Klausimas: Kaip atskirti aiškiagirdystę, aiškiaregystę nuo visokių haliucinacijų?
Atsakymas: Ramiai, klausyt, žiūrėt, stebėt. Nepult nei tikėt, nei netikėt. Nei džiaugtis dėl to, nei piktintis. Po kurio laiko ryškės ir paaiškės atsakymas. Tuo paaiškėjusiu atsakymu vėl švelniai abejot, bet neatmest ir kartu nepriimt, kaip galutinės išvados. Tikrint ir vėl tikrint. Aiškiagirdystė turi pasitvirtinti šiame gyvenime, turi jam atliept. Tad dera įsiminti. Vėl stebėti. Toks kelias.
„Laisva valia yra tikrojo „aš“, tokio žmogaus, kurį vadiname meistru, veikimas. Kas turi šeimininką, turi laisvą valią. Tas, kuris neturi šeimininko, neturi laisvos valios. Tai, kas paprastai vadinama valia, yra tam tikra darna tarp noro ir nenoro. Pavyzdžiui, protas kažko nori, bet jausmas to nenori; jei protas pasirodo stipresnis už jausmus, žmogus paklūsta protui; kitaip jis paklus savo jausmams. Tai ir vadinama paprasto žmogaus „laisva valia“. Paprastą žmogų valdo tai protas, tai jausmas, arba kūnas. Labai dažnai jis paklūsta įsakymams, sklindantiems iš automatinio aparato; tūkstantį kartų dažniau jo elgesį nukreipia lytinis potraukis.
Tavasis protas be sąvokinių minčių – suvokimo ir tuštumos vienovė – yra proto ramybė.
Padmasambhava. Krikštolinė tobulų pratybų girlianda.
*
Tiesą sakant, didžioji dauguma žmonių netrokšta jokio žinojimo; šie žmonės atsisako savo dalies ir net nepasiima to žinojimo, kuris jiems tenka bendrame paskirstyme kasdienio gyvenimo reikmėms. Tai ypač akivaizdu masinės beprotybės laikais, kaip karai, revoliucijos ir panašiai, kai atrodo, kad žmonės praranda net ir tą mažą dalelę sveikos nuovokos, kurią turėjo, ir virsta tobulais automatais, pasiduodančiais didžiulėmis masėmis visiškam sunaikinimui, t.y. prarasdami net savisaugos instinktą. Dėl to didžiulis žinojimo kiekis lieka, taip sakant, nepareikalautas ir gali būti paskirstytas tiems, kurie supranta jo vertę.
Georgijus Gurdžijevas. Iš Petro Uspenskio knygos „Stebuklingo beieškant“
*
Daugelis Theravada (Senolių kelio) budizmo vienuolių pasakytų, kad šiais laikais jūs negalite pasiekti pabudimo ir net neįmanoma pasiekti įžengimo į srautą tarpsnio, pirmosios šventumo atkarpos, kad tos dienos jau praėjo. Jie įsitikinę, kad pabudimas yra nutolusi galimybė, todėl net nededa rimtų pastangų, kad suvoktų, jog visa, kas atsiranda, – išnyksta. Šie vienuoliai visą gyvenimą gali skaityti knygas, versti sutras, manydami, kad šiame gyvenime nuskaidrėjimas neįmanomas. Bet kokia tada dharmos prasmė? Ko jaudintis, jei absoliuti tiesa taip toli, o galimybė pabusti tokia mažai tikėtina? Mes tiesiog tampame panašūs į antropologus, sociologus ar filosofus, kurie svarsto ir lygina religijas tarpusavyje.
Kiekvienas gyvenimo reiškinys turi išorinį ir vidinį atspindžius, dvasinėm sąvokom tariant užsienietiškai, tai būtų „ezoterinis ir egzoterinis aspektai“. Kiekviena patirtis įtakoja žmogaus gyvenimą, tiek išorinį, tiek vidinį. Kiekvienu atveju dvasinis „vanduo“ teka kitaip, bet jis visada ieško trumpiausio ir geriausio kelio tiek, kiek išgali ta galia, kuri jį veda ir palaiko tekėjimą. Kartais ir net dažnai, dvasinė Malonė pasireiškia ir nemaloniais žmogui (kaip asmenybei) pavidalais. Juk Jėzus irgi nenorėjo būti nukryžiuotas ir ant Alyvų kalno prašė tos jėgos, kurią vadino Tėvu, kad išvengtų tokios lemties. Bet vėliau priėmė ją, todėl dabar jį dabar ir minime.
Nežinojimo sąlygoti laimė ir kančia yra ne kas kita, kaip vaiduokliai.
Ir nors palankios ir nepalankios priežastys ir pasekmės kyla atskirai viena nuo kitos,
pagal savo prigimtį jos lieka negimstančiomis, o jų esmė neleidžia jokių pokyčių ar perkeitimų.
Nedvejokite, nuspręskite patys sau, kad būtent taip ir yra, nuspręskite dabar!
Kas yra Tikrovė? Tai, ką matom „dabar“ yra jau praeityje. O praeitis yra tik mintis, prisiminimas-vaizdinys tavo galvoje. Todėl liudydami daiktus ir reiškinius mes jų nepavejam, liudydami praeitį. Tikrovė yra tik Dabar ir tai ne mintis apie dabar, tai būsena Dabar. Nukreipk savo dėmesį į Dabar ir atsidursi Tikrovėje, o ne jos atspindyje tavo galvoje./ RG Narajanas
Senovinės mąstymo klišės ir sąmoningumas
Besidomint Vakarų visuomenių filosofinio ir politinio mąstymo mokyklomis ir atstovais, galėjau pastebėti, dar prieš 2000 metų ar daugiau užgimusias mąstymo klišes, kurios yra gajos ir dabar. Savaime jos nėra geros ar blogos, nes viskas priklauso nuo aplinkybių.
Pradėkime nuo gnostikų. Pirmaisiais pokristaus laikmečio amžiais plačiai išplitusios sektos ir dvasinės bendruomenės teigė (čia pateiksiu supaprastintą vaizdinį), kad žmogaus prigimtis yra tobula, o pasaulis – ne. Pirmieji gnostikai buvo linkę atsiskirti nuo išorės pasaulio ir užsiimti savo „vidaus pasaulio išlaisvinimu“. Kadangi žmogaus prigimtis, pasak jų, yra tobula, tai ir dvasinių pratybų mums suprantama prasme nereikia. Pas juos buvo visokios misterijos, pašventimai, o tie, kurie juos gaudavo, tapdavo įvairių lygmenų pašvęstaisiais. Jiems buvo būdingas ryškus gėrio ir blogio, dvasios ir medžiagos perskyrimas – dvilypumo pabrėžimas. Medžiaga yra blogis, o dvasia – gėris. Krikščionys paskelbė gnosticizmą erezija ir naikino, nes patys buvo giliai dvilypiai.
Be Savęs pažinimo negali būti jokios tvarios darnos (dorovės-sarmatos). Be Savęs pažinimo – tik vaizduotės mirgėjimas (svarstymai apie gėrį ir blogį) bei prievarta vienas kito atžvilgiu (nuoširdžiai tikint tais religiniais, patriotiniais ar moraliniais sapnais).
RG Narajanas
*
Saugokitės pusinės tiesos.
Kibalionas
*