„Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.“
Vieną gražų rytą, po meditavimo, lyg blyksnis atėjo, atrodo žinoma, tačiau naujai ir smarkiai suskambėjusi nata: „Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas…“
Po kurio laiko, neišvengiamai įsijungęs kompiuterį, perskaitau savo draugo žinutę su šia ištrauka:
Kiekviename ašrame galima rasti pradedančiuosius jogus, pažengusius jogus ir nusipelniusius jogus, artimus Mokytojui. Žinoma, galima dėl juoko bei linksmumo įsijungti į šią hierrrarchiją, tačiau tikras jogas visada vengia susibūrimų ir vakarėlių.
***
Gintaro ir Narajano įžangos žodis
Yra žmonių, matančių pasaulį kitaip. Ir tai yra nuostabus dalykas. Perskaitęs šį rašinį, sužinojau, jog, tiesą pasakius, visi esam šiek tiek debilai. Bent jau dažnai elgiamės taip, lyg būtume. Pasirodo, kad debilas nuo vadinamo normalaus skiriasi tik galimybe mokytis. Kaip sako medikai „Apskritai lengvo protinio atsilikimo žmonių elgesio jausminiai ir socialiniai sunkumai yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus proto žmonės.“ Sutinku žmonių, kurie sako, kad jiems jau per vėlu mokytis, arba jie jau viską žino. Tai tiesus kelias į debilumą.
Kartą vienas šventklajūnis ilgai ruošėsi į jatrą. Ruošėsi, ruošėsi, paskui apsiramino ir nustojo ruoštis. Ir gyveno ilgai laimingai. Štai tokia puiki buvo šventklajūnio jatra.
***
Kartą viena labai pažengusių šventklajūnių draugija bendro meditavimo metu materializavo tikrą Indijos pasienietį.
Be meilės, be jumoro joga yra tik labai labai sunkus darbas, kurio yra labai labai daug.
Pagal Stivą Rosą
***
Ši kova, keista kova su savimi pačiais, tęsiasi jau daug tūkstančių metų. Žmonės dalinasi ir vis nepasidalina. Tada „pasidalina“ į geriečius ir blogiečius ir ima kovoti. Geriečiai galvoja, kad jie geriečiai, blogiečiai – kad irgi geriečiai. Niekas nenori būti blogiečiais. Gal todėl blogiečių ir nebūna. Kiekvienas karas šventas, abi pusės teisios. Ir abi pusės kaltina viena kita blogiečiais esą. Tačiau galutiniai blogiečiai paaiškėja po vienos iš pusių pralaimėjimo. Todėl ir sakoma, kad „laimėtojai rašo istoriją“.
Pagrindinis tikros Realybės privalumas yra tas, kad ji nepraeina, net jei jūs ja netikite, – pasakė Realybės Mokytojas ir nuėjo su mokiniais žaisti krepšinį.
***
Kartą mokinys paklausė Realybės Mokytojo:
— Ar ilgai laukti pasikeitimų į gera?
— Jei laukti, tuomet ilgai!.. — atsakė Mokytojas.
Šią pasaką užrašė Karlas Gustavas Jungas knygoje „Sinchronistiškumas“. Jos antrasis dvigubas dugnas… Tegu šį rebusą išsprendžia skaitytojas. Kuo skiriasi tikrasis pažinimas nuo pažinimo kopijų? Štai ši pasaka:
Gyveno kartą vienas keistas senis. Gyveno jis oloje, kur rado sau prieglobstį nuo kaimo šurmulio. Žmonės jį laikė burtininku, ir turėjo jis mokinių, kurie tikėjosi pas jį išmokti burtų meno. Tačiau pats jis apie tokius dalykus net negalvojo. Jis tik siekė sužinoti tai, ko dar nežinojo, tačiau kas, kaip jis buvo įsitikinęs, visuomet vyko.