Pasikeitimai yra pasaulio buvimo pagrindas…jei jūs nesate Viešpats, vis vien negalėsite to sustabdyti. Tai kam jį teisti?/// Nim Karoli Baba
Tęsiame pokalbį apie visuomenines austuvas ir ateities modeliavimą.
„Bankinį nuošimtį“ taip pat nereikėtų paversti supaprastintu blogiu. Senaisiais laikais, kai didžiausias turtas būdavo gyvuliai, jie atsivesdavo jauniklių ir banda didėdavo, taip atsirasdavo prieaugis. Galvijų banda buvo tas pat, kas ir pinigai. Tuomet paaiškėjo, kad pinigai gali augti „patys“.
Pramoninio laikotarpio ypatybė ta, jog norint kažką gaminti, pirma reikia turėti pinigų: už juos samdyti darbininkus, pirkti žaliavas ir darbo priemones. Po to, jei visa tai bus parduota, atsiras pelnas. Todėl kiekviename vystymosi laikotarpyje pinigų suma turi būti kiek didesnė, nei buvo anksčiau. Tai yra pamatinis dalykas. Pramoninio (industrinio) laikotarpio ūkis gyvena skolose (yra kredituojamas). Žemė anksčiau atrodė labai didelė ir buvo, rodos, neribotos galimybės kapitalistiniam ūkiui plėstis. Atsirasdavo vis naujų ūkinio vystymosi žemių (teritorijų) ir būdavo sukuriami pinigai šiems dideliems ūkiniams vienetams vystytis. Pagaliau, tų „teritorijų“, kurios yra valdomos kapitalistinio gamybos būdo, pradėjo trūkti, vis sunkiau tapo plėstis, augti. Žemės planeta pasidarė pernelyg ankšta. XIX a. viduryje Karlas Marksas, rašydamas apie kapitalizmo pabaigą, tik teoriškai įsivaizdavo, jog kažkada ši santvarka apims visą Žemės rutulį ir augimas sustos. O dabar tai pamažu vyksta mūsų akyse. Ir įrankių ūkio augimui užtikrinti vis mažėja, jau beveik visos galimybės išnaudotos.
Vienu metu paaiškėjo, kad pinigus galima įdėti ne vien į „erdvės“ vystymą. Atsirado daug inovacijų, išradimų, „silicio“ ir kitokie slėniai. Tačiau čia pasireiškė viena iš esminių kapitalizmo ydų: tiems, kas jau turi pastovų kapitalą („seni pinigai“) tokie išradimai gali būti nenaudingi, nes nuvertina esamus gamybos pajėgumus ir uždaro ištisas verslo šakas. Tenka atliepti daugeliui naujų iššūkių, esant sparčiai besikeičiančiomis aplinkybėmis. Taip prasidėjo kai kurių esminių inovacijų ir išradimų įgyvendinimo stabdymas. Įsivaizduokime, jog staiga atsirado būdų išgauti pigios agnos (energijos) ne iš anglies, naftos ir dujų, o iš kitų, gamtą tausojančių šaltinių. Ką daryti tiems, kurie atliko milžiniškus įdėjimus į naftos žvalgybą ir išgavimą? Iš to gyvena ištisos šalys, galingos pasaulinės verslo korporacijos. Todėl šiuolaikinio kapitalizmo atstovai stabdo kai kurias esmines galimo vystymosi sritis (ypač energetikoje), palikdami galimybes tobulinti kompiuterius, ateities neturinčią dėl brangumo ir žemo veiksmingumo (bent jau šiame inovacijų lygmenyje) vėjo ir saulės energetiką ir pan. Ir tai yra savotiški santvarkos spąstai, išsiveržti iš jų labai sunku. Išradėjai įteisina (registruoja) savo išradimus, tikėdamiesi uždirbti. Taip praneša įtakos ir galios ašims apie esminius išradimus. Tuomet išradimas yra nuperkamas ir dedamas į ilgą stalčių… ateičiai.
Žinoma, dar yra daug žemių ir žmonių, kurie nežino kapitalistinio vystymosi būdo. Tačiau ten prastos sąlygos ūkiui vystyti, bloga logistika, nėra kelių ir t.t. O verslininkai, jausdami besiartinančias ir galimas bėdas, siekia „greitų“ pelnų: 5 – 8 metai yra norma, o kartais siekiama, kad įdėjimai atsipirktų dar greičiau. Esant nuolatinei krizių grėsmei, verslas mažai begalvoja apie įdėjimus ilgesniems laikotarpiams. Tačiau, jeigu kalbėtume apie Afrikos ar Sibiro platybių įsisavinimą, reiktų galvoti apie mažiausiai 30 ar 40 metų trunkančius pinigų įdėjimus. Tam privatus kapitalas tiesiog nėra pasiruošęs.
Tie stambūs kapitalistai, kurie pasiekė „sėkmę“, bando užsitikrinti, kad pinigai liktų pas juos ir toliau bei gausėtų. Dabar mėgstama kalbėti apie naujai iš inovacijų pralobusius milijardierius, tačiau tai yra ne daugiau, nei dūmų uždanga. „Senųjų pinigų“ valdžia ir įtaka yra nepalyginamai didesnė, nei saujelės naujai iškeptųjų milijardierių. Tokias aplinkybes, kai valdo „senųjų pinigų“ atstovai, minėtasis S.Peresleginas vadina „dominantu“, lietuviškai dominantai būtų „valdantieji“ arba „vyraujantieji“. „Dominanto“ esmė yra paprasta: nedidelis žmonių skaičius savo rankose sukaupia milžiniškus išteklius ir pinigus visos Žemės mastu ir šie žmonės iš paskutiniųjų stengiasi, kad tokia padėtis išliktų ir toliau. Šios padėties esminis pradas (elementas) yra „dominanto“ saugumo užtikrinimas, todėl valstybių ir korporacijų pagalba jie bando valdyti ir suvaldyti viską, kas tik įmanoma. Lieka vis mažiau laisvės ir žiniatinklyje, nors dar visai neseniai tai buvo sąlygiškai gana laisva sritis. Vadinami virtualūs pinigai jiems, rodos, sukėlė tiesiog pykčio priepuolį. Bandoma įrodyti, kad, pavyzdžiui „bitkoinas“ nėra tikri pinigai ir pan. Viršininkijos tuojau pat ėmėsi kurti savus virtualius „nepinigus“. Bet jeigu tai nėra pinigai, tai kodėl tuo taip yra susirūpinę daugelio šalių Centriniai bankai? S.Peresleginas teigia, jog ši kova, susijusi su bitkoinais ir kitomis virtualiomis valiutomis, ir yra šiuolaikinė klasių kova. Tos kovos esmė yra ūkinių vienetų ir atsiskaitymo būdų kūrimas, kurie nebūtų pavaldūs „dominantui“ ir viršininkijoms (vyriausybėms). Tai ingaras (veržimąsis) į laisvas sritis, kurias prieš tai reikia sukurti. Paskui pirmeivius kūrėjus slenka ne tik kiti žmonės, bet ir viršininkų bei „dominantų“ įtaka, bandanti šią sąlyginę laisvę pažaboti ir „įdarbinti“ savos naudos ir pridėtinės vertės kūrimui, arba tiesiog sunaikinti. Laimei, pasaulis pernelyg įvairus, pernelyg judrus, kad kažkokios tegu ir labai galingos jėgos galėtų visa tai „suvaldyti“.
Bendruomenines austuvas (socialines sistemas), kaip ir „namų“ austuvas (ekosistemas) pati gamta įvertina pagal tai, kaip jos panaudoja išteklius savo labui, darnaus gyvenimo palaikymui. Jeigu austuva tampa neveiksminga? Reiškia, tie gamtos ir gyvenimo dėsningumai, kurie anksčiau padėjo žmonėms išgyventi ir plėtoti savo veiklą, dabar ima trukdyti. Mes matome, kad šiuolaikinis vartotojiškas kapitalizmas jau pykstasi ne tik su, pavyzdžiui, pasauline kaimiška sankloda, jis nesutaria su visa Žemės planeta, begėdiškai išnaudodamas jos išteklius bei teršdamas gamtą.
Tie augantys prieštaravimai turės būti išspręsti, matyt, pačios būtovės (istorijos) jėgų, kurios žmonėms dar nėra tiek gerai pažįstamos.
Artėja nauji visuomenės susibūrimo (organizacijos) pavidalai. Kokie jie bus, dar neaišku. Daug kalbama apie tarptautinių verslo korporacijų įsigalėjimą ir valdžią. Tačiau korporacija vis tik yra tik verslo struktūra, kurios tikslas – pelnas. Korporacijos negali visavertiškai atlikti bendruomeninių (socialinių) paslaugų, pavyzdžiui, užtikrinti miestų infrastruktūros veikimo, nes daugelis darbų verslo prasme yra neatsiperkantys. Korporacijų įsigalėjimas turi savo ribas. Valstybėse naujiems vėjams bus priešinamasi autoritarizmo stiprėjimu, demokratijos (kokia ji iškreipta ir tariama bebūtų) lauko siaurėjimu. Galėtume iškelti esminį klausimą – ar gali būti suderinti kapitalistinė ūkio sankloda ir demokratinis šalies valdymas?
Todėl, kai kalbame apie bendruomenių ir bendruomeniškumo įsigalėjimą, negalėtume dabar pasakyti, kaip tos bendruomenės atrodys. Žiniatinklio pagalba besikuriančios įvairios tinklinės bendruomenės gal būt yra ateities bendruomenių daigai. Šie visuomenės bendrabūvio pasikeitimai vyksta jau dabar ir toliau vyks dabar esančios sanklodos viduje, pamažu ją įtakodami ir keisdami. Augant žmonių sąmoningumui, vis sunkiau bus mus valdyti kaip anksčiau buvo įprasta, o senosios sąvokos, idiomos nebeveiks.
Tačiau, kai kalbame apie pergajos (revoliucinius) pasikeitimus, kalbame apie aplinkybes, kurioms susiklosčius, senoji austuva nebegali gyventi senoviškai ir išsilaikyti. Prasideda didelių persikeitimų per labai trumpą laiką lavina. Pati visuomenės austuva (sistema) ima neveikti, nebeatitikdama naujos, vis labiau įsivyraujančios visuomenės sąmonės kokybės (tai nebūtinai reiškia, jog nauja kokybė yra „aukštesnė“ ar „geresnė“ senesnės atžvilgiu, ji tiesiog kitokia, o būtovės-istorijos vėjas jai palankus).
Kaip žinia, vystantis kapitalizmui vis gilėja darbo, veiklos pasiskirstymas. Šiandien mes matome daug labai siaurų specialistų, atsakingų už vieną siaurą sritį. Ir vis mažiau žmonių, matančių ir gebančių suvokti visumą. Čia kalbame ne vien apie bendrąjį pasaulio suvokimą, tačiau, pavyzdžiui, apie technologinius gamybos ypatumus. Atsiranda daug žmonių, atliekančių siaurą, nekūrybinį darbą, kurie lengvai gali būti pakeisti kitais. Ir ne tik žmonių iš „trečiojo pasaulio“, tačiau ir mašinų. Pažiūrėkite į šiuolaikinius oro uostus: akyse nyksta darbuotojai, anksčiau registravę lagaminus, parduotuvėse diegiamos „savitarnos“ kasos ir t.t.
Susidaro padėtis, kai labai nedaugelis žmonių valdo pamatines vertės sukūrimo ir nustatymo austuvas (sistemas) ir begalė žmonių, atliekančių siaurą, „gabaliukais“ darbą, už kurį gauną sąlyginai nedidelę algą (net jei Vakarų Europoje algos atrodo didesnės, jos vis vien yra mažos, kad patenkintų kaip ant mielių augančius žmonių poreikius). Atsiranda milžiniškas kiekis žmonių, kartais vadinamų „ofisiniu planktonu“ . Dažniausiai jie nemėgsta savo darbo ir svajoja apie kažką kita. O gražaus gyvenimo lūkesčiai vis auga! Kapitalistinė sankloda visaip palaiko šias žmonių svajones – per reklamą, vartotojiško gyvenimo būdo populiarinimą žiniasklaidoje ir t.t.
Tačiau pelną gauna tik kapitalistas (dabar visi jie persikrikštijo į verslininkus – vis tik čia kalbame apie stambiuosius), visgi, ir jis uždirba „elektroninius vertės simbolius“, kurie pasirodo skaičiukais jo buhalterijos kompiuteriuose. Taip pat didelę sukuriamos vertės dalį pasiima valstybės ir jų viršininkai, švaistydami lėšas „gynybai“ (jei visi tik ginasi, kas gi tuomet puola?), biurokratiniam aparatui išlaikyti (tiksliau milžiniškai valdininkų kariaunai) ir pan. Taip labai didelė dalis visuomenės sukurto turto yra pasisavinama privačių asmenų (viršpelnių pavidalu – taip vadinamų „milijardierių“) ir valstybių ir jų viršininkų poreikiams (nesusijusiems su bendruomeninėmis žmonių reikmėmis).
Smulkus ir vidutinis verslas svyruoja ant išgyvenimo ribos, o stambieji pasiima liūto dalį. Ir mūsų šalyje žmonės dažnai piktinasi vadinamais „skandalais“, kai stambus verslas daro įtaką valstybės valdymui ir viešajam gyvenimui. Tokie žmonės nesupranta, ar tiesiog apsimeta, jog nesupranta: kapitalizmo sąlygomis tai yra normali padėtis. Stambus verslas privalo taip elgtis, kad išliktų stambiu verslu ir toliau augtų. Erdvių augimui nėra tiek jau daug. Viena iš tokių augimo sąlygų stambiajam verslui – valdžios parama ir besivaržančių dėl valstybinių užsakymų konkurentų šalinimas. Tai „sisteminė“ bėda, o ne atskirų žmonių „sąžiningumo“ klausimas.
Todėl, pasižiūrėję atidžiau, pamatytume, jog kapitalistinė sankloda, besiremianti ne žmonių sąmoningumu, o pelno siekiu iš esmės bet kokiomis priemonėmis, nėra suderinama nei su atskiro žmogaus, nei šeimos ar visuomenės poreikiais. Vienas iš kapitalizmo kertinių akmenų – varžytuvės, kurios priverčia visus veikiančiuosius asmenis įtempti visas jėgas ir nugalėti. Nugalėtojas pasiima viską, pralaimėjęs viską praranda (bankrotas). Žinoma, sunku būtų paneigti tiesiog gyvulinį kapitalizmo veiksmingumą, priverčiantį žmones siekti pergalės. Tačiau juk su visu tuo atsiranda ir begalė bėdų, kurių dalis čia ir paminėta. Žinoma, valstybės bando šiuos prieštaravimus kiek glaistyti, tačiau kapitalizmo esmė išlieka ta pati.
Gi tarybinis ūkis buvo planinis ir Lietuva buvo įtraukta į Tarybų Sąjungos ūkio tinklą (klasterį). Kai būdavo kuriama įmonė, būdavo aišku, ką ir kam ji gamins. Vyko dideli įdėjimai į darbo vietų kūrimą. Nors planinis ūkis buvo neveiksmingas, neefektyvus, bet kurį laiką jis veikė. Dabar gi vadinama „Europos parama“ ne tiek kuria darbo vietas ir bent kokią pridėtinę vertę, kiek tarnauja vietinės valdžios bei įtakos grupių „papirkimui“, taip nusiperkant Lietuvos valdžios ištikimybę, „lojalumą“ Europos Sąjungoje. Žinoma, „per antras rankas“ šios lėšos vis tik patenka į Lietuvos ūkį.
Taigi, S.Peresleginas pabrėžia, jog bet kokia pergaja (revoliucija) laužo darbo pasidalinimo austuvas (sistemas), žiūrint iš formalaus kapitalistinio veiksmingumo (efektyvumo) taško, kurdama „neefektyvią“ visuomenės sanklodą. Ir čia iš karto ateina mintis-prisiminimas apie Tarybų Sąjungą. Ūkine prasme, tai buvo neveiksminga visuomenė. Tačiau, svarstydamas apie ateitį, S.Peresleginas pabrėžia, jog ateitis priklauso būtent „neefektyvioms“ bendruomenėms. Juk nežiūrint į tai, jog tigras daug stipresnis už žmogų, vis tik jis sėdi zoologijos sodo narve, o ne žmogus. Instinktai, nors labai reikalingi išgyvenimui, pralaimi protui. Žmogus, sutikęs tigrą miške, gali pasirodyti labai neveiksmingu, tačiau galų gale vis tik laimi būtent žmogus. Ir tuomet ateina mintis – gal ir nebūtina visą laiką kažkam laimėti, gal galima darniai Sugyventi visiems?
Todėl Pažinimo (kognityvinis) laikotarpis pasižymės tuo, jog ne tik žmogaus protas (intelekto prasme), tačiau bendrasis visuminis suvokimas vis stiprės. Tai pasireikš ir ūkyje. Žmonės atsitrauks nuo gamybos ir paslaugų, pagrįstų instinktais, refleksais ir sugrįš prie gamybos ir kitokios ūkinės veiklos, pagrįstos protingumu ir bendruoju pasaulio suvokimu. Tokia visuomenė, pralaimėdama senajai „formaliuoju efektyvumu“, laimės daug daugiau galimybių, išlikdama didesnėje darnoje su Visuma.
Tokie yra būsimosios pergajos (revoliucijos) esminiai bruožai: naujų sąvokų kūrimas (senųjų prisiminimas) per naują (gerai užmirštą seną) kalbą, naujos rūšies bendruomeniškumo plėtra ir „neefektyvios“ visuomenės bei „dovanojimo ūkio“ kūrimas. Vis didesnis prievartos atsisakymas, maisto įpročių kaita – link neprievartinės mitybos, kurioje vyrautų daržovės, o ne mėsa. Tai esminis žmogiškosios agnos (energijos) kitimas. Ir svarbiausia – suvokimas. Suvokimas Visumos poreikio, kurio dalis žmogus ir yra. Žmogus ne priešpastato save Visumai, ją nukariaudamas, o imasi darniai bendrinti (integruoti) save bei visuomenę į gyvenamąją aplinką.
Tai dviejų požiūrių susidūrimas. Pirmasis yra įprastas, kapitalistinis, jis pagrįstas įsigalėjimu (dominavimu), pelno-išlaidų santykiu ir tik truputėlį, kiek tai neliečia esminių valdančiųjų poreikių, kalbantis apie „gamtos apsaugą“, „socialinius projektus“ ir panašius dalykus. Ir kitas – naujojo suvokimo požiūris, visuminis požiūris, kuriantis draugišką gamtai ir žmonėms aplinką ne varžybų, o bendradarbiavimo ir sutarimo pagrindu. Šių dviejų požiūrių susidūrimas, vis stiprėjant naujajam, yra neišvengiamas. Ši kova nebūtinai bus prievartinė, greičiau ji tokia nebus, nes antrojo požiūrio atstovai vis geriau suvoks prievartos ydingumą. Žinoma, prievarta gali būti panaudota prieš šio, antrojo požiūrio atstovus. Ir nežiūrint viso kapitalizmo spindesio ir „efektyvumo“ jau yra aišku, kurlink pučia vis stiprėjantis vėjas…
Visos šiame straipsnyje pavartotos sąvokos yra tiek sąlygiškos, kiek sąlygiškas ir pats pasaulis. Ir primirštas kapitalizmas ir demokratija ir socializmas bei kiti „…izmai“… Pasaulio vaizdinys priklauso nuo to, kokiais įrankiais naudojamės. Pirminis yra stebėtojas, kuris nevertina, o atpažįsta. Šis atpažinimas yra suvokimo pradžia.
PS. Pabaigai – mažai susijusi su straipsnyje dėstomais dalykais ištrauka (įžvalgieji pamatys sąsajas), iš ispanų serialo „La Peste“:
„Siūlau pakelt taures už Dievą, kuris yra visur: gatvėse ir aikštėse, tavernose, šitame stale ir šitame vyne, kelių sankryžose ir įvažiavimuose į miestus; gražių moterų brangenybėse ir vyrų keiksmuose; varpinėse, celėse ir vienuolių pamoksluose, vaikų maldose ir senų žmonių šventėse, testamentuose ir teisėjų nuosprendžiuose; … ir baimėje, ir dailininkų rankose, vaikų gimime ir jų nepriežiūroje, mirštančiųjų patalynėje, ligoninės lovose ir nuteistųjų myriop pakylose; varguolių maldavimuose ir turtingųjų mielaširdystėje; nakties tyloje ir varpų bei vargonų dermingame skambėjime… ir paleistuvių krūtinėse, visų pasaulio paleistuvių krūtinėse, ir tų dorybingų merginų, vyro ir moters – visa darosi Jo Vardu ir Jo Valia, niekas žmogiška Jam nesvetima, niekas dieviška Jam nesvetima… Visa yra Dievas. Todėl nekalbėkite apie Jį blogai, Jis gali išgirsti…“/// Iš ispanų serialo „La Peste“.
RG.Narajanas
Tsokar ežeras Ladake, Gimalajuose
—
Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).
www.yogi.lt