Jei nesiliausime tapatinęsi su šiuo kūnu, kurį vadiname žmogumi, taip ir liksime menamybės (iliuzijos) vergais. Mūsų tikėjimas gali laikyti mus vergovėje arba dovanoti mums laisvę. Jei susitapatinsite su savo vardu ir kūnu, iš karto apsiribosite. Pamėginkite ir pamatysite. Taip atsitinka todėl, kad visa DNR programos esmė yra menamo holografinio pasaulio atspindys, pasaulio, kuris grįstas taisyklėmis, o taisyklės dėl savo prigimties visuomet reiškia apribojimą.
Metų archyvas: 2017 m.
Vidurio kelias – Dao
Kai žmonės pradeda savo dvasinį kelią, jiems rūpi išmokti visas taisykles. Tai suprantama, netgi būtina. Dažnai mums reikia griežtų nuorodų, kad galėtume save tinkamai nukreipti.
Bet dogmatizmas – dar ne dvasingumas. Kartais taisykles būtina sulaužyti. Reikia rasti būdą, kaip atsikratyti mokymo dogmų, bet tuo pačiu perimti jo dvasią. Tik suvokęs šį dėsnį, žmogus subręsta kaip Dao sekėjas.
Žmogus tunka dėl vandens trūkumo
Viena iš pagrindinių žmonių nutukimo priežasčių yra vandens trūkumas, – tokią išvadą padarė amerikiečių mokslininkai.
Pasak jų, tai sukelia žmogaus kūno hipohidrataciją (paprastai ir lietuviškai tariant – tai vandens trūkumo pasekmės). Tada kūnas bando išsaugoti vandenį, kurdamas riebalines ląsteles. Taip atsiranda riebalų sankaupos. Ir žmonės priauga svorio.
Išminčių sakymai 62
Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.
Gintaras Narajanas
*
Pasiekus šviesą neinama į tamsą, o siekiama įamžinti šią šviesą savyje. Žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą, semiasi jėgų iš išorinio gyvenimo, jis visas yra tarsi išorinio gyvenimo apvalkale, o jo viduje viskas miega. Praregėjęs tikram gyvenimui žmogus gyvena vidinį gyvenimą ir iš ten plūsta šviesos bangos į išorinį pasaulį. Visų savybių pavertimas savyje naujomis, subtilesnėmis ir dvasingesnėmis – tai ir yra tas darbas, kurį tau reikės atlikti savyje.
Olga Obnorskaja. Mokytojo sodas.
Viršininkų amžius baigiasi?
Žmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.
Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.
Protėvių mitologinis palikimas kasdienėje kalboje
Protėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje – subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams – Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį.
Šri Nisargadatta: į laisvę veda supratimas
Prieš priimdamas Dievą, privalai priimti save – tai dar baugiau. Pirmieji žingsniai į savęs priėmimą nėra nė trupučio malonūs, nes tai, ką matai, nėra laimingas reginys. Reikia drąsos, kad judėtum toliau. Padeda tyla. Žvelk į save visiškoje tyloje – nemėgink savęs apibūdinti. Žvelk į būtybę, kuria tiki esantis, ir prisimink – nesi tai, ką matai. „Tai aš nesu – o kas aš esu?“ yra savityros judesys. Nėra kito kelio į išsilaisvinimą, visi kiti būdai tėra atidėliojimas. Visiškai atmesk tai, kas nesi, kol tikroji Savastis išsireikš savo nuostabiuoju niekumu, savo „ne-dalykiškumu“./ Šri Nisargadatta
Skaičius devyni – Pašventimas
Skaičius devyni simbolizuoja Pašventimą. Tai skaičius, kuris simboliškai žymi perėjimą į naują kokybę, naujus virpesius bei tų virpesių įtvirtinimą. Kitaip tariant, atgimimą, antrąją gimtį nauju, dvasiniu pavidalu.
Protėvių Lietuvoje tai buvo šventas skaičius, Ragučio skaičius. Prisimenam ir elnią devyniaragį, narsų kareivį, nukaunantį slibiną devyniomis galvomis. Kartais, kad pasiektum tikslą, tenka perplaukti devynias jūres ir devynias marias…