas, prasiveržiant pro uždangalus/apvalkalus į vidinę šviesą. Tai ne tiek vystymasis, kiek paprastėjimas, sugrįžimas į pirmapradę būseną, pirmapradį džiaugsmą. Sakoma, jog šis apvalkalas didesnis už medžiaginį maždaug 50 – 60 centimetrų. Ir ši Nuojauta yra septintasis apvalkalas.

Dangaus, Šviesos arba Dvasinis (Atma) kūnas. Sunku kažką pasakyti apie jį. Tai tavo „vidinio mokytojo“ Namai, tavo namai. Visi žodžiai apie tai greičiau nuveda nuo esmės, apipindami ribotomis sąvokomis tai, kas išties yra už visų sąvokų. Todėl čia dera daugiau medituoti/būvoti, kvėpuoti ir stebėti savo kvėpavimą, kol viskas paaiškės ne minties/sąvokų pavidalais, o tyra patirtimi. Ir ši Šviesa yra aštuntasis apvalkalas.

Dera pasakyti, jog kuo subtilesnis kūnas, tuo sunkiau kalbėti apie jo medžiagiškus pasireiškimus, visi apibrėžimai yra labai sąlygiški. Giliau „miške“ kitaip teka laikas, kitokios erdvės. Pavyzdžiui, bandymas pasakyti, jog kažkoks apvalkalas didesnis už kitą tiek ar tiek yra tik mūsų matymo ribotas atspindys. Taip pat ir kalbos apie spalvas.

Dabar vėl prisiminkime savo žvaigždę širdies plote arba galvoje. Tai tyroji sąmonė, Stebėtojas, dieviška kibirkštis. Ši save suvokianti Esmė yra devintasis ir kartu ašinis-pirmiausias apvalkalas.

Mes pamatėme ir išskyrėme devynis lygmenis. Galima būtų „pyragą“ pjaustyti ir kitaip. Tačiau išėjo šitaip.

„Oi atabėga bistrus alnelis (…) Bistrus alnelis devyniaragis…“/ Iš lietuvių liaudies dainos.

RG Narajanas

kunaiZM

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt