Viršininkų amžius baigiasi?

RG_piesinysŽmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.

Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.

Skaityti toliau

Protėvių mitologinis palikimas kasdienėje kalboje

dievaiProtėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje – subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams – Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį.

Skaityti toliau

Apreiškimas Vincui Kudirkai (papildyta)

   Šventraščiuose pasakyta, jog visa, kas paslėpta, taps atverta. Kartais išmintis ir žinojimas žmonių sąmonėn sugrįžta keistais ir paslaptingais būdais.

 Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš“ tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik įrankiai visagalės Mūzos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu,  Šventąja Dvasia arba net dieviškumu, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardinta. Tyliai atliekanti savo darbą.

Skaityti toliau

Skaičius devyni – Pašventimas

num9Skaičius devyni simbolizuoja Pašventimą. Tai skaičius, kuris simboliškai žymi perėjimą į naują kokybę, naujus virpesius bei tų virpesių įtvirtinimą. Kitaip tariant, atgimimą, antrąją gimtį nauju, dvasiniu pavidalu.

Protėvių Lietuvoje tai buvo šventas skaičius, Ragučio skaičius. Prisimenam ir elnią devyniaragį, narsų kareivį, nukaunantį slibiną devyniomis galvomis. Kartais, kad pasiektum tikslą, tenka perplaukti devynias jūres ir devynias marias…

Skaityti toliau

Giesmės „Šalia kelio Jovaras stovėjo“ reikšmių hermeneutika (papildyta)

Ragutis akmuo„Šaly kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli,/// Iš pašaknų skambantys kankleliai…/// Per vidurį dūzgiančios bitelės…/// Viršūnėlėj sakalo vaikeliai…///Ir atjoja brolelių pulkelis…/// Prašom sustot, jaunieji broleliai…///Pažiūrėkit sakalo vaikelių…/// Paklausykit dūzgiančių bitelių…///Paklausykit skambančių kanklelių…/// Dėl tėvelio skambantys kankleliai…/// Dėl močiutės dūzgiančios bitelės…///Dėl brolelio sakalo vaikeliai,///  Slaunasai žolyne rugeli.“

Skaityti toliau

Vydūnas: tautos laisvė ir reikšmė

VydunasKartais atsitinka, kad visos tautos vyrai turi ginti tautą. Bet bus tai išimtis. Iš tikrųjų tauta ginama ne jos ginklų, bet aukščiausiosios jos gyvybės. Jeigu ta kiek paaugusi ir stipri, tad tokia tauta nėra nuveikiama…/ Vydūnas, Tautos gyvata

Daug apie laisvę rašyta. O gal dar daugiau mastyta. Irgi mūsų. Tačiau vis lyg nesuprasta, kas ji. Dargi sako tūli, kad žmogui visai nesą laisvės. Ir toks čia nesuderinamas priešingumas. Mat kalba ir rašo apie laisvę labai dažnai ir tokie, kurie tam neturi reikiamojo išmanymo. Kas laisvė yra, tegali pasakyti, kurs laisvas yra savo esmėje.

Skaityti toliau

Narajanas apie penkis spąstus

narajanas GangotryjeYra penki spąstai, į kuriuos visą laiką patenka nemedituojantis žmogus, o medituojantis turi galimybę jų išvengti. Jie minimi Rytų šventraščiuose.

Pirmieji spąstai yra žinojimas. Žmogaus protas galvoja, kad žino, tačiau jo mažasis paviršinis žinojimas (grįstas svarstymais ir lyginimais, noru sužinoti „kodėl?“) yra dalinis ir nepilnas, iškreiptas savo paties kreivumo. Kai tobulas pasaulis atsispindi ne visai švariame prote, pasaulio vaizdinys išsikreipia. Žmogus mato ne visai tai, kas yra. Svarstydamas ir lygindamas jis tik dar labiau susipainioja. Ir iš tokios proto veiklos gimsta požiūriai ir nuomonės. Valant proto veidrodžius, tas ima pripažinti savas ribas, galimybių riboženklius. Tai žinojimo pradžia. Visa kita – nežinojimas.

Skaityti toliau

Atmintinė tikram lietuviui

lietzodynasTai trumpas* lietuviškų žodžių žodynėlis tiems, kas vadina save lietuviais ir kitiems geriems žmonėms, besidomintiems tyra lietuvių kalba.

Prisiminkite, jog pertekliniai svetimžodžiai – tai lyg maži kenkėjai (virusai) kalbos kūne, ją lėtai naikinantys. Jie įveda jus į siaurą mentalinę (suprask – protinę) erdvę, sukurdami proto kalėjimą, ribotumą. Motinos kalba, gimtoji kalba, riboženklius ištrina, sujungdama žmogų su Gamta, kitais žmonėmis ir Visuma. Tyra kalba – lyg nuostabus upelio čiurlenimas, tai gyvybė, tyrumas ir džiaugsmas.

Skaityti toliau