Negali dalyvaut, jei skirta būt.
Jogas Atmaram
Šiame rašinyje pabandysiu pažiūrėti į pasaulinius vyksmus kiek kitu kampu, nei yra įprasta. Iš stebėtojo padėties, kuris nevertina, kas teisus, o kas klysta – Stebėtojas neprisirišęs prie išankstinio matymo dar nemačius, tad gali daugiau pastebėti.
Pasikeitimai yra pasaulio buvimo pagrindas…jei jūs nesate Viešpats, vis vien negalėsite to sustabdyti. Tai kam jį teisti?/// Nim Karoli Baba
Tęsiame pokalbį apie visuomenines austuvas ir ateities modeliavimą.
„Bankinį nuošimtį“ taip pat nereikėtų paversti supaprastintu blogiu. Senaisiais laikais, kai didžiausias turtas būdavo gyvuliai, jie atsivesdavo jauniklių ir banda didėdavo, taip atsirasdavo prieaugis. Galvijų banda buvo tas pat, kas ir pinigai. Tuomet paaiškėjo, kad pinigai gali augti „patys“.
Visuomenė – tai negyvėlių eisena. Lavonai – aplink vieni lavonai… /// Ošo
Pradėjau nuo Ošo pasakytos ištraukos ir tuo, matyt, galima būtų ir užbaigti. Kol žmonės gyvens savo sapne ir bus tiek sąmoningi, kad suprastų tik kovą, varžytuves, paklūstant tik refleksams ir psichologinėms programoms, – būtovės (istorijos) vyksmas bus būtent toks, kokį ir pažįstame paskutinius šimtmečius. Tačiau jis ne visada buvo toks.
Įvadas
Šios ištraukos iš istoriko pasisakymo vertingos tuo, jog yra išaiškinta visuomenės pažinimo įrankių, sąvokų svarba. Kai sakau, jog mūsų protėviai „religijos“ neturėjo, daugelis stebisi. Kaipgi taip? Ogi mūsų pasaulėvydai mažiausiai 5000 metų, o sąvoka „religija“ yra gana jauna. Naudojantis tokiomis naujoviškomis, „moderniomis“ sąvokomis kaip „religija“, negalėtume suprasti mūsų protėvių Vydijos.
Visuomenės valdymo įrankiai/ginklai, nuo silpniausio, link stipriausio:
6. Karinė ir policinė jėga ir kitokia prievarta, viršininkų viešpatavimas, hierarchinis valdymas (viršininkijos); tiesioginis valdymas per jėgą ir prievartą, vyriausybių valdžia, nesant esminio bendruomenių pritarimo.
Skaičius devyni simbolizuoja Pašventimą. Tai skaičius, kuris simboliškai žymi perėjimą į naują kokybę, naujus virpesius bei tų virpesių įtvirtinimą. Kitaip tariant, atgimimą, antrąją gimtį nauju, dvasiniu pavidalu.
Protėvių Lietuvoje tai buvo šventas skaičius, Ragučio skaičius. Prisimenam ir elnią devyniaragį, narsų kareivį, nukaunantį slibiną devyniomis galvomis. Kartais, kad pasiektum tikslą, tenka perplaukti devynias jūres ir devynias marias…
Lietuvių mitologas, Romuvos vaidila Dainius Razauskas neseniai išleido mokslinį veikalą „Maironis – praamžės tradicijos dainius“, kuriame šio didžio Lietuvos poeto eilėraščius tyrinėja kiek netikėtu – mitologiniu požiūriu, tarsi mėgindamas juose aptikti mūsų tautos sąmonės skvarmą – būtent tai, ką įprastai vadiname lietuvių tautos dvasia.
- Ką tik knygynų lentynas pasiekė jūsų knyga, kurioje Maironio kūrybą tiriate mitologiniu požiūriu. Sulauksime ir dar vieno jūsų veikalo, kuriame tuo pačiu atžvilgiu bus nagrinėjamas Kristijonas Donelaitis. Kokiu tikslu ėmėtės šių tyrimų? Ką mėginote užčiuopti? Nejaugi tą ypatingąją tautinę esmę, vadinamą tautos dvasia?
Visame kame yra tam tikra tvarka. Kur be nukreiptumėm žvilgsnį, į mineralų pasaulį, augalų ar gyvūnijos, visur rasime tam tikrą racionaliai veikiančią sistemą. Bet nieko nėra amžino, viskas kinta, „nėra nieko pastovesnio už laikinumą“. Ar jau taip seniai klestėjo dinozaurai? Kaip tada atrodė mūsų planeta? Turbūt neatpažintumėm, net kontinentai buvo kitokie… O kaip pasikeitė augalai? Kiek jų išnyko, neprisitaikę prie pakitusių sąlygų, kiek atsirado naujų? Milžiniškų paparčių dabar galime rasti tik pėdsakus (atspaudus) kur nors akmens anglyje. Sekvojų dar yra, yra dar daug dalykų, labai daug, kurie gali mums žmonėms priminti apie laikinumą.