Žmogaus protas ne tik juda per savųjų patyrimų srautą, tačiau ir nuolat juos vertina. Šių patirčių esmė yra priešybės, kurios sukuriamos vaizduotės, kai žiūrima į gyvenimą savo asmeniniu žvilgsniu. Asmens suvokimas apie tai, kas yra priimtina ir kas nepriimtina keičiasi pagal tai, kokie norai vyrauja šią akimirką. Tačiau kol yra noras, žmogus negali nevertinti savo patyrimų savęs paties atžvilgiu. Jis skirsto savo patirtis į dvi dalis, kurių viena yra palanki noro įgyvendinimui, o kita dalis yra kliūtis norui išsipildyti. Vietoje to, kad stebėtų gyvenimą be jokių lūkesčių ir apribojimų, protas pasidalina į dvi dalis.
Žymos archyvas: pasaulėvyda
Apie religijas ir dvasingumą
Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.
OM paslaptis: iš senųjų Indijos veikalų.
1. Vieni siekia nedvilypio (advaita) supratimo, kiti siekia dvilypio (dvaita). Jie nepažįsta vieningos tikrovės (samatatva), kuri yra neapsakoma nei dvilypumo, nei nedvilypėmis sąvokomis.
2. Tuomet kai Deivas yra visur esantis, nejudantis, pilnas, amžinas, regimybė (maya) – didysis klaidžiojimas – sukuria menamus dvilypumą ir nedvilypumą.
Pameditavimai: „Sodo būva“
Sodas yra Gyvenimo medis, jis yra Pilnatvė. Pilnatvė sukasi ir skleidžiasi, užpildydama erdvę aplinkui. Ji pati yra erdvė ir galios/agnos (energijos) virpesiai. Ši galia skatina, kelia, budina kūrybai, degimui. Keturi pradai talpinas penktame. Pasaulis kuriasi ir vėl užsiveria, kaip diena ir naktis.
Šis sukimasis yra Rėdos Atgaja. Tai, kas buvo, vėl pasikartos. Sada – vyksmas, nenutraukiama, nuolatinė eiga.
RG: Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta
Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta. Tai buvimas Ašyje. Ašies-Stebėtojo niekas neliūdina ir nelinksmina, tai save suvokiantis ramus Sąmoningumas.
Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta. Esu tik ranka rodanti į Dangų ir į Ugnį. Ne į kažkokį akivaizdų daiktą ar reiškinį, tegu ir labai brangų. Dangus yra pilnas ir Ugnis pilna. Protas dangų skirsto dalimis, jausmai jaukia suvokimą, svarbumo pojūtis iškreipia erdvę. Tai, kas keičiasi, nėra Tikrovė. Tikrovė yra patirtis, kurią galime pažinti ramiu protu ir ramiais jausmais. Tai, ką rašome ir sakome, nėra tikrovė, o tik menamo gyvenimo pasireiškimai, mintys ir jausmai. Buvimas teisiu nėra tikrovė, ir klaida nėra tikrovė. Nes Tikrovė nėra teisi ir ji niekada neklysta…
Išminčių sakymai 63
Tai, kas neišlaiko sąmoningumo, yra nuodėmė, o tai, kas auga sąmoningume yra dorybė. Dorybingumas ir nuodėmingumas nėra bendruomeninės (socialinės) sąvokos, jos yra vidinis supratimas…
Ošo
*
Nėra religijų – tik mes jas sugalvojome.
Awadhoot Baba
Nisargadatta Maharaj: Budrumas yra Stebėtojas
Klausimas: Aš galiu suprasti, kad asmenybė yra proto darinys – taip apibūdinimas atminčių ir įpročių rinkinys. Tačiau tas, kuriam atsitinka asmuo, ta stebėjimo ašis – ar tai taip pat yra prote?
Maharaj: Asmeniui reikia pagrindo – kūno, su kuriuo būtų galima tapatintis – taip, kaip spalvai reikia paviršiaus, ant kurio galėtų pasirodyti. Pats spalvų matymas nuo spalvos nepriklauso – jam visai tas pats, kokia spalva. Reikia akies, kad pamatytum spalvą. Spalvų yra daug, akis – viena.
RG: įvairūs pastebėjimai
Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra lietuviška kalba).
Sutartinių klausom arba jas giedam. Būsena užgimsta per garso agną (moksliukai vadina energija). Ji pamažu mus apgaubia ir veda. Į Sodus žiūrim, gerdami jų darnius pavidalus. Tiesa, ne vien per akis geriam, bet ir per odą, per širdį. Tuo metu protas prityla ir Būsena skleidžiasi.