Siūlau pakelti taures už Dievą, kuris yra visur: gatvėse ir aikštėse, tavernose, šitame stale ir šitame vyne, kelių sankryžose ir įvažiavimuose į miestus; gražių moterų brangenybėse ir vyrų keiksmuose; varpinėse, celėse ir vienuolių pamoksluose, vaikų maldose ir senų žmonių šventėse, testamentuose ir teisėjų nuosprendžiuose; … ir baimėje, ir dailininkų rankose, vaikų gimime ir jų nepriežiūroje, mirštančiųjų patalynėje, ligoninės lovose ir nuteistųjų myriop pakylose; varguolių maldavimuose ir turtingųjų mielaširdystėje; nakties tyloje ir varpų bei vargonų dermingame skambėjime… ir paleistuvių krūtinėse, visų pasaulio paleistuvių krūtinėse, ir tų dorybingų merginų, vyro ir moters – visa darosi Jo Vardu ir Jo Valia, niekas kas žmogiška Jam nesvetima, niekas kas dieviška Jam nesvetima… Visa yra Dievas. Todėl nekalbėkite apie Jį blogai, Jis gali išgirsti…
Iš ispanų serialo „La Peste“.
Gyvename savo proto atspindžių ir įsivaizdavimų pasaulyje, kurį laikome tikru ir akivaizdžiu. Šiuolaikinis, į medžiaginę būtį paniręs žmogus, patiria daug rūpesčių ir bėdų, kurias vadina „problemomis“, – dažnai varsto gydytojų duris, serga ligomis, kurių nepažino mūsų protėviai, ir pirmiausia – vadinamomis dvasios ligomis. Kokia to kentėjimo priežastis? Galima būtų atsakyti trumpai ir moksliškai. Pagrindinės priežastys yra dvi – psichologinės ir fiziologinės, o taip pat – daug antrinių priežasčių.
