Ėjau… Pradžia atrodė daug žadanti – ėjau susikaupime, su stipriu vidiniu motyvu, kaip man atrodė. Mano vidinio nusiteikimo netrikdė nei kerintys kalnų vaizdai, nei svaigus aukštis. Tiesiog ėjau…
Svarsčiau – grįžtu aš ar paprasčiausiai ateinu? Manau tiko ir viena ir kita. „Ateinu“ labiau fiziniame lygmenyje, kadangi neramus protas bylojo, kad galiu tik ateiti, nes, anot jo, niekada čia dar nebuvau. Dvasiniame lygmenyje – „grįžtu“, nes pats pajautimas buvo lyg grįžčiau į kažką didingo ir šviesaus, į tai, ką iš tiesų kažkada pažinojau ir į tai, ką norisi pažinti iš naujo vėl ir vėl…
