„Laisva valia yra tikrojo „aš“, tokio žmogaus, kurį vadiname meistru, veikimas. Kas turi šeimininką, turi laisvą valią. Tas, kuris neturi šeimininko, neturi laisvos valios. Tai, kas paprastai vadinama valia, yra tam tikra darna tarp noro ir nenoro. Pavyzdžiui, protas kažko nori, bet jausmas to nenori; jei protas pasirodo stipresnis už jausmus, žmogus paklūsta protui; kitaip jis paklus savo jausmams. Tai ir vadinama paprasto žmogaus „laisva valia“. Paprastą žmogų valdo tai protas, tai jausmas, arba kūnas. Labai dažnai jis paklūsta įsakymams, sklindantiems iš automatinio aparato; tūkstantį kartų dažniau jo elgesį nukreipia lytinis potraukis.
Tikra laisva valia gali gyvuoti tik tada, kai tikrasis „Aš“ visada nukreipia elgesį, kai žmogus turi šeimininką, kuris valdo visą vežimą. Paprastas žmogus neturi šeimininko; jo vežimas nuolat keičia raitelius, ir kiekvienas iš jų vadina save „aš“.
Tačiau laisva valia yra tikrovė: ji iš tiesų yra. Bet mes, kokie esame, negalime jos turėti. Laisvą valią gali turėti tikrasis žmogus.“ Georgijus Ivanovičius Gurdžijevas „Žvilgsniai iš tikrojo pasaulio“
***
Narajano pastabos paraštėse:
Bet pažiūrėkime dar giliau: ar turi laisvą valią tas, kuris visiškai tapatinasi su, kaip Gurdžijevas sako, „šeimininku“, kurį vadinu vidiniu mokytoju arba Aukštesniuoju Aš?
Išties, visokių „aš“ yra daug, bet čia pažymėkime pagrindinius tris. Žemesnysis aš – tai kūno protas, skausmo/malonumų kūnas, jį dar kartais juokais vadinu vidine beždžionėle (galit pasirinkt ir kitą sau artimą gyvūnėlį, bet su meile). Vidurinis aš – asmenybė, ta dalis, kurią mes dažniausiai ir laikome „savimi“, su ja tapatindamiesi. Ir Aukštesnysis Aš – vidinis vedimas, šventasis mokytojo pradas žmoguje, kuris dažnai lieka menkai pažintas, tik kartais nujaučiamas, jis dažniausiai pasireiškia kaip nuojauta. Štai atsitiko žmogui kažkas, o po visko jis ir sako, va taip ir jaučiau, bet neklausiau savęs…
Mes niekada negausim jokių aiškesnių atsakymų, kol nepažinsime savęs, ir ne tiek tų žmogaus daugiasluoksniškumo pavidalų (kurie irgi esmingi šiame savęs pažinimo vyksme), kiek esminės ašies. Ką turiu omenyje, kalbėdamas apie šį esminį dalyką. Štai ir Gurdžijevas rašo: „…kas turi šeimininką...“. Tai vienas iš raktų. O kas tas, kas turi patį šeimininką? Atsakyk, jei gali!
Kas yra tas, kas viską turi, talpina savyje. Net šeimininką, vidinį meistrą, vidinį mokytoją, jis “turi”?
Tai visų dvasinių pratybų pagrindinis klausimas, esminė ašis. Kas aš esu? Ir niekas šio atsakymo jums ant lėkštelės neatneš, nes atsakymai gaunami vidinio darbo su savimi būtovėje, kartais jie bebalsiai ir nesidėlioja į minčių seką. Tai tikrojo Žinojimo savybė – tiesiog Būti. Ši Visuma, Visuomis, nėra mintis, o gyva patirtis, gyvas suvokimas Dabar. Pervirtęs į mintį, jis tuoj pat tampa praeitimi ir tik patirties pėdsaku smėlyje. Suvok tai!
Tad yra kažkokia kol kas nesuvokta esmė (o kas čia dabar bando tą esmę suvokti – ogi asmenybė, įprastas protas?), o tu, – žmogus-asmenybė gali atgauti vidinį vedimą, vidinį aiškumą. Pabrėžiu – būtent Atgauti (lyg koks default kompiuteryje), nes Visuomyje viskas jau yra: yra buvę ar dar bus tai vienas ir tas pats, o reiškia – jau yra ir visada buvo. Trūksta blykstelėjimo, nušvietimo, šventojo aiškumo. Bet yra jo nuojauta, yra tikėjimas vidiniu (ir išoriniu ar išoriniais, jei toks yra) mokytoju.
Kurgi čia laisva valia ir kieno ji? Kūno protas siekia patogaus ilgo gyvenimo, jis bijo mirties ir nori gyventi, jį traukia malonumai ir atstumia nemalonumai, kančios. Jis negali turėt jokios laisvos valios, nes pats yra tiesiog programa. Vidurinis protas, asmenybė, neturėdamas suvokimo, beklaidžiodamas tarp minčių, troškimų, jausmų ir nuojautų, klaidžioja patamsiuose ar prieblandoje, veikiamas aplinkybių bei žemesniojo aš. Kur jo laisva valia? Jei aukštesnysis aš jį pasišaukia ir žmogus-asmenybė išgirsta jo šaukinius, atsiranda toks lyg ilgesys, kartais net kančia – ir štai ėjimas į šį šauksmą, atliepimas jam, ištikimybė keliui – gali būti pavadintas asmenybės valia suvokimui. Bet ir ji yra vedimas, ji negali dar būti laisva, nes tai kelias. O štai pats sprendimas paklusti šiai traukai aukštyn, ne tik paklusti, bet ir pačiam judinti visas kūno ir esybės dalis, galėtų būti pavadintas žmogaus laisvos valios išraiška. Tačiau kieno tai laisva valia? Vidinio mokytojo ar asmenybės? O gal tai apsręsta lemties ir tik atrodo laisvu pasirinkimu?
O kur paties Aukštesniojo Aš laisvė, laisvas pasirinkimas, ar vidinis Mokytojas, Meistras, Šeimininkas yra laisvas? Meistras pažįsta Visuomį, pats juo būdamas. Ir Mokytojas Jėzus/Jošua sakė: “Aš ir Tėvas esame Viena…” O ten, kur viena, kur čia “pasirinkimas”? Šventasis perduoda savo žmogišką valią dieviškumui – “Teesie Tavo valia”. Žinia čia ta, jog savo žemesniojo lygmens žmogišką valią ir pasirinkimą šventasis apjungia su dieviška apvaizda ir pasirinkimu. Tuomet laisva valia ir yra ir nėra vienu metu (paskaitykite Motinos {Mirra Alfasa} maldas. Tad suvok, jei gali!
Visuomis yra pati Būtis Dabar. Kuo labiau artėjame prie atsakymo „kas aš esu?“ tuo aiškiau suprantame savo žmogišką pasirinkimą: arba likti klajoti savo žemesniojo aš mintyse, jausmuose, sapnuose – arba paklusti vidiniam Aukštesniojo Aš vedimui ir žengti keliu į Suvokimą, savo vidinio Mokytojo link. Tai reiškia atskirti (viveka) tikra nuo netikra. Ir būtent Aukštesniojo Aš pasireiškimas žmoguje yra gebėjimas mylėti (žemesnysis aš turi tik prisirišimus), atjauta kitoms gyvoms būtybėms, gebėjimas dalintis nesiekiant „naudos“ sau. O kas tas „sau“ šioje sekoje? Savo žemesniajam aš. Net dalinimasis šeimoje jau yra aukštesnio lygmens, nors dar stipriai įtakojamas instinktų („mano“ vaikas ir „ne mano“ vaikas). O štai dalinimasis su „svetimais ir nedėkingais“ žmonėmis yra Mokytojo Atjautos pasireiškimas…
Toks štai tik vienas ir paprastas pasirinkimas – likti drumstų pojūčių, jausmų ir minčių kemsynuose ar paklusti vidinio mokytojo vedimui? Bet ar tai „pasirinkimas“ žmogui, kuris išgirdo dvasinius šaukinius ir veržimasis trykšta iš širdies, vesdamas, rodos, į nežinomybę? Ar žmogus galėtų kitaip?
Todėl ir Gurdžijevas yra pasakęs: „Niekas negali kitaip“.
O ką renkiesi tu?
RG Narajanas
P.S. tas pat liečia ir gėrio – blogio klausimą, kuris žmogui visada išlieka sąlygišku: kaip sakė vienas filosofas – gėris yra artėjimas prie dieviškumo, o blogis yra atitolimas nuo jo. Visi kiti „gėriai“ ir „blogiai“ tik klajonės prieblandoje ir ribotas mintijimas apie tai, kas slypi už visų minčių. Suvok ir tai pagaliau!
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt