Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie žmogų, yra tai, kad žmogus miega. Jis nepabunda net tada, kai mano, kad pabudo. Jo pabudimas labai trapus; jo pabudimas toks menkutis, kad net neverta jo svarstyti. Jo pabudimas yra tik gražus, bet visiškai tuščias pavadinimas.

Tu miegi naktį, miegi dieną – nuo gimimo iki mirties vis pereini nuo vieno miego pobūdžio prie kito, bet iš tikrųjų niekada neprabundi. Nekvailink savęs, kad pabudai, kai tiesiog atmerkei akis. Kol neatsivėrė vidinės akys – kol nepasidarei pilnas šviesos, kol neišmokai pamatyti savęs, pamatyti, kas toks esi – negalvok, kad esi budrus. Tai yra didžiausia iš regimybių, kuriose gyvena žmogus. Ir jeigu darai prielaidą, kad jau pabudai, nebėra ir kalbos, kad dėtum pastangas iš tikrųjų pabusti./Ošo.

Šie Ošo žodžiai skirti kiekvienam iš tų, kurie eina atbudimo keliu, bandydami prasikrapštyti akis ir atgauti prigimtinį budrumą. Ar jau atbudau? Regimybių keliai klaidūs, protas visada pasiūlys gerą išeitį – tu jau atbudęs! Aukščiausios Tiesos prasme taip ir yra. Visi esame atbudę, tik ne visi tai suvokiame, trukdo gamtiškas tapatinimasis su asmenybe, mintimis, pojūčiais. Visgi, net ne visi žmonės, esantys savo sapne, yra girdėję apie pačią Galimybę Atbusti. Žmones drasko į dalis jų protingas dvilypumas, skirstymasis į draugus ir priešus.

Tačiau tiems, kas eina dvasiniu keliu ir net jau yra paėję juo tiek laike, tiek savo dvasinėje kokybėje, dera užduoti sau klausimą: ar tikrai esu atbudęs? O gal mane kažkas už nosies vedžioja? Užduok šį klausimą sau vėl ir vėl, išlaikydamas ramų, įdėmų, bet nesusidomėjusį žvilgsnį į save ir aplinką. Kas tas „aš“, kas atbunda ir kas miega? Vis prisimink šiuos klausimus, nesistengdamas gauti atsakymą tuojau pat. Leisk klausimui būti, tekėti tavo sąmonės erdvėje. Tu gali stebėti tą virpesį, kurį klausimas sukelia. Tirpsta svarbumo pojūtis, tu jauti virpesį, tėkmę. Tai tėkmė Būti, o ne pūti.

Atbudimo nesučiupsi ranka, nepaliesi koja. Jis ne sąvoka, jis ne apibrėžimas, jis ne mintis. Jis visada Dabar. Jeigu tik pasakai „aš esu atbudęs“ – tai tuojau pat tampa sąvoka. Ir ta sąvoka tuoj pat atsiduria praeityje. O atbudimas negali būti praeityje, jis visad yra dabar. Praeityje – tik prisiminimai, ateityje – lūkesčiai.

Todėl joks atbudęs neprisipažins, kad jis atbudo. Nes prisipažinimas yra tolygus sapnui, tai prisipažinimas, kad miegi toliau. O atbudęs nėra sapne, todėl jis nemeluoja nei sau, nei kitiems.

Atbudimas yra slėpinys tiems, kurie miega ir akivaizdumas, aiškumas tiems, kas bunda. Tad (sąvokų lygmenyje) nėra jokio atsibudimo, nes įvardintas atsibudimas nuolat atsidurtų praeityje ir taptų sapno dalimi. Tačiau yra Atsibudimas – nuolatinis budimas dabar – vyksmas. Nėra atsibudusių, o yra bundantys. Kiekvieną akimirką tu atbundi, bet tik „dabar“, o ne „vakar“ ar „rytoj“.

Tam vyksmui atsitikti padėtų nuolatinis prisiminimas apie atbudimą, teisingas ketinimas, žinojimas ir tikėjimas, kad budrumas yra įmanomas. Tam ir yra Mokytojas, kad sužinotum apie kelią. Kelias gali trukti akimirką, o gal šimtmečius. Lūkesčiai tik atitolina buvimą „dabar“, už sąvokų ir pasaulio dvilypumo, perkeldami jį į proto įsivaizduotą „ateitį“, kuri yra tavo gražaus sapno apie atbudimą dalis.

Atbudimo sąvoka susideda iš šių dalių: AT – rodo, jog tai sugrįžimas į būseną, kurią jau esi turėjęs; BUD – rodo į budrumą, budos būseną; IMAS – rodo į vyksmą. Pati sąvoka veda į atbudimą, rodo kelią (o kartais kelias veda į priešingą pusę, nes sąvoka yra dvipusis kelias), tačiau ji pati nėra atbudimas. Prisimink tai, sąvoka nėra TAI, tu tik girdi žodį, arba jį ištari. Žodis gali tapti tau spąstais.

Nėra anei vieno atbudusio asmens, nes asmuo yra tik šios žemės sapno dalis. Tik miegantis kartoja, kad atsibudo. Atsibudęs tyli, nes nėra asmuo ir nėra kas kalba, juk budrumas yra labai tylus.

Suvoktas užasmeniškumas, visa ko sietis, bendras, vienatinis gyvasties laukas jau rodo, kad esi tame budrumo vyksme. Kuris savo esmėje yra tuštuma.

Šio pasaulio sapnas užgimsta iš vaiskios tuštumos. Argi tuštuma galėtų tvirtinti, kad atsibudo?

RG Narajanas

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt