Kleve mūsų, kuris esi atšlaime,
teesie amžinas tavo šlamėjimas,
teateinie tavo žydėjimo karalystė,
teesie tavo valia bičių dūzgesiui -
kaip viršūnėje, taip ir šaknyse.
Kleve mūsų, kuris esi atšlaime,
teesie amžinas tavo šlamėjimas,
teateinie tavo žydėjimo karalystė,
teesie tavo valia bičių dūzgesiui -
kaip viršūnėje, taip ir šaknyse.
Viena nuostabiausių knygų ir gyvosios išminties šaltinių – Kahlilio Džibrano knyga „Pranašas“. Išminčiai nereikia daug žodžių…
***
Tada senas žynys pasakė: kalbėk mums apie Religiją.
Ir jis tarė:
Ar aš kalbėjau šiandien apie ką nors kita?
Argi ne religija – visi poelgiai ir visi apmąstymai? Kas nėra poelgis ir apmąstymas, o stebuklas ir nuostaba, vis gimstantys sieloje, net kai rankos skaldo akmenį ar valdo stakles?
Tiesiog eilėraštis apie žvaigždes. Gal būt, taip jaučiasi dvasinis ieškotojas, kas jis bebūtų – jogas ar poetas – kuris žiūri į žvaigždes. Jį šaukia Jo žvaigždė, rodo kelią į Save. Per vienovę, kuri atrandama savyje, gimsta kitoks žmogus. Todėl dvasinius žmones senovėje buvo įprasta vadinti dukart gimusiais…
Kaip maistas yra reikalingas kūnui, taip malda ir meditacija yra reikalingos sielai.
Viešpatie, padėk man pasijusti Tavo vaiku.
Viešpatie, Tu Tas, kuriame yra Viskas.
Tu Tas, kuris myli viską,
Tu Tas, kuris priima viską neteisdamas ir nevertindamas.
Šv. Pranciškus gyveno XIII a. pradžioje Italijoje, Asyžiaus mieste.
Pranciškus sakydavo susirinkusiems:
– Svarbiausia jūsų užduotis nešiotis širdyje ramybę ir niekada neiššaukti jokių nesutarimų, netapti jokių skandalų ir nemalonumų priežastimi. Mes turime gyventi taip, kad kiekvienas mus matantis ir besiklausantis, trokštų tikėti Dievu.