Šventoji Ugnelė Ragučio šventykloje (prie Ragučio akmens) liepsnoja, kūrenasi nuo 2012 m. lapkričio 14 dienos. Susikūrė savanorių Ugnelės sargavotojų ratas. Kviečiame visus tuos, kurie norėtų prisidėti, dabojant, sargavojant Šventąją Ugnį – Ugniją (Agniją). Kad ji liepsnotų ir toliau ilgus metus.
Žymos archyvas: Žinyčia
Trispalvė: apie tris šventas spalvas
0
2019 metų Lygiadienio metą, stovint prie Ragučio Šventosios Ugnies, išgirdau tris žodžius. Aiškiai ir tvirtai. Tiktų kartojimui po kiekvienos maldos ar apeigos. Arba tiesiog kaip palinkėjimas mūsų plačios bendruomenės nariams, Lietuvos žmonėms.
Tai labai svarbūs, labai esmingi trys žodžiai:
Laisvės! Šviesos! Ramybės!
Apie šiuolaikinę pergają (revoliuciją) ir klasių kovą (I dalis)
Visuomenė – tai negyvėlių eisena. Lavonai – aplink vieni lavonai… /// Ošo
Pradėjau nuo Ošo pasakytos ištraukos ir tuo, matyt, galima būtų ir užbaigti. Kol žmonės gyvens savo sapne ir bus tiek sąmoningi, kad suprastų tik kovą, varžytuves, paklūstant tik refleksams ir psichologinėms programoms, – būtovės (istorijos) vyksmas bus būtent toks, kokį ir pažįstame paskutinius šimtmečius. Tačiau jis ne visada buvo toks.
Apie religijas ir dvasingumą
Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.
Pameditavimai: „Sodo būva“
Sodas yra Gyvenimo medis, jis yra Pilnatvė. Pilnatvė sukasi ir skleidžiasi, užpildydama erdvę aplinkui. Ji pati yra erdvė ir galios/agnos (energijos) virpesiai. Ši galia skatina, kelia, budina kūrybai, degimui. Keturi pradai talpinas penktame. Pasaulis kuriasi ir vėl užsiveria, kaip diena ir naktis.
Šis sukimasis yra Rėdos Atgaja. Tai, kas buvo, vėl pasikartos. Sada – vyksmas, nenutraukiama, nuolatinė eiga.
Viršininkų amžius baigiasi?
Žmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.
Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.
Protėvių mitologinis palikimas kasdienėje kalboje
Protėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje – subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams – Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį.
Skaičius devyni – Pašventimas
Skaičius devyni simbolizuoja Pašventimą. Tai skaičius, kuris simboliškai žymi perėjimą į naują kokybę, naujus virpesius bei tų virpesių įtvirtinimą. Kitaip tariant, atgimimą, antrąją gimtį nauju, dvasiniu pavidalu.
Protėvių Lietuvoje tai buvo šventas skaičius, Ragučio skaičius. Prisimenam ir elnią devyniaragį, narsų kareivį, nukaunantį slibiną devyniomis galvomis. Kartais, kad pasiektum tikslą, tenka perplaukti devynias jūres ir devynias marias…