Visi nesuskaičiuojami samsaros ir nirvanos reiškiniai yra tarsi magiškos regimybės. Visoje Visatoje negalima rasti nieko, kas iš tikrųjų savarankiškai gyvuotų. Nebuvo karaliaus, kuris karaliavo amžinai; negimė nė vienas padaras, kuris nebūtų kažkada numiręs; niekada nesusirinko minia, kuri po kurio laiko neišsiskirstytų. Visa gyvata samsaroje yra tarsi dramatiška pjesė, kurioje aktoriai vaidina arba karingumą, arba aistrą, arba mirtį. Viskas kaip sapnas, kuris kartais gali džiuginti, o kartais virsti siaubu.

Dilgo Khyentse, Patrulio Rinpočės rašinio „Apšviestųjų širdies lobis“ paaiškinimai

*

Nėra žodžių ar paaiškinimų, kurie galėtų atverti duris. Šias duris mums gali atverti tik nuolatinis sąmoningumas ir dėmesys. <…> Tai tarsi kambario valymas ir tvarkos palaikymas. Kambaryje turi būti tvarka, bet tvarka negali atidaryti nei durų, nei langų. Durų neatidarys jūsų noras ar valia. Turite sutikti, kad viskas, ką galite padaryti, tai palaikyti tvarką kambaryje. <…> Būkite protingi, saikingi, ramūs, tada, gali būti, jei pasiseks, atsivers langas ir papūs lengvas vėjelis, bet taip gali ir nenutikti; tai priklauso nuo jūsų proto būsenos, o šią būseną galite suvokti tik jūs, ją stebėdami ir niekada nesistengdami suteikti jai kažkokio pavidalo, nestodami į kurią nors pusę <…>, o tai reiškia stebėjimą be jokio pasirinkimo.

Džidu Krišnamurtis, Laisvė nuo žinomo

*

Jei kas nors sausakimšame susirinkime/ Apibūdina mano paslėptus trūkumus, vartodamas menkinančius žodžius/ Išreikšti pagarbą tokiam žmogui nusilenkimu – Tai yra bodhisatvos pratybos.

Ngulchu Thogme „Trisdešimt septynios eilės apie Bodhisatvos pratybas“

*

Niekada nevartoju žodžio „atsižadėjimas“. Sakau: Džiaukis gyvenimu, meditavimu, pasaulio grožiu, būties palaima – džiaukis viskuo! Įprastus dalykus paversk šventais. Paversk šį krantą tolimu krantu, paversk šią žemę rojumi.

Ir tada netiesiogiai ima atsitikti savotiškas atsižadėjimas. Bet jis tiesiog nutinka, ne tu tai padarai. Tai ne veiksmas, tai atsitikimas. Tu pradedi atsižadėti savo kvailumo; pradedi atsisakyti šiukšlių. Pradedi atsižadėti beprasmių santykių. Pradedi atsižadėti darbų, kurie netenkina tavo esybės. Tu pradedi atsisakyti vietų, kuriose augimas neįmanomas. Bet šito nepavadinsiu atsižadėjimu; vadinu tai suvokimu, sąmoningumu.

Ošo

*

Jei mylite šventus dalykus ir nekenčiate kasdienių, jūs amžinai tabaluositės mirties ir gimimo jūroje.

Lin Czi

*

Kiek gi laiko skyriau ir vis dar skiriu mokymams, ir tik padariau išvadą, kad nieko negalima išmokti. Man atrodo, kad iš viso nėra nieko, ką mes vadiname „mokymu“: mano drauge, yra tik žinojimas, ir jis yra visur, tai – Atmanas, tai yra manyje ir tavyje, ir kiekvienoje būtybėje. Ir ateina mintis, kad niekas nėra taip kenksminga šiam žinojimui, kaip noras sužinoti, kaip mokymas…

Hermanas Hesė, „Sidharta“

*

Jei atpažįstame minčių ir jausmų judėjimą tik jiems kylant, tada palankios ir nepalankios aplinkybės pasireiškia kaip Didžioji Palaima.

Longchenpa

*

Kai protas ima viršų ir žmonės praranda ryšį su savo Deiviškosios esmės tikrove, jie pradeda galvoti apie Dievą kaip apie vyriško pavidalo būtybę. <…> Proto agnos virpesiai iš esmės yra vyriški. Protas priešinasi, kovoja už valdymą, naudojasi, mulkina, puola <…> ir t.t.

Norint peržengti proto riboženklius <…>, reikia visai kitų savybių: pasidavimo, nesmerkimo, atvirumo, leidžiančio gyvenimui būti, o ne priešintis jam <…>. Visos šios savybės daug artimesnės moteriškiems dėsniams.

Ekhartas Tolė „Šios akimirkos galia“

*

Šunjatos (tuštumo) pergyvenimą neišeina vystyti be pirminio darbo siaurame susivaldymo ir būdų (technikos) kelyje. Technika pradžioje yra būtina; tačiau tam tikru metu prireikia, kad technikos atkristų. Iš galutinės tiesos žvilgio taško, visos pratybos ir mokymasis yra visiškai nereikalingi, nes mes galėtume suvokti asmenybės (ego) nebuvimą akimirksniu. Tačiau tokią paprastą tiesą mes tiesiog nepriimtume. Kitais žodžiais, mums reikia išmokti, kaip nustoti išmokti.

Čogjamas Trungpa

*

Kelias tobulas kaip puiki erdvė, be trūkumo, be pertekliaus. Dėl savinimosi ir atstūmimo jūs negalite jo pasiekti.

Poema Xinxin Ming (Tikėjimas Protu)

*

Atmanas nesikeičia, nėra sąmoningumo [gebėjime] suprasti; būtybė, pakankamai apie viską sužinojusi, klysta: „[Atmanas] yra žinovas, regėtojas“.

Šri Šankaračarija „Atmabodhi“.

*

Sąmoningumas yra visuminis, vieningas dalykas: subjektas ir objektas nestoja į jokius santykius, jie tiesiog ištirpsta. Taigi Suvokimas nereiškia, kad kažkas suvokia, taip pat nereiškia, kad kažkas yra suvokiama.

Sąmoningumas yra visuminis – tai visiškas subjektyvumas ir visiškas objektyvumas kaip vientisas reiškinys, tuo tarpu liudijant (stebint) visada yra dvilypumas, padalijimas į subjektą ir objektą. Sąmoningumas nėra veiksmas, o liudijimas visada reiškia veikėją. Tačiau per stebėjimą žmogus gali pasiekti suvokimą, nes liudijimas yra sąmoningas veiksmas. Veiksmas, bet sąmoningas. Jūs galite padaryti ką nors nesąmoningai – dažniausiai mes viską darome nesąmoningai – bet jei pradedate tą patį daryti sąmoningai, tai tampa liudijimu (stebėjimu). Taigi tarp įprastos nesąmoningos veiklos ir sąmoningumo yra atotrūkis, kurį galima užpildyti liudijant (stebint).

Ošo. Ankstyvieji pokalbiai. Laukinės žąsys ir vanduo.

*

Nes būties rėda yra tarsi sapnas, pilnas prisirišimo, pasibjaurėjimo ir kitų [aistrų]. Iki tam tikro laiko tai atrodo tikra; kai ateina pabudimas, tai tampa netikra.

Šri Šankaračarija „Atmabodhi“.

*

Nesijaudinkite dėl to, ką daro kiti, nepeikite ir neteiskite jų už dviprasmiškas mintis ar veiksmus. Tiesiog kreipkite dėmesį į savo protą ir nieko kita. Kai visiškai išsilaisvinsite, galėsite padėti kitiems pasiekti visišką išsivadavimą. Kai būsite laisvi, tapsite kaip šilto vandens ežeras, kuriame visi jūsų paliesti ledo gabalai ištirpsta savaime. Taigi nenagrinėkite kitų žmonių žodžių ar veiksmų, tiesiog palikite juos ramybėje, mylėkite juos, būkite malonūs ir pirmiausia susitelkite į savo paties išsilaisvinimą. Mes negalime atsikratyti dvilypių, etiketes klijuojančių ir smerkiančių minčių, nes nors turbūt ir esame protingi, mūsų meilė yra ribota, ji dar nėra beribė.

Garčenas Rinpočė

*

Žmonės dažnai patenka aistringų troškimų ar neapykantos įtakon, o jų įsitraukimas yra toks stiprus, kad dėl šių nerimo pilnų jausmų jie kartais yra pasirengę paaukoti net savo gyvybes. Karai yra tragiškas to įrodymas. Mūsų mintys ir nerimą keliančios jausminės būsenos, tokios kaip aistringi potraukiai ir neapykanta, gali atrodyti tokios galingos, kad joms neįmanoma atsispirti, tačiau atidžiai jas ištyrus tampa akivaizdu, kad jos nėra tikresnės už vaivorykštę. Jei savo gyvenimą skirsime tam, kad įstengtume patenkinti visus savo postūmius – valdžios, malonumų, turto troškimus – tai kuo skirsimės nuo vaiko, bandančio nubėgti prie vaivorykštės ir ją pagriebti?

Atlikdami pratybas stebime savo protą ir, kai tik jame atsiranda postūmis, susijęs su pykčiu ar potraukiu, mes žiūrime į šias mintis ir bandome atpažinti jų pirminę tuščią prigimtį. Leidžiame mintims savaimingai išsilaisvinti. Jei tai padarysime su pirmąja mintimi, o paskui su visomis vėlesnėmis mintimis, tada nepateksime jų valdžion.

Dilgo Khyentse: „Padampa Sangye eilių „Šimto eilėraščių pamokymas“ paaiškinimai“.

*

Visi jūsų moraliniai mokymai pilni svarstymų, pats šis mokymas talpina savyje dalį : neteisk. Jūs kuriate sąmyšį, ir vaikui vienintelis kelias išgyventi tame sąmyšyje – tapti veidmainiu. Jis teis, bet sakys, kad neteisia. Ir jis tikės, kad šis teiginys yra tikras. Tačiau tikrovė yra tokia, kad joje nėra tikrų dalykų: net moksle yra tik santykinės žinios, bet nėra nekintamų. Rytoj jos gali pasikeisti. Jas gali pakeisti tolimesni tyrimai. Viskas yra sąlygiška. Protas negali rasti ribos. Protas negali rasti tikro dalyko, nes tik tikras dalykas yra tiesa.Jis gali atrasti apytikslius išmislus, kurie taip ar kitaip šią akimirką padeda suprasti tikrovę ir dirbti su ja.

Todėl nedaryk iš to rūpesčio ir nebandyk to išspręsti proto lygmeniu. Protas pasmerktas būti teisėju. Todėl nebandyk padaryti neįmanomą. Ką galima padaryti, tai išsinerti iš proto. Pamažu išeik iš proto ribų ir pradėk stebėti liudininko tyloje.

Galbūt tada tu pamatysi tiesą.

Ošo

*

Potraukio ir neapykantos varomos mintys yra kaip vaivorykštė danguje. Tingri žmonės, nėra prie ko prisirišti, nėra čia į ką žiūrėti rimtai.

Padampa Sangye „Šimto eilėraščių pamokymas“

*

Kai Buda mokė apie šešis samsaros būties lygmenis, jis apibūdino kančią, būdingą žmogiškajai daliai, kaip polinkį kabintis į nepasitenkinimo ir išsiblaškymo būsenas – tai, kas gali būti vadinama „protiniu nepilnavertiškumu“ ir „nuolatiniu susirūpinimu“. Tai yra pagrindiniai žmonėms būdingos kančios atspindžiai. Mums reikia kažkaip rasti būdą, kaip atsikratytume tokių kančių ir rasti suvokimą, kuris pakeistų šias pagrindines įprastas tėkmes, kurios apriboja žmones. Jei atpažinsime tikrąją jausmų, minčių ir pojūčių prigimtį, jos nebelems dvasinio nepilnavertiškumo ir nenumaldomo rūpesčio, o jos yra ne kas kita, kaip tik sudėtingesnė sampratų sąranga. Todėl, norėdami perkeisti šias proto sąrangas, turime į savo širdį įnešti savęs išlaisvinimo mokymą. Jei pavyksta išlaikyti protą atsipalaidavusį, išlaikant buvimą dabartinėje patirties akimirkoje, nesiblaškant nuo minčių ir niekaip nebandant pakeisti pačios patirties, tuomet galime „nukirpti“ bet kokią sampratomis grįstą sąrangą. Visos jos tiesiog ištirps užsampratinio suvokimo erdvėje. Visos mintys ir jausmai išsilaisvins savaime, kai tik išmoksime priimti save tokius, kokie esame, priimsime visas mintyse kylančias patirtis ir vertinsime visas jų suteikiamas galimybes.

Dzogčenas Ponlopas Rinpočė „Protas anapus mirties“

*

Pagrindinė išminčiaus pastanga yra tame, kad nesistengtų ir nesiektų. Reikia prisiminti, Kad šitokia pastanga reikalauja daug aukštesnio lygmens samoningumo ir atidumo, nei pastangos, kurios būtinos pasiekti įprastas būsenas bei veiksmus. Darydamas savo darbus, išminčius nekreipia dėmesio į daiktus, kurie jam atitenka išnaudojus daug pastangų, nes visos jo pastangos didžiąją laiko dalį nukreiptos į tai, kad išvengtų pastangų. Todėl ir daiktai atitenka jam lengvai, be būtinybės įveikti sudėtingas kliūtis. Ir net jeigu kažkam šitie daiktai atrodo labai vertingi, nes jų yra mažai, jie yra brangūs ir reti, jis žiūri į tokius daiktus lygiai taip pat, kaip ir į likusius, t. y., nesuteikdamas jiems vertingumo. Jis mokosi meno užmiršti tai, ką yra išmokęs, nes didžiulis žinių kiekis, jau esantis mūsų galvose, ne tik nereikalingas iškeltų užduočių sprendimui, tačiau atvirkščiai, trukdo, visą laiką pasakinėja kažkokius judesius ir veiksmus, dėl kurių tu nuolat patenki į naujas aplinkybes, kurios vėlgi pareikalauja naujų žinių įgijimo. Jis dažniausiai atkreipia dėmesį į tokias vietas, kur dauguma žmonių nekreipia dėmesio, nes nemato jose jokios vertės, o išminčiui tokiose vietose tik ir įmanomas didelių ir tikrų vertybių užgimimas. Jis nuolat seka savaimingai įvykių ir aplinkybių tėkmei, kreipdamas dėmesį tik į tai, kad būtų mažiau naglumo ir besiblaškančio ego verslumo, kuris visada nori kažką atlikti ir įgyvendinti.

Lao Dze

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt