Žmogaus apvalkalai

kunaiZM  „ir atlėkė elnias devynragis (…) ant vieno rago – ugnelė dega, ant antro rago kalveliai kala…“/ Iš lietuvių liaudies dainos.

Noriu jums papasakoti apie žmogaus kūnus ir apvalkalus, kaip tai šiandien suprantu. Jūs gal pasakytumėte, jog kūnas yra tik tas, kur apčiuopiamas pojūčiais. Dažniausiai jis vadinamas įmantriu ir galvotu žodeliu „materialus“. Jei lietuviškai – jis būtų įvardijamas medžiaginiu arba medžiagišku (kartais vadinamas grubiuoju) kūnu. O mūsų pojūčiai, kaip žinia, gali būti vystomi ir tada pasirodo, jog visas pasaulis kiek sudėtingesnis, nei anksčiau galvojome.

Skaityti toliau

Apie „teisėtus“ lūkesčius

OLYMPUS DIGITAL CAMERA “Teisėti“ lūkesčiai – yra tiesus kelias į vidinį ir išorinį susipriešinimą. Nebūna „teisėtų“ lūkesčių, o yra tik norai ir viltys, kad pasaulio atspindys, vaizdinys tavo galvoje atitiktų „originalą“, patį pasaulį. Taip pasitaiko, bet toli gražu ne visada. Lūkesčiai yra svarbumo pojūtis, viltys, laukimas, norai ir aistros. Visa tai pažeidžia gyvenimo pusiausvyrą ir kuria tau bėdas.

Skaityti toliau

Apie religijas ir dvasingumą

RG_piesinys Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.

Skaityti toliau

Pameditavimai: „Sodo būva“

liktariukai4Sodas yra Gyvenimo medis, jis yra Pilnatvė. Pilnatvė sukasi ir skleidžiasi, užpildydama erdvę aplinkui. Ji pati yra erdvė ir galios/agnos (energijos) virpesiai. Ši galia skatina, kelia, budina kūrybai, degimui. Keturi pradai talpinas penktame. Pasaulis kuriasi ir vėl užsiveria, kaip diena ir naktis.

Šis sukimasis yra Rėdos Atgaja. Tai, kas buvo, vėl pasikartos. Sada – vyksmas, nenutraukiama, nuolatinė eiga.

Skaityti toliau

RG: Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta

RG_piesinysDangus nėra teisus, jis niekada neklysta. Tai buvimas Ašyje. Ašies-Stebėtojo niekas neliūdina ir nelinksmina, tai save suvokiantis ramus Sąmoningumas.

Dangus nėra teisus, jis niekada neklysta. Esu tik ranka rodanti į Dangų ir į Ugnį. Ne į kažkokį akivaizdų daiktą ar reiškinį, tegu ir labai brangų. Dangus yra pilnas ir Ugnis pilna. Protas dangų skirsto dalimis, jausmai jaukia suvokimą, svarbumo pojūtis iškreipia erdvę. Tai, kas keičiasi, nėra Tikrovė. Tikrovė yra patirtis, kurią galime pažinti ramiu protu ir ramiais jausmais. Tai, ką rašome ir sakome, nėra tikrovė, o tik menamo gyvenimo pasireiškimai, mintys ir jausmai. Buvimas teisiu nėra tikrovė, ir klaida nėra tikrovė. Nes Tikrovė nėra teisi ir ji niekada neklysta…

Skaityti toliau

RG: įvairūs pastebėjimai

RG_piesinys Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra lietuviška kalba).

Sutartinių klausom arba jas giedam. Būsena užgimsta per garso agną (moksliukai vadina energija). Ji pamažu mus apgaubia ir veda. Į Sodus žiūrim, gerdami jų darnius pavidalus. Tiesa, ne vien per akis geriam, bet ir per odą, per širdį. Tuo metu protas prityla ir Būsena skleidžiasi.

Skaityti toliau

Viršininkų amžius baigiasi?

RG_piesinysŽmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.

Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.

Skaityti toliau