Kibalionas – tai iš Senovės Egipto bei Graikijos mus pasiekusi Hermetinės pasaulėvydos išmintis. Hermetikų suskvarmuoti septyni dėsniai (aksiomos), būdami labai paprasti ir aiškūs, paaiškina pasaulio sandarą ir jo veikimą. Septyni hermetiniai dėsniai yra aprašyti knygoje, nuorodą į kurią rasite priede.
Žymos archyvas: Teosofija
Agni jogos briaunos
Visą gyvenimą išlaikęs savo dvasios šviestuvą neužgesusį – jau nugalėtojas. Rūpinkis juo. Rūpinkis tuo, kad dvasia neužgestų. Šis dvasios užgesimas – blogiausia, kas galėtų atsitikti žmogui. Nebodamas nieko ir nugalėdamas, išlaikyk dvasios ugnį. (319)
Šventyklos priminimai
0
Tikroji Šventykla gimsta kiekvieno bundančio suvokimui žmogaus širdyje. Sakome „gimsta“… Tačiau juk ši šventa vieta visuomet buvo ten, tik tu gal nenorėjai jos pastebėti? Gal būt, tai net ne vieta, ne laikas, ne erdvė, o būsena? Aš Esu. Šventykla yra Tai, kas visada būvoja ir negali būti sugriauta. Žengti žingsnį į šią vidinę erdvę ir praverti duris… „ir tuomet, gali būti, ateis ta minutė, kai žmogus vis tik pabandys praverti duris, vedančias į vidinę Šventyklą. Ir to visiškai užtenka.“ (J.P.Blavatskaja „Užburtas gyvenimas“).
Vydūnas: patartina laikysena visais laikais
Labai niūkus yra dabar žmonių gyvenimo dangus, kaip ir tasai, kurs juslėms yra prieinamas. Naujiems metams prasidedant, šitasis pamažei vis šviesėja. Pagaliau ir visai gražiai nušvis. O taip turėtų šviesėti ir visas žmonių gyvenimas. Juk visi žmonės to nori. Tūliems tai jau ir vyksta. Mat žmonės patys turėtų ir gali gyvenimo šviesėjimą sukelti.
Bet labai daug žmonių to nenumano. Nenujaučia, kad jie tam yra tiesiog pašaukti. Ir nusiminę jie žvelgia žemyn. Sakosi, kad ir nauji metai nieko naujo, būtent nieko gero, žmonėms nesuteiks.
V.Šmakovas: dvasinis kelias
Tiesa ir žmogaus veržimasis į ją – amžini; pasaulyje nėra ir negali būti jėgos, kuri tai pranoktų; visas pasaulis gali žūti, ir užslinkusioje Kali Jugoje gali likti tik vienas žmogus, bet ir tada Tiesa tebežėrėtų jo širdyje, o dvasia ir toliau tebesiveržtų į ją.
Žlugo visa Egipto didybė, žlugo šventyklos, žlugo išminčių tvirtovės, už kurių sienų buvo susitelkę amžini siekiai išsiveržti į nežemišką gyvenimą, – mokslas apie Amžiną Tiesą žlugti negalėjo, jis nemirtingas ir žmonių beprotiškumo bangos negalėjo šios Tiesos išjudinti!
R.G.Narajanas: apie taisykles ir laisvę
„Šalin grandines – laisvės, laisvės, laisvės, laisvės! Visada būti pasiruošus pakeisti viską, išskyrus Viena: veržimąsi. Tai troškulys. (…)
Geriausia, ką galima padaryti – tai neturėti jokių išankstinių įsikaltų idėjų ir principų; o! Moraliniai principai, normų ir taisyklių sąvadas, „ką reikia daryti“ ir „ko nedera daryti“, visos įsikaltos idėjos, iš moralinio požiūrio taško, iš vystymosi (progreso) požiūrio taško, o paskum visi socialiniai ir proto (mentaliniai) sąlygiškumai – nėra sunkesnių kliūčių, nei šios. Pažįstu žmones, kurie gaišo dešimtmečius tam, jog įveiktų vieną iš tokių proto konstrukcijų!
Dvasiniai paradoksai
Kas ieško – neras, kas neieško – juolab. Kas eina į tikslą, visad eis, niekur neateidamas, nes tikslas visad bus prieky. Kas neina – liks, kur yra. Kas verkia – juoksis, o kas juokiasi – verks (netaikoma besijuokiantiems bodhisatvoms). Kas kenčia – dar labiau kentės, o kas surado Vartus tarp dviejų kančios akimirkų – palaimintas šiuo Žinojimu. Meilę pasėjęs – meilę pjaus, kardą pakėlęs – nuo kardo žus. Prisirišimą į Meilę iškeitęs, – pats Meile pataps. Meile patapęs – Žinojimą įgis.
R.G.Narajanas: keistas susitikimas
Kartą sutikau žmogų. Keistas tai buvo žmogus. Norėjau praeiti pro šalį, tačiau jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir ėmė kalbėti. Lyg man, lyg pats sau… Taip jis kalbėjo:
- Įvairių žmonių sutinku. Vieni galvoja, kad eina dvasiniu keliu, bet neina. Kiti apie tai iš viso negalvoja, bet tuo keliu eina. Vieni sako – „pergyvenu dvasinių pasikeitimų laikotarpį“. Pasižiūriu įdėmiau – jokių pasikeitimų, tik jausmai linguojasi. Sūpuojasi žmogus jausmų sūpynėse… Jo siela siekia aiškumo, tyrumo, tačiau jausmai/jutimai temdo akis. Susitapatinęs su jomis, jis ir toliau „transformuojasi“. Jausmų pasaulis – tamsus vanduo, tame tamsiame vandenyje visokia žuvis gyvena. Gal išsisups ir suvoks, kas tikra, o kas ne. Palikim tai Aukščiausiųjų pasaulių Malonei, nevertinkim. Mylėkim – ir priartinsim tą dieną, kai supynės sustos.