Dvasiniai paradoksai

SfinksKas ieško – neras, kas neieško – juolab. Kas eina į tikslą, visad eis, niekur neateidamas, nes tikslas visad bus prieky. Kas neina – liks, kur yra. Kas verkia – juoksis, o kas juokiasi – verks (netaikoma besijuokiantiems bodhisatvoms). Kas kenčia – dar labiau kentės, o kas surado Vartus tarp dviejų kančios akimirkų – palaimintas šiuo Žinojimu. Meilę pasėjęs – meilę pjaus, kardą pakėlęs – nuo kardo žus. Prisirišimą į Meilę iškeitęs, – pats Meile pataps. Meile patapęs – Žinojimą įgis.

Skaityti toliau

R.G.Narajanas: keistas susitikimas

Dzen ežerasKartą sutikau žmogų. Keistas tai buvo žmogus. Norėjau praeiti pro šalį, tačiau jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir ėmė kalbėti. Lyg man, lyg pats sau… Taip jis kalbėjo:

-          Įvairių žmonių sutinku. Vieni galvoja, kad eina dvasiniu keliu, bet neina. Kiti apie tai iš viso negalvoja, bet tuo keliu eina. Vieni sako – „pergyvenu dvasinių pasikeitimų laikotarpį“. Pasižiūriu įdėmiau – jokių pasikeitimų, tik jausmai linguojasi. Sūpuojasi žmogus jausmų sūpynėse… Jo siela siekia aiškumo, tyrumo, tačiau jausmai/jutimai temdo akis. Susitapatinęs su jomis, jis ir toliau „transformuojasi“. Jausmų pasaulis – tamsus vanduo, tame tamsiame vandenyje visokia žuvis gyvena. Gal išsisups ir suvoks, kas tikra, o kas ne. Palikim tai Aukščiausiųjų pasaulių Malonei, nevertinkim. Mylėkim – ir priartinsim tą dieną, kai supynės sustos.

Skaityti toliau

Apie sąmoningumą ir jo skvarmas

RAM

Visa gyvena, nėra nieko mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.

Piotras Uspenskis

Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareikšmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti tai, jog sąmonėjimas, kaip procesas, yra įmanomas. Ir tai vienas iš gražiausių šio pasaulio stebuklų, žmogaus sąmonės skleidimasis.

Skaityti toliau

Sakmė apie Dūminį šešėlį

egiptiet_venVieną kartą, sename name, sename senamiestyje, užsidegė Ugnelė. Ji degė tamsiame kambaryje, kuriame, berods nebuvo žmonių. Ugnelė apšvietė sienas ir senus baldus. Dūminis šešėlis stovėjo šalia jos, nejudėdamas, gal apsnūdęs žiūrėjo į ugnį…

Skaityti toliau

Didžiosios Piramidės misterija

   Mes paprastai neteisingai vartojame žodį mirtis. Ne tie mirę, kurie paliko šį laikiną pasaulį. Iš tikro mirę tie, kurie nepažįsta patys savęs. Mirtis – tai nežinojimas, nes nežinantieji palaidoti šaltame akmeniniame savo ribotumo karste, jie, nieko nežinantys, nieko nemokantys, nieko nesuvokiantys, nieko nesiekiantys. Besmegeniai negyveno niekada. Gyvenimas – tai ne tik judrus egzistavimas. Gyvenimas – tai mąstymas; gyvenimas – tai siekimas; gyvenimas – tai teisingas priėmimas; gyvenimas – tai pripažinimas; gyvenimas – tai pajautimas; gyvenimas – tai veržimasis ir pirmiausia – tai suvokimas! Tiems, kas supranta gyvenimą, mirties būti negali, tiems, kas nesupranta mūsų laikinojo buvimo čia tikslo – gyvenimo būti negali.

Skaityti toliau

Apie karą ir tikrąją Taiką

chandra9Ši kova, keista kova su savimi pačiais, tęsiasi jau daug tūkstančių metų. Žmonės dalinasi ir vis nepasidalina. Tada „pasidalina“ į geriečius ir blogiečius ir ima kovoti. Geriečiai galvoja, kad jie geriečiai, blogiečiai – kad irgi geriečiai. Niekas nenori būti blogiečiais. Gal todėl blogiečių ir nebūna. Kiekvienas karas šventas, abi pusės teisios. Ir abi pusės kaltina viena kita blogiečiais esą. Tačiau galutiniai blogiečiai paaiškėja po vienos iš pusių pralaimėjimo. Todėl ir sakoma, kad „laimėtojai rašo istoriją“.

Skaityti toliau

Klausimai ir atsakymai (1)

Suvokimo altoriusKlausimas: turiu klausima tau, kaip teosofui, gal galėsi padėt man į jį rast atsakymą,- atsižvelgiant į mano vakar prajaustą žmogaus santykį į Dievą. Aš neturiu omenyje jokiu religijų, čia atskira tema. Mūsų protėvių jis buvo betarpiškas, kasdienis, esantis visur, žinantis, kur ir kada ir kokiu klausimu į kokia konkrečia dievybę kreiptis. Jie tuo tikėjo ir ne tik, tai buvo jų gyvenimo dalis. Skaityti toliau

Girnaras. Kalno galios, simboliai ir pašventimai.*

Išėjo šventklajūnis į kelią ir ėjo jis ilgai. Negalėjo tiksliai pasakyti, kodėl. Žinojo, kad turi eiti, Gilbinesa3kad tai jo kelias, kad tas veržimasis, ta dvasinė ugnis, kuri dega jo širdyje, yra maža Didžiosios Ugnies dalelė – ir ji turi susijungti su šia Didžiąja Ugnimi.

Ir laikas išnyko tame ėjime, tik ritmas ir kvėpavimas, – diena po dienos.

Skaityti toliau