Senaisiais laikais žmonės kitaip matė pasaulį. Jie matė, kad viskas susiję, kad prisilietę prie vieno daikto, mes tuo pačiu liečiame visą pasaulį. Ir dabar tai žinome, teoriškai, intelektualiai, protiškai. Nedaug tų, kurie ieško giliau. Tačiau dauguma nustojo jausti, nebėra pajautos apie visuminę vienybę. Senaisiais laikais nebuvo tiekos pabrėžiamų skirtingumų. Skirtumai, žinoma, buvo. Tačiau žmonės bendrybes jautė ir jas kėlė. Kaip rašė H.Hesė „Ką mūsų protas mąsto ir sako, tėra musės išmatos, palyginti su tuo, koks gyvenimas, ryšiai, giminystės srūva povandenine tėkme.“ ( Hermanas Hesė. Skaitymai minutėms.)

Skirtumai iš bendrystės gimsta. Kai yra ta bendrystė, tuomet ir skirtumai mūsų neišskiria. Kai prarandam giluminį bendrystės suvokimą, tuomet atrodančios atskiromis visumos dalys susipriešina. Viena, atseit, skamba gerai, kita ne; protas sako viena, jausmai kita, – nebėra jungties-jogos. Kad jungtį-jogą atkurti! Jau daug žmonių šį klausimą užduoda spręsdami.

Ši galinga povandeninė tėkmė – tai maistas tam, kuris ieško. Kažkas pasakys, kad nieko „ieškoti“ nereikia. Ir savaip bus teisus. Tačiau yra tas vidinis motyvas, ugnis viduje, kuri kviečia ir laimina keliui, kurią Šri Činmojus vadino veržimuisi. Kaip be jo? Sotus alkano nesupras. Juk ne vien duona žmogus gyvas?

Kaip atrasti tą dvasinę duoną? Kaip nepasiklysti proto ir jausmų žaidimuose? Kaip atskirti tikra nuo netikra? Kaip atskyrus nesupriešinti pasaulio? Kaip jį pamilti?

Vienas didis Mokytojas mėgsta kartoti: tiesiog medituokite ir viskas paaiškės.

Nuraminkit protą ir Esmė ims skleistis – viską žinosite ir būsite viskuo.

Tam ir skirta viena iš priemonių, kurią Vakarų pasaulyje pavadino meditacija, indai vadina dharana-dhyana, o mes čia mūsų žemėj pavadinom būva. Nes sava, lietuviška, nes taip prabočiai kalbėjo (nežinau, ar tokį terminą naudojo) – tai pagarba mūsų šaknims ir tuo pačiu, mūsų širdyse vykstantis lietuviškosios meditacijos šaknies prajautimas. Juk tai būsena (kaip miegas, būdravimas), kurią gali pasiekti kiekvienas, nepriklausomai nuo tautybės, laikmečio, socialinės padėties. Tiesa, ji labai retai ateina savaime. Nors ir sakoma, kad meditacijos negalima išmokti – ji ištinka, kaip miegas… Kokie bebūtų pavadinimai, būsena visada ta pati, todėl nereikėtų pernelyg sureikšminti sąvokų.

Protas skaldo ir valdo. Kai nėra visuminio būties pagrindo po kojom, jis komanduoja tau mintimis, siunčia jutimus, jausmus ir pats juos vertina, aiškina. Šitas man tinka, o šitas – ne. Šitą mėgstu, o šitą – ne… Kiek tokiu nesutramdytu, saviveikla užsiimančiu protu galima pasitikėti?

Prisimenu vieną iš savo ankstyvųjų dvasinių patirčių. Pamačiau vieno šventojo nuotrauką. Širdies plote kilo kažkoks nemalonus jausmas.

- Matyt kažkoks „ne toks“ tas šventasis, – pagalvojau, – jei taip nemaloniai veikia.

Protas dirbo savo darbą toliau, siųsdamas vertinimus-mintis apie tą didį šventą žmogų. Tik vėliau supratau, kad šventasis „kaltas“ tik tuo, kad dirbo savo darbą. Jei širdy nešvaru, jei ji nejautri, užsiteršusi egoizmu ir puikybe – šventasis kuria švarą.

Tam, kuris yra valomas – pradžioje nėra malonu. Kyla nemalonūs pojūčiai. Juk emocinis valymasis dažniausiai toks ir būna! Tą dažnai pajaučia žmonės, atvykę į šventas galios vietas – kartais norisi verkti, kartais kyla pyktis, ar pilvą suka, vidurius paleidžia. Žinoma, lengviausia apkaltinti šalį, kokį šventąjį ar netikusį maistą. Ir tiki tuomet, kai ego (atskirumo ir puikybės pojūtis) ima aprimti, dvasiniam žvilgsniui atsiveria kiti horizontai, žmogus pradeda suprasti, kad ne nuotrauka, ne maistas čia kalčiausi… Tik paties nešvara ir neatitikimas tos aplinkos virpesių, kuriuose esi patalpintas.

Taip veikia ir maldos ir mantros ir net atskiri žodžiai. Gal ima noras neigti, bėgti, pykti, ima skleistis savo atskirumo pojūtis. Tačiau tai laikina, jei ieškotojui užteks dvasinės ir charakterio valios išgyventi šį pirmą etapą ir nepabėgti. Vėliau bus lengviau…

Kaip sakė antroposofas R.Štaineris „Romumas ir tykumas, lydimas tikros kantrybės, atveria sielą sielų pasauliui, dvasią – dvasios šaliai.“ (R.Štaineris. Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą.)

Kelias sunkus, kelias vingiuotas, daug jame slenksčių ir kliūčių. Taip rašė dvasinis mokytojas O.M.Aivanhovas:

„Kad pasisektų, reikia būti labai ištvermingam. Jūs patirsite daugybę nesėkmių – parpulsite, atsikelsite, vėl parpulsite ir vėl atsikelsite… tai truks tol, kol išmoksite save valdyti ir tapsite tikrai nepaprastu. Tai tikrasis kelias. Jis sunkus, bet tai visagalybės kelias.“

To kelio rezultatas – laisvė ir Tiesa. Kas ta laisvė, kas ta Tiesa?

- Visi turim savo tiesą, – mėgsta kartoti proto žmogus.

Tačiau dvasinis žmogus žino, kad Tiesa viena, ne mintim išreiškiama. Visi ją turim , tik ne visi pažįstam. Savotiškai teisūs tie „protukai“. Jie irgi Žino, nors turi omenyje laikinas, besikeičiančias lyg šešėlių žaismas, tiesas.

Gal jiems tokia Laisvė – tai lyg baisiausias nuosprendis? Taip rašo šventraščiai:

„Žinok, kad esi laisvas, amžinai ir iš tikro laisvas, laisvas nuo „Aš“, laisvas nuo „Mano“, kai žinosi tai savo širdyje, tuomet nebeliks nieko – tu būvosi labai ramus, lyg pats būtum išsibaigęs.“ (Aštavakra Gita).

Laisvė nuo „aš“ ir „mano“… Baisu? Tam, kad sutiktum šią Žinią ramia širdimi, reikalinga patirtis, reikalingas charakteris, reikalinga pasaulėžiūra. Tos savybės, kurios padėtų žengti gilyn – į Save. Tos savybės, kurios padėtų Stebėtojui suvokti visas pasaulio saldžias ar karčias iliuzijas. Nesakome – atsisakyti. Sakome – stebėti ir pastebėti. Imti atskirti save (Stebėtoją), nuo to, kas stebima. Tai kelias į sąmoningumą, kelias į laisvę.

Štai pasaulėžiūrų skirtumas: „Žmogus yra šimtaluobis svogūnas, iš daugelio siūlų išaustas audinys. Šitai suprato ir gerai žinojo senieji azijiečiai, o budistinė joga sukūrė tikslų metodą asmenybės iliuzijai demaskuoti. Linksmas ir daugeriopas yra žmonijos žaidimas: iliuzija, kurią tūkstantį metų siekė demaskuoti indiškoji pasaulėvyda, yra ta pati, kuriai pagrįsti ir sustiprinti vakarietis dėjo tiek daug pastangų.“ ( Hermanas Hesė. Skaitymai minutėms.)

Dažnai žmonės sako:

- Protu suprantu, tačiau …

Išeitis iš to protinio žinojimo – jau paminėta stebėsena. Imame stebėti, nesitapatindami su tuo, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Tampame savo gyvenimo stebėtojais. Stebime lyg kino filmą: tai, kas vyksta mūsų išorėje bei tai, kas verda viduje. Imame skirti Stebėtoją nuo to, kas stebima.

Tuomet pamažu ir imame susivokti, kam čia esame atėję, ką turime daryti, kaip gyventi… Gimsta Kelio pajauta. Kelio, kurio nėra ir kuris Yra. Prabočiai suvokė – ir mes mokomės suvokti. Jiems viskas buvo gyva, viskas susiję. Iš to visuotinio ryšio gimdavo pagarba Gyvybei. Tuomet Dievai vaikščiojo tarp žmonių, gyvendami šventovėse po atviru dangum. Tuomet Didvyriai rašė tautos metraštį – iš šviesos išaustą. Ar jie buvo protingi? Jie buvo išmintingi.

Dharmos, savo gyvenimo kelio pajauta – tai lyg Gyvenimo Medžio sodinimas ir jo išauginimas. Tik dvasiniame pasaulyje viskas prasideda nuo medžio viršūnės, pirminio blykstelėjimo, įkvėpimo, sunkiai išreiškiamo žodžiais, tuomet gimsta idėjos, kurios yra apvelkamos mintimis, žodžiais ir darbais. Tačiau pati pajauta – už žodžių ir minčių riboženklių. Ji yra laisvė ir neišvengiamybė vienu metu.

- Nuo ko pradėti šį Gyvenimo Medžio puoselėjimą? – dažnas paklaus.

Raminkite protą, kelkite Širdis, vystykite dvasinį charakterį-pasaulėžiūrą-pasaulėjautą. Tuomet šis naujas žvilgsnis į pasaulį, tapęs pasaulėvyda (pasiekus gilų, išmintimi grįstą suvokimą-pajautą) pats rodys kelią į tikruosius mūsų Dvasios Namus.

Ir tebūnie taip – per amžius amžinuosius.

R.G.Narajanas

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

Piramidė. Mėnulio kalnas (Chandrashila), Himalaja.