Girnaras. Kalno galios, simboliai ir pašventimai.*

Išėjo šventklajūnis į kelią ir ėjo jis ilgai. Negalėjo tiksliai pasakyti, kodėl. Žinojo, kad turi eiti, Gilbinesa3kad tai jo kelias, kad tas veržimasis, ta dvasinė ugnis, kuri dega jo širdyje, yra maža Didžiosios Ugnies dalelė – ir ji turi susijungti su šia Didžiąja Ugnimi.

Ir laikas išnyko tame ėjime, tik ritmas ir kvėpavimas, – diena po dienos.

- Agni Ugnala, skaisčiai suliepsnok, – kartojo lūpos…

Ir priėjo šventklajūnis kalną. Tai galėjo būti bet koks kalnas, tačiau žmogus žinojo, jog tas kalnas jo ir čia yra Tai, ko jis ieško. Tas kalnas vadinosi Girnar, vietiniai žmonės kalbėjo, kad jis – seniausias pasaulyje kalnas.

Žiūrėjo šventklajūnis į tą kalną nuo pat papėdės, grožėjosi ir gėrė jo Galią, maloningai sklindančią į visas šio pasaulio puses. Ir apniko žmogų abejonės. Gal tai ne mano kalnas? Kodėl turėčiau ten eiti? Juk kelias bus sunkus ir kūnas gali neatlaikyti? Gal turėčiau eiti šalin ir ieškoti kito kalno?

Ir baimė ėmė augti jo sieloj…

- Neisiu, – nusprendė, tačiau širdies gilumoje žinojo, kad eis, kad turi eiti.

Šis žinojimas buvo lyg tylus balsas ir šventklajūnis suprato, jog turi tą balsą išgirsti ir jam paklusti, nes tai jo paties Amžinosios Esmės balsas.

Tada tiesiog pasiėmė lazdą ir išėjo.

Iš tikrųjų kelias buvo sunkus, takelis labai status, tamsa ir viršūnės nematyti. Tačiau šalia ėjo kiti, tokie pat, kaip jis, vienas kitą palaikydami. Kvėpavimas vis sunkėjo, atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės, skausmas raižė kojas ir nugarą.

- Nenueisiu, – vėl pagalvojo, – per sunku…

Tačiau vis ėjo toliau. Kilo pro užrakintus šventyklų vartus, kelias vedė vis aukštyn ir aukštyn. Darėsi vis šalčiau, aplink vien kelias ir akmenys, jam atrodė, kad jau eina visą amžinybę ir kelias niekada nesibaigs, jokio tikslo nėra ir niekada nebuvo, o viršūnė… gal jos iš viso nėra?

1896740_761816717162190_806261879_n

Girnar šventyklos naktį. Harido nuotr.

- Turiu eiti, turiu eiti, nueisiu, turiu nueiti, – vis kartojo, – Jay Girnar, Jay Girnar, Jay Girnar…

Staiga pajuto, lyg kažkieno ranka paremia jo pavargusius pečius. Ir tapo lengviau. Staiga ryto vėsoje ėmė ryškėti kalno viršūnė, suteikusi naujų jėgų. Vis tik ji yra, ta Viršūnė!

Tai buvo pirmasis – Valios – išbandymas.

Žingsnis po žingsnio, o viršūnė vis dar toli, tačiau pamažu skausmas atlėgo, kvėpavimas tapo labiau ritmingas ir šventklajūnis pamažu ėjo toliau. Štai jau ir viršūnė? Ne, tik iš apačios taip pasirodė, o kelias veda toliau. Pagaliau matyti pats aukščiausias taškas ir rytinės saulės spinduliuose atsivėrė nuostabus vaizdas aplink.

Tačiau staiga, taip netikėtai, tiršta migla apgaubė viską aplink ir ledinis vėjas ėmė stingdyti sąnarius. Beveik nieko nematyt. Parkrito maldoje ant aukščiausios kalno vietos. Meldėsi užsimerkęs ir drebėdamas. Pergalės jausmo nebuvo. Tik neapibrėžtumas ir vėl sugrįžtantis nerimas ir abejonės.

- Kas toliau? Nieko nematyti, tik pieno migla. O kelias leidžiasi žemyn… Žemyn?! Siaubas, kaip žemyn?! Juk pasiekiau viršūnę! Vėl grįžti į kaimą, tik kitu keliu? Tai viskas, negali būti!?

Ir vėl vidinis balsas šnabždėjo:

- Eik, tai dar ne pabaiga, turi eiti toliau…eik toliau…

Paėjo žmogus kiek žemyn ir vėl sustojo.

- Bet kaipgi taip? Aš leidžiuos žemyn ir kelio nematyti, – kankino jį dvejonės.

Gir_nada prem 2

Nada Prem Baba nuotr.

Ir prisiminė šventklajūnis Mokytoją, aiškiai iškilo jo vaizdinys, ir tarė Mokytojas:

- Turi tikėti, jog kelias yra, turi pasitikėti vedimu, tikėti Savimi Tikruoju…

Žengė šventklajūnis toliau, pamažu miglos ėmė sklaidytis ir ryškėjo tolesnis kelias.

Tai buvo išbandymas Tikėjimu.

Nusileidus kelias vėl stačiai nėrė į viršų. Tačiau dabar saulė jau ryškiai apšvietė kelionės tikslą – bokštą ant kalno viršūnės, jau kitos viršūnės. Ir vėl ropštėsi šventklajūnis dūsdamas, tačiau dabar jau džiaugsmingai, jau žinojo tikslą, žinojo, kad nueis.

girnarHaridas

Mokytojo Bokštas tolumoje. Harido nuotr.

Ir štai jau bokšto durys ir palaima tikslą pasiekus. Žengė šventklajūnis žingsnį į bokšto vidų. Ir pamatė tame bokšte Mokytoją. O gal pasirodė, kad pamatė. Tai buvo Datatrėjos skulptūra, šalia sėdėjo vienuolis giliomis akimis, nužvelgė jis žmogų ir ženklu parodė – sėskis. Žiūrėjo šventklajūnis į Datatrėjos skvarmą ir suvokė – nesuklydo. Atėjo ten, kur turi būti, kur jį vedė vidinis balsas.

Čia prieš jo akis ėmė ryškėti Mokytojo vaizdinys.

- Būk palaimintas, vaike, čia atėjęs, – ištarė bebalsis balsas širdyje, prote ir visur (jis kalbėjo taip, lyg būtų visur, tačiau jokio girdimo garso nebuvo). Tu sužinojai, kad kelias yra, veržeisi ir tikėjai, atlaikei išbandymus ir atėjai pas Mane. Dabar gausi mano Pašventimą ir tolesnį vedimą, nes esi to nusipelnęs savo darbais. Tavo charakteris – tai leidimas į dvasinį pasaulį, Mano pasaulį. Tavo tikėjimas – tai Vartai. Ženk pro tuos vartus. Tačiau kelias tik prasideda. Tik prasideda. Dar laukia trečiasis išbandymas, pats sunkiausias – išbandymas kasdienybe. O dabar grįžk su ramybe…

Dar kiek pasėdėjo šventklajūnis priešais Mokytoją Datatrėją, giedodamas:

- Dattatreya, Dattatreya, Dattatreya pahimam, Dattaguru, Dattaguru, Dattaguru rakshamam…

Stojosi grįžti atgal. Ir džiaugsmas apsigyveno jo širdy, tylusis džiaugsmas. Ir pavadino šventklajūnis tą kalną Džiaugsmo kalnu. Leidosi tuo pačiu keliu, – dabar visos šventyklų durys buvo jau atvertos ir šventikai bei vienuoliai kvietė apsilankyti, siūlydami arbatos. Užėjo šventklajūnis į Gangotrio šventyklą – ašramą ir gavo palaiminimų tolesniam keliui. Aplankė dar daug nuostabių šventyklų ir uolų meditacijoms, buvusių ant to stebuklingos galios kalno, seniausio pasaulyje kalno, vardu Girnar.

1520615_761817410495454_269908201_n

Girnaro šventyklos. Harido nuotr.

Padėkojo visiems žmogus ir leidosi namo. Kelias ir vėl buvo sunkus: maudė kūną, kojos tapo lyg medinės, tačiau abejonių neliko. Jis teisingame kelyje, tai jo Kelias, visos kliūtys bus nugalėtos. Ir ėjo šventklajūnis toliau, grožėdamasis kalnų vaizdais ir saulės blizgesiu uolose. Šis kelio etapas baigėsi. Nusileido žmogus žemyn, prie šventojo medžio gavo šventų žmonių palaiminimus keliui namo. Leidosi saulė ir nuovargis temdė akis. Užmigo šventklajūnis, tikėdamas Nauju Rytu ir savuoju Keliu.

***

Žmogus grįžo namo. Ir toliau plaukė dienos, ankstesniuose darbuose ir rūpesčiuose. Tačiau kažkas jo viduje pasikeitė: išnyko abejonės, nurimo protas, jis ėmė girdėti ir žinoti tai, ko anksčiau tiesiog nepastebėdavo dėl savo vidinės nerimasties.

Ir vėl mums visiems skamba Mokytojo balsas:

- Trečiasis išbandymas – išbandymas kasdienybe.

Kelias tik prasideda. Palinkėkime mūsų šventklajūniui laimės ir sėkmės.

2014.02.06 – 04.03 Girnar kalnas, Gudžaratas – Vilnius

girnarHaridas2

Kelionė į Save. Harido nuotr.

Šio pasakojimo pamokos:

Neregima ranka visad padės tam, kas eina pats.

Mokytojas visad su tavimi.

Vidinis pajautimas ir Mokytojo išorinė skvarma yra vienovėje.

Išbandymai padeda žengti pirmyn, stiprindami sielą ir charakterį.

Pašventimai sutvirtina dvasines galias ir energijas tolesniam keliui.

Mokytojas laimina.

Kelias neturi pabaigos.

2014.04.03 Vilnius

Užrašė: R.G.Narajanas

*paremta tikrais įvykiais, šventklajūnių grupei kopiant į Girnar kalną 9–osios jatros metu, 2014 vasarį. Bet koks sutapimas su realiais žmonėmis yra menamas.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Gilbinesa3

Girnar kalnas per Pilnatį. Hamsos nuotr.

1800373_761817260495469_1093339905_n