“Leiskite, kad minčių sudrumsti proto vandenys taptų skaidrūs.“ Mokytojas Tilopa.
Daugelis žmonių mano, kad meditavimo tikslas – „ištuštinti“ protą visiškai atsikratant minčių. Tai viena iš labiausiai paplitusių pasakų apie meditavimą.
Tikėdamiesi patirti „tuščio“ proto būseną, daugelis pradedančiųjų medituotojų susiduria su priešinga padėtimi: užuot nuraminę protą, jie pastebi, kad medituojant minčių tik daugėja.
Kodėl taip nutinka?
Mes įjungiame savo dėmesį, „vidinę šviesą“. Kai pradedame medituoti, mes paprasčiausiai pradedame geriau pastebėti savo mintis. Tai tarsi šviesos įjungimas tamsiame kambaryje, kai aplinka su savo dirgikliais netrukdo. Tada visas minčių srautas lyg išryškėja.
Įprastame gyvenime mus nuolat blaško išoriniai dirgikliai ir nepastebime, kiek daug minčių sukasi mūsų galvose. Medituodami liekame vieni su savo mintimis, ir mums atsiverianti minčių gausa gali būti nemaloni. Mokytojai tai vadina „krioklio patirtimi“.
Paprastai esame įpratę apsistoti ties mintimis apie praeitį ar nerimu dėl ateities, vystydami nuolatinį vidinį pokalbį. Šis „pokalbis“ yra giliai įsišaknijęs įprotis. Ir, kaip ir bet kurį įprotį, jį nelengva pakeisti.
Ką daryti, jei praktikos metu minčių padaugėja?
Tik nesipriešinkite: nesistenkite atsikratyti minčių, taip tik dar labiau jas paskatinsite. Stenkitės jas stebėti kaip debesis danguje. Tai vienas iš būdų.
Kitas būdas yra nustatyti susitelkimo tašką arba kryptį ir nuolat ten sugrįžti: kiekvieną kartą, kai pastebite, kad esate įsitraukę į mintis, švelniai sugrąžinkite dėmesį į kvėpavimą, garsą ar mantrą, pasirinktą kūno vietą ir pan.
Medituokite kuo dažniau, bet nebūtina tai daryti ilgai. Nuo nuolatinių ir pasikartojančių pratybų protas rims savaime, lyg be pastangų. Meditavimas yra ilgalaikės pratybos. Nereikalaukite iš savęs per daug ir atsisakykite lūkesčių dėl išdavų.
Kodėl toliau medituoti, jei atsikratyti minčių nepavyktų?
Jei medituosite, protas rims, tačiau tai reikalauja laiko. Minčių „atsikratymas“ yra neįmanomas, o proto nurimimas – neišvengiamas, jei toliau medituosite. Šios pratybos moko mus stebėti savo mintis be vertinimo, užuot su jomis susitapatinus. Tai savaime suteikia didesnę vidinę ramybę. Taip pat meditavimas padeda mums priimti tokį dalyką, kad mintys yra savaiminga mūsų gyvenimo dalis. Žmogaus smegenys nuolat apdoroja žinias, išduoda idėjas, sampratas. Tai normalus vyksmas, kurio mes negalime visiškai valdyti. Tačiau mes išmokstame valdyti dėmesį ir nukreipti mąstymą savojo ketinimo linkme.
Jei mus blaško netvarkingos mintys, meditavimas padeda sugrįžti į dabarties akimirką – vienintelį laiką, kurį turime gyventi, augti, jausti ir mylėti, augti ir keistis.
Taigi, jei medituojant jums kyla daug minčių, tai nereiškia, kad ką nors darote ne taip. Jūs tiesiog pradėjote įsisąmoninti tai, kas anksčiau buvo nepastebima. Dirbkite toliau ir pamatysite, kaip pasikeis jūsų požiūris į mintis ir gyvenimą. Atsiras vidinė patirtis, kuri neapsakoma žodžiais, nes yra už žodžių ir minčių. Tai bus ramybė ir tyla, bet ji nebus tuščia, o bus pilnatvė ir jūs palaimingai žinosite, kas esate Dabar.
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt