Be Saulės ir mėnulio lietuviams buvo žinomos planetos ir žvaigždės, jos visos buvo vadinamos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų buvo vadinama Aušrine, arba Vakarine žvaigžde (užsienietiškai – Venera). Tai tas pats dangaus kūnas, tik matomas ryte ir vakare. Žiloje senovėje Aušrinę ir Vakarinę žmonės laikė dviem skirtingomis žvaigždėmis.

Sakminėse (mitologinėse) dainose pasakojama, kad tai dvi Saulės dukros, patarnaujančios jai ir jos vyrui Mėnuliui. Šias žvaigždes dviem atskirom laikė ir latviai, antikos tautos, senovės germanai, Babilonijos gyventojai ir kt. Tuo tarpu kai kurios kitos tautos – Meksikos, Afrikos, Okeanijos – Aušrinę ir Vakarinę laikė viena ir ta pačia žvaigžde. Žvaigždės pasirodymas ryte ir vakare sudarė pagrindą liaudies vaizdiniuose jungti jas su Saule ir Mėnuliu, ypač su Mėnuliu, nes ji pasirodanti prieš Mėnulį ir rodanti jam kelią. Kai danguje nėra Mėnulio, Aušrinė ir Vakarinė keliauja Mėnulio keliu.

Aušrinė turinti ir savo brolių, seserų, draugių. Jos brolis greičiausiai buvo dievaitis Aušveitis (Aušveikus). Jiems artimas latvių dievaitis Auseklis, pasirodantis rytmetinės žvaigždės pavidalu. Lietuvių sakmėse Aušrinės brolis kartais pasirodo gyvūno pavidalu – kaip bulius, kuris prireikus pasiverčia žmogumi. Gyvena jis arba vandenyje, arba miške, arba danguje. Taigi Aušrinės brolis, kaip ir ji pati, vaizduojamas trilypės prigimties.

Aušrinei žmonės melsdavosi ir tikėdavo jos galia. Ryte, pasirodžius Aušrinei žvaigždei, žmonės tardavo: „Aušrine žvaigždele, šviesybė dėl smertelės užlaikyta…“ Kas šią maldą tris kartus sukalbėdavo, nei ugnyje nedegdavo, nei vandenyje neskęsdavo, nei staigia mirtimi nemirdavo. Lietuviai labai gerbė ir Vakarinę žvaigždę. Ji paprastai būdavo pagerbiama vakarais, baigiant atlikus dienos darbus arba pradedant švęsti ilgesnes šventes. Per didžiuosius darbymečius jai kalbamos maldos ir dainuojamos dainos. Pavyzdžiui, rugių pjovėjos ir rišėjai, tris kartus nusilenkę besileidžiančiai Saulei, dainuodavo: „Oi teka bėga vakarinė žvaigždelė“.

Buvo žinomos ir kitos žvaigždės, vadintos Saulės dukromis. Taip pat minima ir Saulės dukra Indraja, apie kurią daug pasakojimų surinko E.Šimkūnaitė, o jas išaiškino akademikas P.Slavėnas. Pasak minėtų tyrinėtojų, Indraja gali būti siejama su Jupiterio planeta. Saulės dukra Indraja pirmiausia buvusi vandenynų laumė, gal Perkūno žmona. Po nepavykusios santuokos ji virtusi žvaigžde. Saulės dukra Indraja, arba Indra, pasakose daug keliaujanti, dažnai besilankanti pas savo motiną Saulę. Ji apibūdinama kaip rūpestinga žmonių globėja, įvairias gėrybes nešanti iš Saulės. Saulės į žmones paleidžiamos Indrajos laukė nesveikieji, kuriuos ji išgydydavo.

Be paminėtų Aušrinės/Vakarinės ir Indrajos, Saulė turėjusi dar tris dukras (žvaigždes), kurios sakmėse turi tokius vardus: Vaivora (užsienietiškai Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija (Saturnas). Taigi Saulė turėjusi šešias dukras (su Žeme septynias), kurių trys gyvenusios netoli motinos Saulės, o kitos trys – užsukančios pas žmones ir toli nuo Saulės keliaujančios. Čia aiškiai matyti seniai pastebėtas skirtumas tarp artimesnių Saulei planetų ir tolimesnių. Visos jos – Saulės dukros, taigi moteriškos lyties, tuo tarpu romėnai visas planetas vadino vyriškais vardais. Net ir Venera turėjo vyrišką vardą. Matyt, lietuviai planetoms davė vardus dar matriarchato laikais, t.y. anksčiau nei romėnai.

Šiaurinė žvaigždė danguje nuolat stovi vienoje vietoje, todėl kai kur vadinama Vinimi. Ją lietuviai dar vadino Marių, arba Jūreivių žvaigžde. Jūražvaigžde, nes pagal ją susigaudydavo žvejai ir jūrininkai. Kartais Šiaurinę žvaigždę slavai vadindavo Kuolu, aplink kurį vaikščioja arklys. Indų Rigvedoje vadinama pasaulio ašimi. Baltų kraštuose buvo manoma, kad dangaus skliautas ties Šiaurine žvaigžde paremtas ant ašies ir apie ją sukasi. Ta ašis kai kur buvo laikoma Pasaulio stulpu, kuris dažnai minimas sakmėse, užkalbėjimuose, apeigose, vaizduojamas liaudies dailėje.

Malalo kronikoje rašome, kad lietuviai garbino kalę Ževorūnę, kuri gali būti ta pati žvaigždė Žvėrinė arba ryškiausia Didžiojo Šuns žvaigždyno žvaigždė Sirijus.

Lietuvių liaudžiai iš žilos senovės buvo žinomos artojų žvaigždės (galbūt dabartinis Jaučiaganis), kurios užteka iš šiaurės rytų. Tai trys žvaigždės: dvi žemiau vadinamos jaučiais, o viena aukščiau – artoju. Mergos, arba Mergelės žvaigždė, didelė ir balta, eina paskui Artoją iš tolo, kaip senieji sakydavo, ji nešanti Artojui valgyti. Todėl kai kur buvo vadinama Valgio Nešėja. Mergelės žvaigždynas, į kurį Saulė ateina rugsėjo viduryje, visose tautose išreiškė gausumą ir dosnumą. Šiame žvaigždyne yra rudens lygiadienio taškas.

Pegaso žvaigždyną lietuviai kai kur vadino Bažnyčia, o Andromedą – Taku į bažnyčią. Senojo tikėjimo laikais lietuviai šiuos žvaigždynus greičiausiai vadino Žinyčia bei Taku į žinyčią. Tai atitiktų seną paprotį šventyklas laikyti dangaus kūnų stebėjimo vietomis ir jose burti iš žvaigždžių apie žmonių, genčių, vėliau valstybių likimą – užsiimti žvaigždalėma (astrologija). Rašytiniai šaltiniai kalba apie buvimą žynių, buriančių iš žvaigždžių, ne tik Vilniaus, bet ir kitose buvusiose Lietuvos šventyklose. Taigi seniausi žvaigždėtyriai (astronomai) ir žvaigždalėmiai (astrologai) buvo žyniai, kurių luomas galutinai susikūrė irstant gimininei bendruomenei. Jie tvarkė laiko skaičiavimą, kalendorius, nustatydavo dienovidžių kryptis statant šventyklas.

Pagal: Pranė Dundulienė. Lietuvių liaudies kosmologija.

Tad prisiminkime ir lietuviškus, gražius ir moteriškus, planetų vardus ir juos naudokime. Tai padės praplėsti suvokimą ir giliau suvokti lietuviškosios Vydijos esmes. 

RG

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt