Priėmimas ir atmetimas

cof Svarbiausias tikrosios proto prigimties suvokimo dalykas, nesvarbu, kokie išgyvenimai jame vyktų, yra išbūti dabarties akimirkoje. Tai reiškia, kad turėtume priimti tai, kas su mumis nutinka – priimti visus savo išgyvenimus, suvokti esminę jų kokybę. Tačiau tam turime išspręsti vieną iš svarbiausių mūsų klausimų – įprastą polinkį į protinį nepilnavertiškumą – begalinio nepasitenkinimo būseną.

Jei jaučiame, kad neturime pakankamai gerų savybių, įgauname stiprų polinkį atmesti save tokius, kokie esame, ir bandyti tapti kuo nors kitu. Mes sakome sau: „Aš noriu būti tikras jogas. Man nepatinka toks žmogus, koks esu dabar, mane tai erzina! Aš noriu būti Milarepa“.

Bet tai tolimas nuo tikrovės, visiškai neįmanomas dalykas. Kaip mes galime būti Milarepa? Milarepa yra Milarepa. Ko iš tikrųjų reikia siekti, tai įgyti tokį patį suvokimą kaip ir jo, turėti tokį patį išsivadavimą. Mes stengiamės suvokti proto prigimtį, bet kieno tai protas? Ar norime suvokti savo proto prigimtį, ar Milarepos protą? Mums nereikia suvokti Milarepos proto prigimties, nes jis jau pats tai padarė. Tokie užmanymai ne tik nepagrįsti ir nenaudingi, bet ir išveda iš tikrojo kelio. Jiems trūksta aiškumo ir jie rodo, kad trūksta atpažįstančios išminties.

Yra pamokanti istorija apie Mahatmą Gandį. Netrukus po to, kai Indija atgavo nepriklausomybę, jis apsilankė vienoje iš dvasinių ligų gydymo ligoninių. Tarp daugybės ten sutiktų žmonių buvo vienas, su kuriuo jis užmezgė pokalbį. Ligonio sąvokos buvo pakankamai pagrįstos. Jo kalboje nebuvo nė ženklo beprotybės, ji buvo savaiminga ir prasminga. Gandžiui pasidarė smalsu, kodėl šis vyras buvo paguldytas į dvasinę ligoninę. Ir tą pačią akimirką jo naujasis draugas paklausė: „Koks tavo vardas? „Mano vardas Gandis“, – atsakė jis. „Taip, kas būtų suabejojęs! Kiekvienas čia atvykęs įsitikinęs, kad jis yra Gandis. Tad pamatysi pats“. Visi toje ligoninėje norėjo būti Mahatmomis Gandžiais. Mes tiesiog norime būti kuo nors kitu, tik ne savimi. Šis troškimas tampa bėda, neleidžiančia suvokti proto prigimties.

Vienas iš noro būti kuo nors kitu atspindžių yra įprotis atmesti savo patirtį. Kai supykstame, tiesiogine to žodžio prasme stojame į kovą su savimi, atkakliai kartodami sau: „Po velnių su šiuo pykčiu! Tebūnie bet koks kitas jausmas! Bent jau pavydas, ir taip būtų lengviau! Kai mes atmetame savo jausmus, bandome juos paversti kažkuo kitu, tada patirtis nustoja būti savaiminga. Svarbiausias dalykas yra gebėjimas išlikti tokiam, koks esi, o tam tikrai reikia drąsos ir išminties. Bet tai nėra tas pats, kas bejėgiškai nuleisti rankas – „aš toks, koks esu“ – leisti būti visiškai suvalgytam tų klydimų. Visiškai priešingai. Pasikliaujame pagrindine savo proto būsena, išlaikome dėmesingumą ir budrumą – suvokiame, kokią vertę turime. Kad ir koks būtų pagrindinis mūsų būdą valdantis bruožas – pyktis, potraukis, pavydas ar nežinojimas – esame tokie, kokie esame. Ir mums nepadės, jei bandysime būti kuo nors kitu.

Tai labai panašu į Gandžio ir jo naujojo draugo pokalbį. Gandis yra tikras, kad jis yra „Gandis“, tačiau visiškos tikrovės požiūriu jis visai nėra „Gandis“. Vienio lygmenyje jis yra šunjata, tuštuma. Mes irgi galime galvoti: „Aš esu toks ir toks“, bet kai tik tinkamai ištiriame šią sampratą iki pat pagrindo, pastebime, kad nesame tokie, kokie manome esantys. Jei pateiksime atitikimą su pasakojimu apie Gandį, tai galėsime palyginti jo pašnekovą su jogu, kuris mums ką nors sako, bandydamas mus pažadinti. Kaip nuspręsti, kuris iš mūsų dviejų yra dvasios ligonis? Šis pasakojimas gana juokingas – ir visiškos tiesos, ir santykinės tiesos požiūriu.

Kai Buda mokė apie šešis samsaros būties lygmenis sutros ir tantros apeigose, jis apibūdino kančią, būdingą žmogiškajai daliai, kaip polinkį kabintis į nepasitenkinimo ir išsiblaškymo būsenas – tai, kas gali būti vadinama „protiniu nepilnavertiškumu“ ir „nuolatiniu susirūpinimu“. Tai yra pagrindiniai žmonėms būdingos kančios atspindžiai. Mums reikia kažkaip rasti būdą, kaip atsikratytume tokių kančių ir rasti suvokimą, kuris pakeistų šias pagrindines įprastas tėkmes, kurios apriboja žmones.

Jei atpažinsime tikrąją jausmų, minčių ir pojūčių prigimtį, jos nebelems dvasinio nepilnavertiškumo ir nenumaldomo rūpesčio, nes jos yra ne kas kita, kaip tik sudėtingesnė sampratų sąranga. Todėl, norėdami perkeisti šias proto sąrangas tiek šio gyvenimo bardo būsenoje, tiek visose sekančiose bardo būsenose, turime į savo širdį įnešti savęs išlaisvinimo mokymą. Jei pavyksta išlaikyti protą atsipalaidavusį, išlaikant buvimą dabartinėje patirties akimirkoje, nesiblaškant nuo minčių ir niekaip nebandant pakeisti pačios patirties, tuomet galime „nukirpti“ bet kokią sampratomis grįstą sąrangą. Visos jos tiesiog ištirps užsampratinio suvokimo erdvėje. Visos mintys ir jausmai išsilaisvins savaime, kai tik išmoksime priimti save tokius, kokie esame, priimsime visas mintyse kylančias patirtis ir vertinsime visas jų suteikiamas galimybes.

Dzogčenas Ponlopas Rinpočė „Protas anapus mirties“

cof

-

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt