Tavasis protas be sąvokinių minčių – suvokimo ir tuštumos vienovė – yra proto ramybė.
Padmasambhava. Krikštolinė tobulų pratybų girlianda.
*
Tiesą sakant, didžioji dauguma žmonių netrokšta jokio žinojimo; šie žmonės atsisako savo dalies ir net nepasiima to žinojimo, kuris jiems tenka bendrame paskirstyme kasdienio gyvenimo reikmėms. Tai ypač akivaizdu masinės beprotybės laikais, kaip karai, revoliucijos ir panašiai, kai atrodo, kad žmonės praranda net ir tą mažą dalelę sveikos nuovokos, kurią turėjo, ir virsta tobulais automatais, pasiduodančiais didžiulėmis masėmis visiškam sunaikinimui, t.y. prarasdami net savisaugos instinktą. Dėl to didžiulis žinojimo kiekis lieka, taip sakant, nepareikalautas ir gali būti paskirstytas tiems, kurie supranta jo vertę.
Georgijus Gurdžijevas. Iš Petro Uspenskio knygos „Stebuklingo beieškant“
*
Gautama Buda buvo tas, kurio išmintis kilo stebint Gamtą, proto ir kūno būsenas. Kiekvienas iš mūsų turime tokią galimybę. Mes turime protus ir kūnus ir visi galime juos stebėti. Tam nereikia jokių ypatingų sugebėjimų, o dabartinis laikas niekuo nesiskiria nuo Budos Gautamos laikų. Laikas yra regimybė, kurią sukelia nežinojimas. Nereikia savęs tikrinti pagal knygos sąrašą – pažink save tol, kol jokios kūno ar proto būsenos nebegalės tavęs apgauti. Paversk tylų klausymąsi ir stebėjimą savo gyvenimo būdu… ir tada pradėsi suvokti būsenas. Nėra ko bijoti. Nėra nieko, ko neturėtum, ką turėtum įsigyti, ir nėra nieko, ko tau reiktų atsikratyti.
Adžanas Sumedho. „Tiesiog taip, kaip yra“
*
Todėl turime išsiugdyti atvirą protą – tai leidžia suprasti, kad reiškiniai, prie kurių esame taip prisirišę, neturi tikros savarankiškos būties. Be to, mes patys – tie, kurie išorinius reiškinius suvokia kaip tikrovėje gyvuojančius – taip pat neturime tikros savarankiškos būties. Mes taip pat esame kaip iliuzijos sapne. Tiek reiškiniai, kuriuos suvokiame, tiek mes patys kaip suvokiantys tuos reiškinius, esame ne kas kita, kaip regimybės (iliuzijos).
Iš Nyošulo Kheno Rinpočės knygos „Bebaimis liūto riaumojimas“.
*
Didžiąją žmonijos būtovės (istorijos) dalį sudaro bendruomeninės/kolektyvinės beprotybės apraiškos, kurios yra žmogaus būklės pagrindas. Žmonijos būtovė didele dalimi ir yra beprotybės istorija. Jei ji būtų lyginama su žmogaus ligos istorija, diagnozė būtų tokia: lėtinės/chroniškos paranoidinės haliucinacijos, patologinis polinkis žudymams, karštutinėms smurto skvarmoms ir žiaurumas įsivaizduojamiems „priešams“. Tai yra savo paties, atspindėtas į išorę nesąmoningumas. Beprotybė su nusikaltėliškais polinkiais, kartkartėmis įsiterpiant trumpiems aiškios sąmonės blyksniams.
Ekhartas Tolė, „Naujoji žemė“
*
Puoselėkite savo šerdį, būkite ne-daryme, ir daiktai patys viską atliks savaimingai. Palikite ramybėje savo kūną, atmeskite savo matymą ir girdėjimą, užmirškite viską apie žmones ir daiktus, susiliekite su beribiškumu, atlaisvinkite savo širdį, paleiskite į laisvę savo dvasią, išnykite, lyg pas jus nebeliko sielos. Visa, kas begyvuoja keičia vienas kitą neišsemiamoje įvairovėje ir kiekvienas reiškinys sugrįžta į ištakas. Tegul jumyse nepasilieka nė kruopelės žinių, pasinerkite į bedugnį judėjimą ir būkite ten amžinai. Jei gi bandysite tai suprasti, nutolsite nuo to. Neklauskit gi jo vardo, nešniukštinėkite jo savybių ir visa būtis nuolat gims savaimingai.
Chuang Tzi
*
Vadinasi, gyvuoja du priešingi dėsniai: gėris ir blogis?“ – sušuko Manio mokiniai. Ne, du visuotinės pusiausvyros dėsniai nėra priešingi, nors tokie atrodo, nes vienatinė išmintis sustato juos vieną priešais kitą. Gėrį – iš dešinės, blogį – iš kairės, bet aukščiausia Malonė virš jų abiejų, ir ji priverčia blogį tarnauti gėrio triumfui ir gėrį – blogio ištaisymui. Darnos dėsnis – vienovė…
Eliphas Levis. Transcentendinės magijos doktrina, p. 71
*
Jei mes aistringai siekiame išsivadavimo, tuo pačiu atimame iš savęs šią galimybę. Bet jei mums pavyks atsisakyti išsivadavimo sampratos, tai įvyks savaime. Tai yra, mes neturėtume pašėlusiai įsikibti į pačią sampratą, išsivadavimo sąvoką. Griežtas kai kurių sąvokų ar įsitikinimų laikymasis dažnai sukelia dar daugiau kančių. Kai atpažįstame proto prigimtį – rigpa – ir atsipalaiduojame suvokdami tą prigimtį, mums nebereikia siekti išsivadavimo; pats nušvitimas nusileidžia ant mūsų. Šią būseną galima pasiekti dabartiniame gyvenime.
Dzogchenas Ponlopas Rinpočė „Protas anapus mirties“
*
Tokiu būdu, žmogaus praeityje viešpatauja Likimas, ateityje – Laisvė, o dabartyje, kuri amžinai yra čia ir kurią galima pavadinti amžinybe, – Apvaizda.“ (…) Iš visuminio Likimo, Laisvės ir Apvaizdos veikimo atsiranda nesuskaičiuojamos dalys, ir pragaras, ir rojus žmonių sieloms. Blogis, būdamas nesutarimu su dieviškuoju įstatymu, nėra Dievo reiškinys, o žmogaus, ir todėl blogis gyvuoja tik sąlygiškai ir laikinai. Gėris gi, Būdamas santarvėje su dieviškuoju įstatymu, gyvuoja iš tikro ir amžinai.
Eduardas Šiurė. „Didieji Pašvęstieji“
*
Laimė/kančia, gerumas/blogumas – visi trijų samsaros pasaulių reiškiniai – tėra kliedesių, nesuvokimo sukeltos apraiškos, kaip sapnai. Sapnuose jaučiame, kad mes patys ir visi kiti veikėjai esame tikri, esame dalyviai. Tačiau tikrai neturėtume kabintis už sapnų reiškinių, juo labiau prie jų prisirišti. Jei atsikratysime įsikibimo į mintijimo metu kylančius dalykus, atsikratysime to dvilypio suvokimo, tuomet galėsime išlaikyti nešališko tolygumo/ pusiausvyros suvokimą.
Iš Nyošulo Kheno Rinpočės knygos „Bebaimis liūto riaumojimas“.
*
Suprantama, daugelis miegančių žmonių pasakytų, kad jie turi tikslą, kad jie kažkur eina. Kai žmogus suvokia tą dalyką, jog jis neturi jokio tikslo, kad jis niekur neina, – štai pirmasis artėjančio atsibudimo požymis, požymis to, kad prabudimas šiam žmogui yra galimas. Jis prasideda tada, kai žmogus suvokia, kad jis niekur neina ir nežino, kur eiti.
P.D.Uspenskis „Stebuklų beieškant“
*
Tiek daug žmonių ir visi turi savo nuomones. Ir medžių daug, kol dar žmonės neiškirto. Medžiai nuomonių neturi, jie tiesiog stiebiasi į Saulę, į gyvenimą. Jie iškvepia tai, ką mes įkvepiame ir atvirkščiai. Pačios gamtos mums lemta gražiai, darniai sugyvent. Tik mūsų nuomonės mums trukdo. Pažeisdami darną naikiname erdvę, kurioje gyvename patys. Testovi medžiai, mūsų draugai Darnoje.
RG Narajanas
*
Pamokymuose aiškiai parašyta, kad nėra ko daugiau medituoti, kaip tik „šią dabartinę mintį“. Jokie kiti meditavimo tikslai nepadės mums nustatyti proto į nemąstymo būseną – nesampratinės, nedvilypės išminties būseną. Ir nėra jokių kitų būdų šiai būsenai pasiekti, išskyrus tiesioginį apnuogintą tikrosios jausmų prigimties suvokimą. Kai patiriame šią nesamprotinę išmintį, būname už vilties ir baimės ribų. Ko turėtume bijoti dabar, ko turėtume tikėtis? Tiesą sakant, išsivadavimas jau įvyko, jis yra pačioje šioje patirtyje. Kai mūsų prote nėra vilties ar baimės, tai mes ir vadiname laisve.
Dzogchenas Ponlopas Rinpočė „Protas anapus mirties“
*
Lėmėjas valdo sielų likimus (pasirinkimus-loteriją) pagal jų prarabdha (einamąją) karmą. Kam lemta neįvykti – neįvyks, kaip besistengtum. Kas apspręsta, kad įvyktų – įvyks, nežiūrint į bet kokius bandymus tam užkirsti kelią. Tai akivaizdu, be abejonės. Ir todėl geriausia išeitis – pasilikti tyloje.
Ramana Maharišis
*
Meditavimo metu ilsiesi nesusijusioje dharmatos esmėje, būdama sąmoninga, bet nemąstydama sąvokomis. Po meditavimo suvoki, jog viskas yra tuščia, be savo prigimties. Kai neprisiriši prie tuštumos potyrio ir nesižavi juo, savaime išsitrina meditavimą ir būseną po meditavimo skirianti riba, tu nebesusitelki į sąvokas (…) tarytum debesys ar migla savaime išsisklaido bekraščiame danguje. Apskritai meditavimo metu ir po meditavimo tavasis dharmatos prigimties meditavimas turi peržengti aiškumo ir tamsumo ribas, primindamas atspindžio stebėjimą veidrodyje.
Padmasambhava. Krikštolinė tobulų pratybų girlianda.
*
Šiandien Palangoje Saulė vėl leidosi į jūrą, į vakarus. Visada į Vakarus.
Saulė yra tobula darna. Ji priima savo likimą ir dosniai dalijasi savo spinduliais, nereikalaudama jų grąžinti atgal.
Ji nesiekia emigruoti į kitą Paukščių Tako dalį, kur sąlygos geresnės. Ji nesiekia dvigubos pilietybės, ir viengubos jai nereikia. Nes ji yra savosios austuvos Ašis.
Saulė vykdo savo priedermę šviesti ir keliauti savuoju keliu. Todėl ir mes esame gyvi. Net kai miegame. Saulė šviečia visada, neturi darbo valandų ir neprašo jokio atlygio už savo didžius darbus.
Gal būt ir mes, būdami tokie laisvi ir ypatingi savo sprendimuose, galėtume imti pavyzdį iš Saulės?
RG Narajanas
*
Meditavimo bardo yra meditavimo susitelkimo arba samadhi būsena. Samadhi būsenoje protas atsipalaiduoja ir nėra atitrauktas nuo savo krypties – šiuo atveju nuo savo paties prigimties. Todėl protas būna vienovės – sąmoningumo ir erdvės neatskiriamumo – būsenoje. Pagrindinis bardo meditavimo būdas yra vipashyana meditavimas – būdas, leidžiantis įgyti skvarbų regėjimą arba, kitaip tariant, tiesiogiai pamatyti proto prigimtį. Kad ir kokį būdą nuspręstume naudoti, labai svarbu nenukrypti. Nesiblaškymas yra meditavimo pagrindas, esminis visų mūsų pratybų ramstis.
Dzogchenas Ponlopas Rinpočė „Protas anapus mirties“
*
Slėpininga, visa žinanti Motė (matrica)… Viskas jau žinoma ir jau yra įvykę prieš įvykstant.
RG Narajanas
*
Kol įsivaizduoji save kaip žmogų, kuris turi ką nors padaryti, kad taptų kuo nors kitu, esi patekęs į spąstus, – proto būsenų spąstus, kurios ir lemia lemia asmenybės gyvavimą, ir tokioje būsenoje niekada neįgysi teisingo suvokimo. Kad ir kiek metų medituotumei, dharmos tikrai niekada nesuprasi, tai bus tik tavo vertinimai, nuomonė apie tai. Tiesioginis būdas pamatyti dabar, kad viskas, kas atsiranda – išnyksta, nereiškia, kad tu turi kažko atsikratyti. Tai reiškia, kad žiūri taip, kaip niekada nežiūrėjai anksčiau. Žiūri iš požiūrio „čia ir dabar“, o ne ieškai kažko, ko čia nėra.
Adžanas Sumedho. „Tiesiog taip, kaip yra“
*
Surinkti lašai gali tapti vandenynu. Neleisk savo lūpoms tingėti – tegu jos nuolatos šnabžda mantros skiemenis. Tai labai svarbu. Tuomet greit ateis laikas, kai įvyks suvokimas. Atmink tai!
Padmasambhava. Padmasambhava. Krikštolinė tobulų pratybų girlianda.
*
Aštrus „naujumo“ siekis yra vienas iš priklausomybės pavidalų. Tai juslių ir proto maistas, savotiška liga. Nuolatinis užsipildymas nauju turiniu ir jo keitimas. Vaistas: pabandykite tą patį filmą žiūrėti daug kartų. Arba dar geriau – tiesiog pro langą. Katinas kiekvieną kartą preina vis kitaip…
RG Narajanas
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt
