Renata Grebliunienė apie primočių sąvoką

rpt_vivid Dėl akušerės sąvokos kilmės ir naujosios sąvokos PRIMOTĖ reikalingumo

Ėmusi domėtis šiuo klausimu, pirmiausia suvokiau poreikį atrasti vidinį vaizdinį, kuris iškiltų, tariant žodį „akušeris“. Savo vaizduotėje šios sąvokos negalėjau susieti nei su vienu man žinomu, savaime kylančiu vaizdiniu. Supratau paprastą dalyką: pirmiausia, vaizdinių nekilo todėl, kad šis žodis/sąvoka yra nelietuviškos kilmės. Todėl į galvą ateidavo tik vadovėliuose išmokti dalykai.

Skaityti toliau

Kvietimas: Ugnija Šventa Ragučio šventykloj

Ragutis akmuoŠventoji Ugnelė Ragučio šventykloje (prie Ragučio akmens) liepsnoja, kūrenasi nuo 2012 m. lapkričio 14 dienos. Susikūrė savanorių Ugnelės sargavotojų ratas. Kviečiame visus tuos, kurie norėtų prisidėti, dabojant, sargavojant Šventąją Ugnį – Ugniją (Agniją). Kad ji liepsnotų ir toliau ilgus metus.

Skaityti toliau

Trispalvė: apie tris šventas spalvas

veliava  2019 metų Lygiadienio metą, stovint prie Ragučio Šventosios Ugnies, išgirdau tris žodžius. Aiškiai ir tvirtai. Tiktų kartojimui po kiekvienos maldos ar apeigos. Arba tiesiog kaip palinkėjimas mūsų plačios bendruomenės nariams, Lietuvos žmonėms.

Tai labai svarbūs, labai esmingi trys žodžiai:

Laisvės! Šviesos! Ramybės!

Skaityti toliau

Apie šiuolaikinę pergają (revoliuciją) ir klasių kovą (I dalis)

RG_piesinys Visuomenė – tai negyvėlių eisena. Lavonai – aplink vieni lavonai… /// Ošo

Šiame straipsnyje remiuosi rusų istoriko, sociologo Sergejaus Pereslegino išdėstytu Vystymosi laikotarpių (fazių) modeliu ir kai kuriomis minėto mokslininko išsakytomis mintimis bei sąvokomis.

Pradėjau nuo Ošo pasakytos ištraukos ir tuo, matyt, galima būtų ir užbaigti. Kol žmonės gyvens savo sapne ir bus tiek sąmoningi, kad suprastų tik kovą, varžytuves, paklūstant tik refleksams ir psichologinėms programoms, – būtovės (istorijos) vyksmas bus būtent toks, kokį ir pažįstame paskutinius šimtmečius. Tačiau jis ne visada buvo toks.

Skaityti toliau

Apie religijas ir dvasingumą

RG_piesinys Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.

Skaityti toliau

Pameditavimai: „Sodo būva“

liktariukai4Sodas yra Gyvenimo medis, jis yra Pilnatvė. Pilnatvė sukasi ir skleidžiasi, užpildydama erdvę aplinkui. Ji pati yra erdvė ir galios/agnos (energijos) virpesiai. Ši galia skatina, kelia, budina kūrybai, degimui. Keturi pradai talpinas penktame. Pasaulis kuriasi ir vėl užsiveria, kaip diena ir naktis.

Šis sukimasis yra Rėdos Atgaja. Tai, kas buvo, vėl pasikartos. Sada – vyksmas, nenutraukiama, nuolatinė eiga.

Skaityti toliau

Viršininkų amžius baigiasi?

RG_piesinysŽmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.

Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.

Skaityti toliau

Protėvių mitologinis palikimas kasdienėje kalboje

dievaiProtėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje – subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams – Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį.

Skaityti toliau