Apreiškimas Vincui Kudirkai (papildyta)

   Šventraščiuose pasakyta, jog visa, kas paslėpta, taps atverta. Kartais išmintis ir žinojimas žmonių sąmonėn sugrįžta keistais ir paslaptingais būdais.

 Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš“ tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik įrankiai visagalės Mūzos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu,  Šventąja Dvasia arba net dieviškumu, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardinta. Tyliai atliekanti savo darbą.

Skaityti toliau

Ką nutylėjo Evangelija pagal Joną

 Nuostabus teosofo, Agni jogos mokymo sekėjo A.Cheidoko kūrinys apie tai, ko neparašė evangelistai.

„Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes, parašytas dabar epigrafe, man iškilo trys klausimai.

Pirmas – kaip galėjo įvykti, kad žiaurūs teisėjai, susirinkę nuteisti moters už svetimavimą užmėtymu akmenimis, staiga tapo tokie gailestingi ir, paklausę savo sąžinės, paliko nusikaltėlę nenubaustą?

Antra – kodėl taip glaustai parašytoje Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime? Gal paslaptis būtent tame, ką Kristus rašė pirštu ant smėlio?

Trečia – koks buvo tolesnis svetimavusios moters likimas?

Skaityti toliau

Puokainių šventovė

Nuotrauka2Po(u) kaini (kaimi). Rami vieta, esanti ramybėje, Ramybės kaimas (Romuva???). Tokia žinia yra užkoduota dabartiniame šios vietos pavadinime (šis pavadinimas minimas nuo 1661 metų).

Netoli Duobelės, ant stačių kalvų ir gilių klonių maždaug 500 ha plote ošia Puokainių miškas. Jame ilgus šimtmečius glūdi didi šventykla, kartais Latvijoje vadinama latviškais X failais. 1995 metais, ėmus kirsti mišką, atsivėrė akmenų karalija. Grupė entuziastų apgynė šią vietą nuo naikinimo, ėmė rastis pėsčiųjų takeliai, iki šiol savanoriai valo akmenis ir atidengia vis naujus klodus. Daug savanorių darbo čia įdėta, iš visos Latvijos važiuoja žmonės iki šiolei.

Skaityti toliau

Petras Tarasenka: Perkūno šventykloje

P. Tarasenka… Aš, galingas dangaus ir Žemės valdovas, dievas Perkūnas, jus, lietuvius, savo vaikais išrinkau.

… Tamsią ir šaltą naktį, kai drebėjote iš baimės ir šalčio, kai mirtis jau žiūrėjo jums į akis, aš užžiebiau jūsų tamsiuose rūsiuose šviesų židinį, ir jo šviesa ir šiluma atgaivinau jūsų sustingusius kūnus ir į širdį įdiegiau drąsą.

… Iš tamsių girių ir niūrių pelkių aš išvedžiau jus į žaliuojančius laukus ir pavedžiau jums juos valdyti.

Skaityti toliau

Apie Šventąją Ugnį Lietuvoje

Senasis Aukuras   http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2013/02/img_6016.jpg

 Pačioje Vilniaus ašyje, šurmulingo turgaus užnugary, globojamas dviejų senų liepų, rymo senas aukuras. Mažai kas iš gausių praeivių srauto, plaukiančio Didžiąja/Pilies gatve, jį pastebi, mat yra sėkmingai uždengtas turgaus stendų su istorinėmis Vilniaus nuotraukomis. Nebent automobilių vairuotojai, sukdami link Didžiosios gatvės (ir dirstelėję kairėn, galėtų pastebėti tylų žmogaus siluetą šalia senojo akmens.

Skaityti toliau

Protėvių palikimas – Sodnai (Sodai)

 OLYMPUS DIGITAL CAMERAAukštą protėvių Suvokimą ir dvasines galias parodo lietuviškų Sodnų (sodų) kūrimo tradicija. Be abejonės, tai sakralią prasmę turintis mūsų Protėvių palikimas, kuris šiandien dar nėra pakankamai įvertintas, ištirtas ir žinomas.

 Sodnai yra nuostabus senovės žmonių gilios dvasinės pasaulio pajautos įrodymas, o taip pat – jų abstraktaus mąstymo demonstracija. Šios sakralios geometrinės formos (tradicinis Sodnas yra oktaedras, – tai du tetraedrai, piramidės, suliestos pagrindais) praktiškai skleidžia Darnos virpesius, Prabočių Dvasią ir Vistatos suvokimą.

  Skaityti toliau

R.Ambraziejienė. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai.

zenklai_ivaizdiniai_simboliaiVertingas veikalas, kuriame dvasiniai ieškotojai ras sunkiai apčiuopiamą „kažką“, ką galima pavadinti savu, artimu mūsų tautos sąvasčiai. Rasos Ambraziejienės knygoje (I leidimas – 1999 m., II leidimas – 2003 m.) gilinamasi į simbolius, jų prasmę, kilmę bei tarpusavio sąsajas, bandant aprėpti juos kaip visumą. Tyrinėjant remiamasi lietuvių tautinės kultūros įžvalgomis, vis dėlto siekiant įvaizdinių nesusieti su kurios nors vienos kultūros ar religijos įtaka, tuo parodant simbolių visuotinumą visose senosiose kultūrose. Taip autorė demonstruoja platų kultūrinį horizontą.

Skaityti toliau

Protėvių balsas: indėnų vado Sietlo kalba

http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2012/10/220px-chief_seattle.jpg1854 metais Sietlas (Si’ahl), indėnų genties sukvamiši (the Suquamish tribe) vadas, ištarė šį kreipimąsi baltąjam žmogui savo gimtąja kalba. Kalba buvo užrašyta daktaro Henrio Smito. H.Smitas pabrėždavo, kad jo paties anglų kalba, atspindinti to meto leksikos ir žodžių atsargas, buvo neįgali pavaizduoti visą vado Sietlo minčių ir palyginimų grožį. Deja, pirminis šaltinis yra neišlikęs ir šiuo metu yra keletas šios kalbos variantų. Indėnų vado vardu pavadintas JAV miestas Sietlas. Šiandien šioje kalboje keliami vertybiniai klausimai lygiai tiek pat reikšmingi, kaip ir prieš pusantro amžiaus.

Skaityti toliau